Minties adatėlių grožis

DALIA ZABIELAITĖ

Evelyn Waugh. Sugrįžimas į Braidshedą. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. V.: Tyto alba, 2010. 397 p.

Grožinės literatūros vertimų iš anglų kalbos Lietuvoje netrūksta. Verčiama ir klasika, ir šiuolaikinė literatūra. Pastaroji neretai lėkštoka, kažin ar kada tapsianti klasika. Perskaičius verstinį romaną, nedažnai apima susižavėjimas: štai žaviai britiškas ypatingas darbelis. Kaip tik toks yra Evelyno Waugh „Sugrįžimas į Braidshedą“. Žavus britiškumas čia tarsi aura šviečia iš kiekvieno puslapio, iš sodrių tikrovės aprašymų, aštrių dialogų – kaip veikėjų minties, jausmo, temperamento niuansas, kaip jų gyvenimo būdas. Jau vien dėl galimybės patirti šią aurą knygą verta skaityti. Bet joje yra ir daugiau vertingų dalykų.

Ypatingas yra ir pats romano autorius Evelynas Waugh (1903–1966), iškilus anglų klasikas. Nugyvenęs spalvingą gyvenimą, daug matęs ir patyręs, su antrąja žmona susilaukęs septynių vaikų, kentėjęs ir džiaugęsis, daug keliavęs, kariavęs Antrajame pasauliniame kare ir galop pasirinkęs nuošalaus miestelio tylą. Rašytojo gyvenimo įvykius atspindi gausi jo kūryba: apsakymai, romanai, kelionių apybraižos, publicistiniai straipsniai, autobiografija, laiškai ir dienoraščiai. Vieni jį vertina kaip britų satyros meistrą, taikliai pavaizdavusį XX a. pirmosios pusės britų aukštuomenės jaunimėlio žavesį ir skurdą (kaip tik toks yra pernai lietuviškai išleistas ankstyvasis, 1930 m. pasirodęs, romanas „Vargingi kūnai“, kurį iš anglų kalbos vertė ta pati vertėja Rasa Drazdauskienė, tikra Evelyno Waugh ekspertė). Kitiems šis rašytojas įdomus, ypač vėlyvesnė kūryba, kaip nelėkštas, neprozelitiškas katalikų rašytojas. Ne taip siaurai religiškas kaip prancūzų rašytojai katalikai (Georges’as Bernanosas ar François Mauriacas). Vaikystėje jis buvo religingas, paskui tapo agnostiku, o 1930 m., beveik dvidešimt septynerių, išsiskyręs su pirmąja žmona, kuri jam buvo neištikima, priėmė katalikybę. Šiuo savo žingsniu, paremtu tvirtu įsitikinimu ir vertybiniu pasirinkimu, nustebino to meto Londono visuomenę, kurioje jau buvo pelnęs sekuliaraus ir modernaus žmogaus reputaciją. Tiesa, katalikybę priėmusių britų rašytojų buvo ir daugiau (pvz., Gilbertas Keithas Chestertonas, Grahamas Greene’as, vėliau Muriel Spark ir kt.).

Kai 1945 m. Londone išėjo „Sugrįžimas į Braidshedą“, Evelynas Waugh jau buvo žinomas ir vertinamas kaip kelių romanų autorius, garsus ir savo žurnalistinių kelionių po Viduržemio jūrą, Afriką, Pietų Ameriką ir kt. aprašymais. Romaną parašė 1943–1944 karo metais, kai leisdamasis parašiutu susižeidė koją ir, gavęs galimybę pailsėti nuo karo tarnybos, sėdo rašyti apie tai, kas tuomet jį labiausiai jaudino: ne tiek karo tikrovė, kiek su ja į praeitį nueinantis ištisas Anglijos istorijos ir kultūros laikotarpis. „Sugrįžime į Braidshedą“ rašytojas tarsi bando užfiksuoti ir įamžinti ypatingą jį formavusią, bet dabar nykstančią laiko dvasią – XX a. 3–4 dešimtmečių anglų aukštuomenės ir vidurinės klasės gyvenimo atmosferą. Į romaną subtiliai įpinama ir ankstyvajai kūrybai būdinga satyra, ir vėlesnei kūrybai būdinga rimtis bei religinė tematika. Šį romaną pats Evelynas Waugh yra apibūdinęs kaip savo magnum opus. Literatūros istorikai jį laiko vienu iš vertingiausių ne tik šio rašytojo, bet ir visos XX a. anglų literatūros kūrinių. Jis jau du kartus ekranizuotas – 1981 m. sukurtas televizijos serialas, kuriame pagrindinį kapitono Čarlzo Raiderio vaidmenį atliko talentingasis Jeremy Ironsas, ir 2008 m. sukurtas filmas jau su kitais aktoriais, ne toks vykęs kaip pirmasis.

Kaip minėjau, nedažną anglų rašytojo knygą gali skaityti kaip šią – mėgindamas patirti žodžiais nepersakomą britiškumo aurą. Įprastas skaitymo būdas, kai ieškoma ryškių personažų ir žaismingo siužeto, čia nėra svarbiausias. Žinoma, ir šių dalykų romane yra: ir ryškūs saviti personažai, ir labai apgalvotos struktūros siužetas, kuriame, regis, nėra nieko nereikalingo. Bet visa tai pateikiama savitai, neleidžiant skaitytojui apsiriboti vien šiais dalykais, jo žvilgsnį kreipiant kitur, į kitą, ne tokią akivaizdžią, bet juntamą ypatingos dvasinės atmosferos – to, kas britiška, – plotmę. Ją atpažinti, įsileisti į savo kitoniško lietuviško formato sąmonę – gal čia ir yra tikrasis šios knygos skaitymo darbas ir malonumas.

Antrojo pasaulinio karo metais, sprogstant medžių lapams, romano pagrindinis veikėjas karininkas Čarlzas Raideris, nors jau praradęs meilę kariuomenei, su kareivių kuopa iš vienos Anglijos vietovės perkeliamas į kitą. Po persikėlimo nakties pilkoje ryto migloje jis išvysta nuošalią vietovę – elegantiškame kraštovaizdyje stovintį senąjį Braidshedo dvarą, kuriame prieš karą lankėsi „daug kartų, įvairiomis aplinkybėmis“ (p. 25). Jau romano pradžioje pasakotojas ir pagrindinis veikėjas Čarlzas Raideris prisiminimais grįžta į 1923-iuosius, kai susipažino su šiame dvare gyvenusia aristokratų Marčmeinų šeima.

„Naujos mano gyvenimo eros pradžia“ (p. 36) tampa pažintis su Marčmeinų jaunesniuoju sūnumi Sebastianu, gražiu ir ekscentrišku jaunuoliu, atvykusiu studijuoti į Oksfordą. Būtent čia istoriją studijuojantis Čarlzas Raideris, inteligentiškas devyniolikmetis iš vidurinės klasės, neįprastomis aplinkybėmis susipažįsta su Sebastianu („galėjau su juo nė nesusipažinti, jei ne atsitiktinumas“, p. 29). Vieną pavasario vakarą grįždamas iš studentų pobūvio girtas Sebastianas persisveria per plačiai atvertą Čarlzo Raiderio kambario langą ir vakarėlio turinį išvemia ant grindų. Rytojaus dieną Čarlzui Raideriui atsiprašydamas atsiunčia laišką ir gėlių puokštę ir pakviečia pietų. Taip prasidėjusi pažintis juos atveda į Braidshedo dvarą, kur gyvena Sebastiano šeima: pamaldi geraširdė motina ledi Marčmein; vyresnysis brolis grafas Braidis, ramus, šaltokas, neapsisprendžiantis, ar tapti kunigu; sesuo Džulija, sąmojinga ir nepriekaištingų manierų, egocentriška, siekianti sėkmingai debiutuoti aukštuomenėje ir kuo prašmatniau ištekėti; jaunesnioji sesuo Kordelija, dar vaikiškai atvira, bet protinga. Tik jų tėvas lordas Marčmeinas, kilnus, šiek tiek geidulingo veido, kažkada, kad galėtų vesti, iš anglikonybės perėjęs į katalikybę, o dabar atsižadėjęs religijos ir palikęs žmoną, kurios katalikiškos nuostatos neleidžia jiems išsiskirti, gyvena Venecijoje savo „nuodėmės rūmuose“ (p. 83) su meiluže Kara. Ši šeima kaip šiek tiek bauginantis, bet kartu kerintis, kitoniškas pasaulis traukia santūrų ir diskretišką, savo gyvenimo kelio ieškantį agnostiką Čarlzą Raiderį. Kita vertus, Marčmeinus žavi Čarlzo Raiderio ramus ir skeptiškas sekuliarumas. Viešėdamas Braidshedo dvare, jis mėgaujasi brandinančia, dar nepatirtas būties erdves (tarsi „slaptą stebuklingą sodą“, p. 36) atveriančia draugyste su Sebastianu (toje draugystėje esama ir homoerotiškumo, būdingo to meto britų ir vokiečių jaunuolių santykiams; apie homoerotiškumą, lydėjusį vokiečių rašytojo Thomo Manno brandą biografijoje „Gyvenimas kaip meno kūrinys“ daug rašo vokiečių literatūros istorikas Hermannas Kurzke; lietuviškai knyga išleista 2009 m., iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius).

Pastabiai ir kiek atsainiai Čarlzas stebi Marčmeinų santykius ir tai, kaip juos kuria ir griauna jų katalikiškumas, kartais paviršinis, griežtas, kartais paradoksalus, gilus. Šią šeimą ir su ja susijusį Čarlzą Raiderį jis veda į tragišką ir komplikuotą gyvenimą, tai garmantį žemyn, tai vėl kylantį, bet žingsnis po žingsnio artėjantį prie to, kas esminga ir tikra. Kontroliuojanti motinos meilė, save ir kitus kaustantis jos griežtas religinių nuostatų laikymasis Sebastianą, trokštantį jaustis laisvą, pastūmėja į alkoholizmą, verčia nekęsti savęs ir motinos. Jis išmetamas iš universiteto, pabėga iš namų ir nuvykęs į Maroką, paskui į Tunisą kaip benamis pasaulietis randa prieglobstį vienuolyne, – silpnos sveikatos, vis geriantis, bet gerbiamas vienuolių dėl geros širdies (vienas senas vienuolis įžvelgia jo šventumą, išgrynintą kančios).

Romano antroje ir trečioje dalyje pasakojama apie brandesnio Čarlzo Raiderio gyvenimą, kai jis, metęs studijas Oksforde, išvyksta studijuoti meno į Paryžių, tampa vertinamu tapytoju, tapo Braidshedą ir kitus Anglijos dvarus, kurie netrukus bus apleisti arba išniekinti. Paskui, jau vedęs, išvyksta kelionėn po Centrinės Amerikos apleistas gyvenvietes ir džiungles. Su žmona Selija, kuri, kaip jis žino, jam nėra ištikima, grįžta laivu iš Niujorko į Angliją. Laive sutinka Džuliją, nusivylusią santuoka su kanadiečiu Reksu Motramu, savimi pasitikinčiu parlamento nariu, kuris moka gyventi godžiame pasaulyje, bet yra ne visas žmogus, o „tik keletas labai ryškiai išreikštų savybių“ (p. 288). Audros blaškomame laive Čarlzas ir Džulija pajunta brandų ir tikrą artumą. Bet svarbios išorinės ir vidinės aplinkybės neleidžia jų santykiams virsti santuoka. Antrasis pasaulinis karas juos atitraukia nuo asmeninės laimės paieškų ir panardina į visuotinę negandą. Kai kapitono Čarlzo Raiderio kuopa Braidshede įkuria štabą, dvaras vis dar priklauso į karą išvykusiai Džulijai. Dvare likę tik tarnai ir susenusi auklė, jis subjaurotas ir apleistas, fontanas prišiukšlintas kareivių nuorūkų ir sumuštinių likučių, bet koplyčia prie dvaro „nei apgriauta, nei apleista“ (p. 389). Joje dega „mažytė raudona liepsnelė, [...] iš naujo uždegta prieš varines raižytas tabernakulio dureles“ (p. 390). Iš koplyčios kapitonas Čarlzas Raideris pas savo kareivius grįžta „kaip niekad linksmas“ – gal nujausdamas, kad visa, kas gyvenime įvyko, „dar ne paskutinis žodis“ (p. 390), gal suvokęs, „kaip Dievo malonė veikia kelis skirtingus, bet glaudžiais ryšiais susijusius veikėjus“ (p. 7), jų žmogišką tragediją, kurioje kiekvienas atlieka savo vaidmenį.

Taigi taip Dievo malonė veikia žmogaus gyvenimą – įvykis po įvykio vesdama į būties išsipildymą, atsivertimas po atsivertimo – į tikėjimą ir šventumą. Labai gyvenimiškai ir žmogiškai, šviesių ir tamsių patyrimų keliu, per nuopuolį ir pakilimą (apie save patį Evelynas Waugh yra sakęs: žinau, kad esu baisus, bet būčiau dar baisesnis, jei neturėčiau tikėjimo). Regis, šią žmogaus ir gyvenimo baisumo ir grožio sampyną, be kurios neįmanoma būties ir tikėjimo pilnatvė, rašytojas pabrėžė romano originalo paantrašte „Sugrįžimas į Braidshedą: šventi ir profaniški kapitono Čarlzo Raiderio prisiminimai“ (Brideshead Revisited: The Sacred and Profane Memories of Captain Charles Ryder). Bet ne visuose ir angliškuose leidimuose ši iškalbinga paantraštė yra, kodėl jos nėra lietuviškame leidime, galbūt pasakytų tik romano vertėja ir leidėjai.

Jei kritikai ir pabrėžia, kad tikėjimas yra pagrindinė „Sugrįžimo į Braidshedą“ tema, vis dėlto nevertėtų tokios temos nemėgstantiems skaitytojams numoti ranka į šią knygą kaip į religinį skaitinį. Romanas tuo ir patrauklus, kad apie tikėjimą čia kalbama diskretiškai ir nedidaktiškai, bet aštriai ir esmingai. Skaitydamas stebiesi rašytojo mokėjimu atvirai nekalbant apie tikėjimą pasakyti daug. Pasakyti kažkaip nereligiškai, bet labai gyvenimiškai, pasitelkus mąstysenos, jausenos, santykio su tikrove niuansus. Evelynui Waugh svarbi ši transcendentinė dimensija, net jei ji lemtų jo romano nepopuliarumą, dimensija, kurios, pasak rašytojo, atsisakęs modernusis menas ėmė vaizduoti ne visą žmogų.

Be religinės plotmės, romane yra ir kitų įtraukiančių dalykų. Labai gyvai prieš akis iškyla Anglijos XX a. 3–4 dešimtmečių aukštuomenės gyvenimas, elegantiškas ir klestintis, su savomis tradicijomis ir idealais ir su nežymiais saulėlydžio ženklais. Romanas žavi spalvingais Braidshedo dvaro aprašymais, gyvai perteikta studentiško gyvenimo Oksforde ir paties šio miesto dvasia („jaudulį kėlė vien buvimas Oksforde“, p. 33), taip pat neramia prieškario ir pilka karo metų atmosfera. Stebiesi, kaip rašytojui pavyksta apie tai pasakoti taip dinamiškai, pasakojimo nuotaiką nežymiai keičiant, leidžiant jai natūraliai plaukti iš pačios pasakojimo tikrovės: su melancholija pasakojama apie karo metus, su sąmoju – apie jaunystę Oksforde, su susižavėjimu – apie viešnages Braidshede, su brandžiu skepsiu – apie šeimos gyvenimo, kelionių, tapytojo veiklos metus, skyrybas ir naująją meilę.

Už šių dinamiškai besikeičiančių nuotaikų ir vaizdų slypi visą pasakojimą gaubiantis skaidrus ilgesys. Anglijos dvarų gyvenimo ir kvailystes krėtusios oksfordiškos jaunystės ilgesys, ilgesys to kažko, kas reiškėsi praeinančiais gyvenimo pavidalais, bet juose neišsiteko. Evelynas Waugh geba apie šiuos dalykus kalbėti įtikinamai, tikroviškai, tačiau visko iki galo nepasakydamas, daug palikdamas tarp eilučių. Netgi savo personažus vaizduodamas itin diskretiškai, t. y. per daug nelįsdamas į jų vidų, kas tuo metu buvo būdinga literatūriniam sąmonės srautui.

Tai tik bendresni dalykai, kuriuos pamatai pirmąkart perskaitęs „Sugrįžimą į Braidshedą“. Bet ši knyga lengvai nepaleidžia. Ją norisi skaityti dar ir dar kartą, atrandant vis ką nors svarbaus ir naujo, epizodas po epizodo, dialogas po dialogo. Kažin ar knyga būtų tokia daugiasluoksnė, jei ne jos ypatinga kalba. Srauniai srūvantys elegantiški sakiniai, kurių kiekvienas žodis spalvingas ir taiklus, su aštriom minties adatėlėm, emociškai šiltas. Čia nėra nieko stilistiškai įmantraus ir griozdiško. Sakiniai itin grakštūs ir logiškai skaidrūs, nors daugiau ar mažiau ilgi, sudėtinių sintaksinių konstrukcijų. Neatsitiktinai Evelynas Waugh vadinamas didžiu XX a. prozos stilistu. Ir kaip nesidžiaugsi, kad šis savito stiliaus kūrinys puikiai išverstas į lietuvių kalbą. Vertimas leidžia pajusti romano kalbos turtingumą, minties skaidrumą ir gelmę, minėtą britiškumo dvasią, pasakojimą gaubiančią ypatingą aurą. Vertėjos Rasos Drazdauskienės didžiulis darbas, nuveiktas verčiant Evelyno Waugh „Sugrįžimą į Braidshedą“ ir „Vargingus kūnus“, pelnytai buvo įvertintas 2010 metų vertėjo krėslu, apdovanojimu, kurį už šių vertimų „kalbos išradingumą, šmaikštumą ir pagarbą originalui“ jai skyrė Lietuvos PEN centras ir Kultūros ministerija.

„Sugrįžimo į Braidshedą“ lietuviškas vertimas leidžia geriau pažinti turtingą britų literatūros tradiciją. Tiksliau, išskirtinį kūrinį, šiandien skaitomą, tyrinėjamą, ekranizuojamą. Klasika nelygu klasikai, ne iš kiekvieno britų klasikos kūrinio pažinsi tai, ką leidžia pažinti šis romanas: jo kalbos ir turinio niuansais bylojantį britiškumą. Mūsų laikų kosmopolitiškėjanti literatūra šį nacionalinį pasakojimo aspektą kiek nuvertina, nebesiekia ar nebemoka jo perteikti. Galbūt taip rašoma norint patikti globaliam skaitytojų ratui. Bet dėl to šiuolaikinė literatūra vienodėja ir kai ko svarbaus nepasako apie žmogų. Kas yra britas, galbūt geriau suprasi atsivertęs ne kokį šių laikų anglišką romanėlį, o klasiką – Evelyno Waugh „Sugrįžimą į Braidshedą“, kuriame rasi ir daug rimtų bei šmaikščių bendražmogiškų dalykų. Tai galinga klasika. Ją, lietuviškai išleistą tik dabar, praėjus beveik septyniasdešimt metų nuo originalo pasirodymo, atrandi kaip šį tą daugiau ir vertingiau už ne vieną šiuolaikinį romaną.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“