Manto Kvedaravičiaus odisėja
JŪRATĖ VISOCKAITĖ
Jaunas mokslininkas antropologas Mantas Kvedaravičius, ieškodamas įkvėpimo ir ne iš piršto laužtos tiesos, daug kartų per trejus metus su kino kamera vyko į Čečėniją. Nes negalima APIE TAI kalbėti vien tiesmuka žurnalistų ir politikų kalba. Režisierius pasirinko rizikingą bėgimo takelį – tarsi ilgo nuotolio finišo tiesiąją, kuria bėgantysis išgyvena daug, gal net per daug ir staiga supranta, kad tiesaus finalinio atsakymo nebus.
Režisieriaus Kvedaravičiaus kūrybos metodas (viskas prasidėjo nuo medžiagos rinkimo daktaro disertacijai) kiek primena, manau, išskirtinio mūsų televizijos reporterio Vykinto Pugačiausko darbo stilių – jei tik įmanoma, viską patikrinti savo kailiu. (Deja, daugiau narsuolių odisėjų vardų negaliu prisiminti, nes įvairiaplaukė lietuvių žiniasklaida kažkaip baidosi Vito Lingio šlovės, gal net neatsimena, kas toks jis buvo.)
Kadras iš filmo "Barzakh"
Į turtingą lietuvių kalbą vienu žodžiu šio dokumentinio filmo pavadinimas neišverčiamas. „Barzakh“ (arab.) gali būti ir būsena, ir vieta tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Ten dabar yra šimtai, tūkstančiai be žinios dingusių čečėnų sielų. Visas sielų slėnis. „Jeigu parodytų jo kapą, tai jau ir būčiau laiminga“, – sako viena moteris filme. Gal nebent mūsų pokario kaimuose tūnoję beamiai žmonės, naktį sulaukdavę vienų, o dieną kitų svečių, galėjo patirti adekvačiai nusakomus jausmus.
Vienas geriausių filmo epizodų – kuklios, greitosiomis ruoštos vestuvės. Tarp kasdieniškai varganai apsirengusių moterų ir vaikų nuotaka vis dėlto išsiskiria. Balta ir vieniša ji pasodinta nuošalėje prie ventiliatoriaus. Svečiai netgi mėgina šokti nacionalinį šokį, kuris tiek amžių šią tautą priversdavo užmiršti viską pasaulyje, atsiduoti įtraukiančiam sūkuriui. Matyt, pro šalį gatve einantys kareiviai, vilkintys maskuojamosios spalvos uniformomis, irgi užsuka į šventę. Vienas iš jų, tikrai ne лицо кавказской национальности, jau neblogai perpratęs šokio žingsnelį, o kiti sveikindami draugiškai pila iš automatų į viršų. Ir niekas niekuo nesistebi. Kaip jau įsitikino mūsiškis „žmogus su kamera“: jeigu čia ta pačia gatve eis trys žmonės, tai bus trys skirtingi filmai, trys realybės sluoksniai. Ir kiekviename iš tų sluoksnių rasi tiesos.
Gaila, kad dinamitinis dramatizmas, glūdintis šiame epizode, nepasikartoja. Laikomasi nusistatyto sustojusio laiko, įtemptai zvimbiančio barzakh minoro. Filme fiksuojami, nuosaikiai mums atveriami moterys ir vyrai iškalbingai tyli arba santūriai išsisako. „Tegul jie (t. y. okupantai) išleidžia įstatymą, kad galima grobti žmones vidury dienos!“ – garsiau šūkteli tik vienintelis iš herojų. Net toks absurdiškas įstatymas, atrodo, būtų žmoniškesnis nei tai, kas vyksta kasdien. Bet atsakymo nėra. Priešas, kaltininkas, kita pusė neatsiskleidžia niekaip, ji pridengta. Blogis tampa abstraktus, anapusinis, dar blogesnis. Neįveikiamas.
Atsvara kankintojų nupjautos ausies, užrašų rūsyje („Что со мной? Я жив или нет?“) ir brūkšneliais skaičiuojamų įkalinimo dienų vaizdams tampa gamta. Gyvas vanduo ir oras. Gyvi sapnai. Dar viena kameros šifruojama alternatyvi realybė. Ledu einančiojo pėdos, nufilmuotos iš po ledo, – gal taip pakištieji po ledu mato jų ieškančių artimųjų pėdas? Ir rytietiškos jausenos pripildytas kino kadras su sniegu, tirštai krintančiu ant kažko rausvo, galbūt atmintyje dar žydinčio obelų sodo. Šitą poeziją keičia kitaip, stalkeriškai poetiški panoraminiai sugriauto Grozno kadrai. Negi miestas toks ir yra, o gal tu jį tokį tik sapnuoji?
Šviesiausias iš dokumentinių epizodų – patetiškas ir drauge griežtas: pagyvenusi moteris tuščiame kambaryje lėtai lipa ant negrabios pakylos, stato kibirą ir taip pat lėtai, bet tvirtai atsitiesdama balina kalkėmis lubas. Jos nuvalytas dangaus skliautas prilygsta Mikelandželo nutapytam.
Ir metaforiškai kovingas: įprastu ratu ant patiesalų suklaupusių vyrų malda ir pro jų tarpą vos įžiūrima duona, vėliau ji, padalinta riekėmis, jiems paberiama drąsiai, kaip ginklai. Beje, užkadrine nematomos moters malda filmas ir prasideda. „Daugiau neturime į ką kreiptis – tik į Tave“, – paprastai, tiesiai sako ji. Čečėnijoje, toje Dievo užmirštoje šalyje, atstumas iki Jo turi būti visai sutrumpėjęs.
Manto Kvedaravičiaus filmą „Barzakh“ pastebėjo Berlyno kino festivalis, jis apdovanotas Ekumeninės žiuri prizu – tokiu pačiu 1992 metais buvo įvertintas Šarūno Barto filmas „Trys dienos“. Ratas apsisuko, ir galbūt mūsų vienintelis autorinio kino atstovas, menininkas, nepriklausomas nuo konjunktūros, gavo pastiprinimą.
