Kauno psichopatija
MARIUS PLEČKAITIS
Skiriama aprašomam miestui, jo savivaldybei, korporacijoms, 10 Lt sakmei ir rūgščiam kovo 14-osios vakarui
Kaunas miršta. O galbūt jau seniai mirė. Su visa savo senąja dvasia, su fašizmu ir Soboru dabar grimzta lėtai ir sąžiningai. Nuogi ir nepaliesti Laisvės alėjos stulpai, neapkabinėti laisvais ir kritiniais plakatais, dabar stengiasi atsiremti vieni į kitus, bet jiems nepavyksta. Vieniši krabų pulkai bėgioja pirmyn atgal slidžiu dviračių taku, niekaip nesurasdami vandens telkinio. Nepajusi ir vėjo, gaivinusio ir keldavusio nerimą. Nebėra ir nerimo, kad kažkas gali būti kitaip, ne pagal Tauro įgeidžius. Studentų lavonus ėda laukiniai šunys ir jiems negroja Orlova. Orlova dabar Mėnulyje, pas savo šeimą. Universiteto rektorius, sužeistas ir išsekęs, susilenkęs kaip posūkis, krapšto piniginę ir, išsitraukęs banknotus, masina jais šunis, tikėdamasis užliūliuoti. Ką ir besakyti – nebėra ir stipendijų. Net kai studentai dar buvo gyvi, jų niekaip neatsirasdavo, o jei viena kita ir išvysdavo drungną kapitalizmo pasaulį, tuoj būdavo apkarpomos, apmokestinamos ir sumažinamos.
Mano siela dabar kyla aukštai virš Danieliaus Dolskio paminklo, įskilusio per ištiestą gėlėms ranką. Matau ir dviprasmiškus Kalantos griuvėsius. Kodėl jis užsidegė? Ar negalėjo nuskęsti bjaurastyje drauge su visais mumis? Romas Kalanta buvo niekšas, buvo bailys! Jis paspruko! Pro besvorę galvą praskrieja LSDP skrajutė su pavojingais sveikatai chemikalais, išrikiuotais šalia dailaus, bet per daug pilno ir poniško, kaip kairiojo, jaunuolio veido. Nežinia kaip, nežinia kodėl, tik dabar sprogsta draugo automobilis, išmesdamas dar kelis šimtus tokių skrajučių. Į orą išlekia ir pakimba jame deganti pižoniška kepurė su susvilusių plaukų kuokšteliu. Ją praryja Jupiteris.
Nuskrieju prie Marių. Man ten visada patiko. Ne vien todėl, kad mūsų vardai sutampa. Jaučiau joms magišką ramybei ir pasitikėjimui artimą jausmą. Tai, ką išvystu dabar, sukrečia. Kas kažkada buvo medeliais apaugusi pakrantė – dabar kraujo ir ugnies vonia, lydanti savyje kažką įtartinai panašų į stiklą. Jame atsispindi nuobodūs Nemuno raštai, susisvarbinę vietiniai poetai, storuliai ir džiūvenos, sėdintys Samanės butelyje. Vienas kitas marozas dar bando kabintis į medžių šaknis, bet juos pasiglemžia pats pragaras, ir pabandau ant jų nusispjauti.
– - -
Tavo rankos Galėtų būti švelnesnės
Tavo peilis Na jis man per aštrus
Tavo dantys Tokie ilgesingi, mėnulis
Tavo kojos Jose slypi lietus
Kai atsakydamas į klausimą atsisuku į jį, na, būkim išmintingi, į žmogų, kuris man uždavė tą klausimą, į kurį aš dabar štai atsakau, kai atsakau į tą klausimą sumaniai ir atsakingai, nepalikdamas terpės didesnėms abejonėms dėl atsakymo tikrumo, na, sakykime, beveik nepalikdamas, taigi kai dialogas jau gerai įpusėjęs, op, praskrenda varnas ir nutupia šalia, ant knygų lentynos. Kai klausėjas nukreipia į jį savo abejingą žvilgsnį, aš staiga suprantu, kad tai ne klausėjas – klausėja su dailiom indėniškom klostėm, su klostėm, kuriose glūdi lietus ir meškos, kuriose glūdi cirkas ir liliputai, ir režisieriai. Klausimas buvo toks: o jei aš tapčiau indėne?
Tavo mintys Jos šuoliuoja žoleTavo sidabras Įkaitina skruostų raudonį
Tavo nagas Kuriuo nužudysi mane
Tavo nagas Galėtų būti slidesnis
Dabar sėdžiu gerklėje, iš kurios Los Andželas – kaip ant delno. Matau Ramybės parką ir Kauko laiptus, Savanorių prospektą ir klubą „Insait“. Pūvančių dantenų sapną nutraukia tylus eilėraštis rinkai, nusidriekęs per Aleksoto kuprą, per ateivių išartus laukus ir Mažąją Aziją.
Rinka gali susireguliuoti pati Rinka yra Rinka yra ir visada buvo Jei rinka susirgo Susikurs vaistukus Rinka nedega Rinka renka save iš tarpuvarčių Ir iš klajojančių snaigių
O rinka
Aš tik žmogus
