Ar mokate išprotėti dėl pasiekimų?
GENOVAITĖ BONČKUTĖ-PETRONIENĖ
Galiu pateikti išsamią instrukciją. Visų pirma susiraskite didįjį tikslą – tai gali būti namo statymas, romano rašymas, disertacija. Tikslas turi būti toks didingas, kad kiekviena smulkmena turi būti atlikta tobulai, o visuma – harmoninga kaip simfonija. Kad įgyvendintumėte didįjį siekį, turite labai rimtai pasirengti teoriškai – rasti kuo daugiau medžiagos, o tam reikia visomis kalbomis perskaityti kuo daugiau knygų ir straipsnių. Naujos informacijos turite ieškoti visą laiką, o kai tik randate ką nors naujo, perdaryti viską, ką padarėte. Dirbti reikia daug, nes tam, kas didinga ir šventa, reikia atsiduoti visa širdimi. Bet didiesiems darbams vien darbštumo nepakanka, yra dar viena svarbi sąlyga – reikia bijoti kritikos. Pasaulyje tikrai atsiras jei ne tūkstantis, tai bent šimtas žmonių, kurie yra nepralenkiami jūsų srities ekspertai. Jei panorės, iš proto aukštybių jie bemat įžvelgs jūsų klaidas ir sutriuškins jūsų niekingas pastangas. Jūs turite nertis iš kailio, kad pasiektumėte nors dalelę jų profesionalumo ir jokiu būdu jų neužrūstintumėte. Jei jie supyktų, jūsų niekingi darbai, o svarbiausia – jūs pats tuoj pat virstumėte į dulkes. Nes kas jūs toks esate? Jūs vertas tik tiek, kiek padarėte. Jūsų menki žmogiški malonumai neturi jokios prasmės didžiųjų darbų akivaizdoje ir prasmę jūs galite įgyti tik vienu būdu – būdamas geriausias.
Nemokančius laukti galiu pamokyti
Laukiant nereikia užsimiršti – negalima užsiimti įdomiais dalykais, kurie atitrauktų nuo laukimo, daryti nepabaigtų darbų, galvoti apie kitus žmones. Susitelkti reikia tik į laukimą. Geriausia apie susitikimą imti galvoti gerokai anksčiau – prieš kelias valandas ar pusę dienos, tai neleis užsimiršti ir egoistiškai gyventi savo gyvenimą. Reikia išmokti galvoti tik apie laukiamąjį objektą, net dirbant atsakingiausius darbus, palikus reikšmingiausius žmones, prabudus vidury nakties ar nuvykus į tolimą šalį – visas jūsų gyvenimas turi būti matuojamas nuo ir iki susitikimo.
Kad patirtumėte tikrąjį laukimo jausmą, visų pirma reikia turėti žmogų, kuris sutiks būti vėluotoju ir dėl kokių nors priežasčių norės jūsų vengti. Jam turi trukdyti šimtas pareigų, šeima, neatidėliotini darbai, jis turi nuo ko nors priklausyti, nejausti atsakomybės, būti veikiamas nuotaikos ir nežinoti, kas bus kitą minutę. Taip pat jis turi tikėti, kad jūs nesupyksite, o bet kokius susitarimus vertinti kaip bandymą jį pajungti. Tai retas talentas, iš daugelio žmonių profesionalaus vėluotojo, kuris vėluoja daug ir dažnai, nepadarysi niekada.
Puikiai žinant, kad jis vėluos, reikia išmokti viltis, jog nevėluos. Tikrai žinant, kad vėlavimas neišvengiamas, reikia išmokti įsivaizduoti, jog vėluos nedaug, o vėluotojas turėtų vėluoti vis daugiau, daugiau, gali paskambinti valanda vėliau, nukelti susitikimą į ateinančią dieną, po trijų dienų, o gal po keturių, ir nukėlimai kiekvieną kartą turėtų vis ilgėti. Jo darbas – neateiti, jūsų darbas – laukti ir įsivaizduoti.
Kartais, kai vėluotojas turi rimtesnį alibi, galima nesusivaldyti ir papriekaištauti arba nesulaukti. Tada jis galės labai pasipiktinti jūsų netolerancija ir egoizmu, galbūt net atsistoti ir išeiti, o jūs turėsite puikią progą daug kartų atsiprašyti ir atgailauti – juk jis neateina ne veltui, jūs padarėte kažką ne taip, todėl reikia atkentėti pelnytą bausmę. Jūs turite atsistoti ant galvos, kad jam būtų gerai, vis tiek jam patikti! Laukimas, suteikiantis gyvenimui stuburą ir centrą, turi būti neišsenkamai galingas, stiprus kaip atkakli jūsų gyvybė apskritai, mat be tos ašies jūs subyrėtumėte, tektų galvoti, ko norite pats, ir kaip dievui kūrėjui surinkti save iš dulkių.
Ar žinote, kaip tapti darboholiku?
Nieko nėra paprasčiau. Visų pirma pamėginkite tą laiką, kai buvote įpratęs gerti kavą, žiūrėti televizorių, plepėti ar gailėtis savęs, užpildyti daug gražesne ir sveikesne veikla – darbu. Darbui reikia panaudoti kiekvieną minutę – paštą galite patikrinti valgydami pusryčius, banko sąskaitas apmokėti valgydami pietus, o laukdami eilėje prie odontologo kabineto – aptarti daug darbo reikalų telefonu. Jūsų namuose turi visada būti nepabaigtų darbų rezervas. Darbus tobulinkite iki begalybės, o kai jau viską padarysite, palaikykite keletą dienų ir dar patobulinkite. Turi būti tvarka, o dar geriau – tobula tvarka!
Dirbant galima jaustis vertingesniam už kitus – juk darbas žmogų puošia. Jei nori gyventi laimingą gyvenimą – susiek jį su tikslu, o ne su žmonėmis ar daiktais! Jūsų darbštumas bus įvertintas viršininkų, vainikuotas finansiškai, kas dar kartą patvirtins, kad einate teisingu keliu. Laisvalaikis svarbus tik tiems žmonėms, kurie nemėgsta savo darbo, juk pavargus sunkų darbą visad galima pakeisti paprastesniu! Darbas dvasingas kaip meditacija, jis leidžia stebėti savo mintis, atsisakyti savo ego.
Kai pradėsite dirbti daugiau, netrukus įsitikinsite, kad santykiai, palyginti su darbu, yra nuobodu. Visi jūsų jausmai – švelnumas, ilgesys, susidomėjimas – turi būti perkelti į darbo sferą. Santykiai, kuriuos labiausiai verta branginti, turi tapti darbo santykiais – būtent su bendradarbiais jūs darote kažką prasmingo. Jeigu dėl jūsų begalinio darbštumo artimieji jus paliko – tik geriau, daugiau laiko liks darbui. Kenksmingiausios darbui yra atostogos – jų pradžioje jaučiatės kaip žuvis, ištraukta iš vandens, o joms pasibaigus lygiai taip pat sunku vėl pradėti dirbti. Todėl, jei ilsitės, pasirinkite kuo aktyvesnę ir sunkesnę poilsio rūšį.
Jei vis dar nepamėgote darbo, galima prisiversti pamėgti – įsidarbinti pas reiklius viršininkus, pasiimti stambią paskolą, pasigimdyti daugiau vaikų arba tiesiog įsidarbinti trijose darbovietėse ir jūs priprasite daug dirbti.
Neduok Dieve, ateitų tokia diena, kai baigtųsi visi numatyti darbai! Juk tuščiame laike velnias veisiasi. O gal ir nieks nesiveisia, bet jį labai sunku ištverti, atrodo, imsi ir subyrėsi į mažus gabalėlius. Kai stovi troleibuse ir ateina kontrolierė, turi rasti bilietą – pasiteisinti, kad turi teisę juo važiuoti. Taip ir aš nuolat jaučiu, kad privalau pasiteisinti, jog turiu teisę gyventi, nuvažiuoti šią dieną ar kitą, kad nusipelniau aš to. Nors iš tikro nenusipelniau. Todėl ir dirbu, dirbu, plušu. O jei štai sustosiu ir nieko nebedarysiu? Tada jau tapsiu visiškai neegzistuojančiu niekuo. Todėl reikia skubiai įsijungti kompiuterį ir ką nors nuveikti. O viduje sėdintis cenzorius vis klausia: „Tai ar tu dirbi, ar nedirbi?“
Nedirbu, Viešpatie, sekundei užsižiūrėjau į dangų, jis toks tamsus!
