Apie daiktus, kurių nėra ir niekada nebuvo

Su TOMU S. BUTKUMI kalbėjosi Marius Plečkaitis

– Tomai, kas tu esi ir kokia tavo misija Marijos žemėje bei plačioje transatlantinėje pliuralistinėje visuomenėje?

– Dabar už lango žiema, skaidrus balto ir žalsvo mėlynumo kraštovaizdis. Nė vieno judančio padaro. Kai pagalvoju, kieno čia žemė, į galvą pirmiausiai ateina Barbės vardas. Ir smegenyse šis pavidalas greičiau panašesnis į pornografinį Jėzaus nei į nekaltos Mergelės Marijos portretą. Todėl apie jokią misiją čia negali būti nė kalbos. Sizifija. Arba paprasčiau – išgyvenimo, išlikimo savimi malonumas.

– Ar egzistuoja predestinacija? Jei taip, ar ji lėmė tavo tapimą keistu, avangardiniu poetu, muzikantu, architektu, dizaineriu ir įvairiais kitais (a)matais užsiiminėjančiu lietuvaičiu?

– Lemtis yra tai, ką visada gali pakeisti. Mano tėvai labai norėjo, kad tapčiau respektabiliu žmogumi. Tačiau idėja tapti mokslininku, inžinieriumi ar pedagogu man pasirodė nelabai vykusi. Tai tokie socialiniai susitarimai, susitarimų žaidimai, rafinuotas tuštumos dangstymas, kuriuo užsiimti nuoširdžiai man neišeina. Arba tiesiog visu tuo netikiu. Gal iš čia mano poza, įteisinanti susikurtos teritorijos ribas, jos taisykles ir kultūrinį kodą? Manyje gyvenantis andergraundo aristokratas ragina mane dalyvauti šiame žaidime (nes nėra šiame pasaulyje tokių, kurie nežaistų). Bet kartu jis žiūri į tai nepatikliai iš anapus tvoros ir galvoja – aš esu aš ir niekas kitas, bet kada galintis iš viso to pasitraukti.

– Mėgstamiausia knyga, mylimiausia moteris ir maniakiškiausias tavo sapnas?

– Užrašų sąsiuvinis. Olita Okeanas. Sapnas, kai prabudau ir supratau, kad vieną dieną mano nubraižytas poezijos atlasas tapo naująja pasaulio geografija. Kaip jums idėja – pasaulis be JAV, Rusijos ir Kinijos? Su Teksasu, Tuva, Tibetu ir dar šimtu naujų valstybių. Pamatysite, vieną dieną tai atsitiks.

– Kaip ir kada išsirito „Betoniniai triušiai“, tavo ir kolegų audiopoetinio spengsmo projektas?

– Ši istorija jau pasakota. Bet tiek jau to, bandysiu trumpai ją atkurti – gal kam nors bus įdomu. Audiopoetinio spengsmo grupė „Betoniniai triušiai“ susibūrė Vilniuje 2005 m. žiemą ir trejetą metų veikė tikrame pogrindyje, dabar jau uždarytame bunkeryje viename Bokšto gatvės kieme. Tokioje standartinėje sovietų laikais statytoje slėptuvėje. Tiesiog susiėjome ir pradėjo mums galvoje kažkas spengti. Ilgai aiškinomės. Po kokių metų suvokiau, kad tai buvo garsai iš sužalotos vaikystės. Tas kompiuterinis dažnis išlaisvino tai, ką daugelį metų jutau savyje judant, tačiau nesugebant išsiropšti viršun, į dienos šviesą. Buvome ir vis dar esame trise: Antanas, Vadimas ir aš.

– Neseniai „Betoniniai triušiai“ išleido naują CD, pavadintą DIEVAS-DAIKTAS / LIVE. Ką norite pasakyti šiuo albumu ir skrajojančiais jo kūrinių pavadinimais: „Marvelės kalva“, „Jis daro tai ko nėra“, „Buratino galva“ ir kitais?

– Taip, išleidome į pasaulį naują beveik metus kurtą albumą. Jis atsirado iš vidinio poreikio. Galbūt todėl randuotoje kompaktinės plokštelės knygoje galite rasti užrašą, kad šis daiktas neturi jokios paskirties. Pirmasis mūsų darbas buvo labiau studijinis ir pasirodė 2008 m. Šis įrašas – charakteringiausių mūsų tikro garso koncertų takelių rinktinė. Į ją pateko 10 įrašų iš 8 pasirodymų Berlyne, Vilniuje, Plungėje, Kėdainiuose ir Panemunės pilyje. Taigi šį CD galima vadinti tikruoju „Betoninių triušių“ veidu. O apie konkrečius kūrinius galima pasakoti atskiras ir labai ilgas istorijas. Kad ir apie buratiną. Tai buvo po eilinio didelio gaisro Kuršių nerijoje. Sapnavau, kad tai aš padegiau tas kopas, savo sunkia medine galva ir nosimi irdamasis per kaistantį smėlį. O paskui jau nebegalėjau nieko aplink užgesinti…

– Bent jau Lietuvos alternatyviąją muzikos padangę pastaruoju metu atakuoja dubstep, psytrance, electroclash ir panašaus tipo garsų komponavimas. Kada išauš diena psichodelikai? O gal mes dabar miegame apgaubti kokono, užliūliuoti psichodelinę revoliuciją žadančios lopšinės, kuri vieną dieną suspigs drugio klyksmu?

– Kad beveik visi čia minimi stiliai popscenoje tapo atgyvena dar XX a. dešimtajame dešimtmetyje. O kalbant apie psichodeliką – tai dar senesnis reiškinys, mano galva, sietinas ne tik su muzika ar beat generation pasaulėžiūra, bet ir su platesne kultūros geografija bei įvairiomis jos formomis. Visa tai atgyja dabar tik todėl, kad bedugnei vėlyvojo kapitalizmo sistemai, į kurią, to gerai nesuvokdami, įsisriegėme prieš dvidešimt metų, nebesvarbu, iš kurio laikotarpio visi šitie ištekliai. O dėl liūliavimo ir lopšinių – būtent tuo ši sistema labiausiai ir rūpinasi. Nors, turiu prisipažinti, joje nemažai spragų. Viena iš jų – psichodelinės lopšinės lietuviškai. „Betoniniai triušiai“ šį nesusipratimą, tikiuosi, greitai ištaisys.

– „Pink Floyd“ ar „The Doors“?

– Esu melomanas, kuris nežiūri televizoriaus, beveik neklauso radijo, neina į masinius tikro garso koncertus ir labai mažai besiklauso muzikos. Antra vertus, apdulkėjusioje muzikos įrašų lentynėlėje išskirtinę vietą vis dar užima ankstyvieji „Pink Floyd“ ir jų „Ummagamma“ (1969), „The Doors“ „L. A. Woman“ (1971) ir Jimo Morrisono „An American Prayer“ (1978).

– Kūryba ir narkotikai? Kur yra ribos ir kas jas gali nupaišyti? Ar „betoninių“ suvokimas niekada nebuvo paveiktas rūgšties?

– Be jokių abejonių – narkotikai! Rūgštims – pirmenybė! Lietuvos Respublika privalo legalizuoti visų rūšių stimuliatorius, nes esamų (pramoninis alkoholis, tabakas, cukrus, natrio glutamatas ir t. t., ir t. t.) linksmiesiems vartotojams nebepakanka. Acid is sweet, kaip sakydavo jo Didenybė Šamanas. O jei rimtai – su žole nesisekė (vienas Lietuvos futbolo rinktinės treneris irgi guodėsi – komanda pralaimėjo, nes žolė buvo bloga), su kanapių pieneliu baigiau vos tik pradėjęs (padauginau). Gal tik LSD stipriau suveikė – po tripo Lietuvos Sodininkų Draugijos teritorijoje (nors tai buvo tik vieną kartą ir labai seniai) susidomėjau urbanistika… Žodžiu, oficialiai draudžiamos priemonės nesugebėjo nukonkuruoti legalių ir stipriausių man žinomų narkotikų – kūrybos.

– Ko reikia, kad visuomenė nebūtų tokia sustabarėjusi, pilka, atgrasi ir nervinga. Veidrodžių efektas būna žavus, kol atsitrenki į seną stikluotį, supratęs, kad viskas, kas buvo iki jo – tai tavo draugo Remigijaus praeitos nakties sapnas, kuriame žaidė Alisa. Ir voverės. Daug voverių.

– Būtent voverės! Vieną kartą Manhatane stebėjau voveres, šokinėjančias ant dangoraižio stogo. Tada pamaniau, kad lengvas gyvenimas mus paverčia ilgadančiais kailiniuotais mutantais. Ir jokia čia poezija. Kaip kad rašė a. a. Sigitas Geda – gyvi numirėliai laidoja numirusius gyvus.

– Ar tau, kaip ir tavo a. a. bičiuliui Mantui Gimžauskui, esminį poveikį daro globalinis žaginimas, popiežiaus žūtis, Marakanos stebuklas ir kičo kanonizacija?

– Bėda ta, kad mes patys leidžiamės žaginami – televizijos, parduotuvių lentynų, kapitalizmo (galima įrašyti bet kokį kitą -izmą). Nepaisant to, gyvename tokiais pat sudėtingais ir įdomiais laikais, turinčiais savo herojus – Joną Paulių II, Dalai Lamą XIV ir tuos, kurių žiniasklaidos dėka mes dar nežinome.

– O kur slepiasi Mao?

– Mao su savo revoliucija dabar ant prekystalių.