Visi laiškai – žirafos

Klausykis klausykis, ego,

klausykis klausykis, visai šalia šokinėjo sunkūs upėtakiai, pliaukšėdami lyg didelis rimbas.

Klausykis klausykis, einu pro mažutes senamiesčio krautuvėles, sendaiktinės su perpildytomis vitrinomis, šią savaitę vitrinoje krinolino sijonai, gipiūriniai naktiniai, o šalia milimetrinių arbatinukų su drakonais pati japonų rašymo mašinėlė. Norėčiau nusipirkti japonų rašymo mašinėlę, gipiūrinius naktinius ir visą perpildytą vitriną, daiktai atrodo vienas į kitą sulindę, naktiniai užkibę už širmos, ant kurios du paukščiai ilgomis uodegomis ir trys trumpomis.

Sendaiktininkas vaišina mane riešutais, o rudaakė mergina perka dvi stalines lempas, gipiūrinius naktinius, japonų rašymo mašinėlę ir servizą su arkliukais.

Aš spalvota arkviliukė ant kavos puodelių, baugiai dairaus, jei būčiau turtingesnė, su rudaake kaučiaus ir japonų rašymo mašinėlių prisiriešutaučiau, sėdėčiau su krinolino sijonais ir vienu klavišu parašyčiau drakoną ar lelijų lapus.

Dabar be krinolino sijono turiu jums pasakoti, kaip susisukus kuodą nešuos į Švankmajerio filmą, o ten švankmajerytė išlindus pro langą išpučia arbūzą, net vištos kudakuoja iš tokio malonumo. Beje, kino teatre sutikau merginą, kuri man pasakojo apie užburtus rankinukus ir užburtus dviejų metrų liežuvius, pažadėjau jai trečiadienį šešioliktą nulis nulis susitikti Pilies gatvės tarpuvartėj ir sutaršyti kokį užburtą arbūzą. Galiu dar pasakoti, kaip išsileidus kuodą sėdžiu prie stiklinių savo knygų spintos durelių ir žaliaakės geltonos papūgos – atidarytuvo. Tu tą atidarytuvą turi, bet tai nesvarbu, nes aš žinau šį papūgos nagelį ir jį galvoju, ir tai yra svarbiausia.*

Visoms akvarlelėms reikėtų pradėti dirbti antikvariate, nes su literatūros kūrimu gyvenime tiek mažai nuveikia, vis tiek neišrašys visos literatūros, galėtų kaupti  ir apžiūrinėti visus iš eilės servizus ir žibintus, ne sakinius.

Iš Jano Švankmajerio filmo "Išgyvenimo teorija ir praktika"

Duokite man naują pastraipą, joje jums pasakosiu, kaip ji rašo nepakeldama galvos ir galvą pakelia tik pamačiusi, jog sakiny kažko trūksta, tuomet pakelia galvą ir žiūri, dairosi aplink, kol pamato tai, ko trūko sakiny. Pravartu būtų turėti aplink save sendaikčių, pakelt galvą ir rasti gipiūrinius naktinius, kurių sakiny ir trūksta. Galvoti apie sakinį maždaug taip, kaip tai galėtų antikvariniai servizai, apie kuriuos galvojo keturių šimtų metų senumo žmonės, niekas niekur jau nesužinos, kiek tų žmonių gyventa ir kokių jų būta.

Duokite man naują pastraipą ir parašysiu, kaip gyvena žmonės tarp dirbtinių paukščių, gėlių ir miega šalia hantelių. Pravartu būtų apsistatyti tokiais daiktais, pakelt galvą ir rasti šalia lovos hantelius, kurių ir trūksta sakiny.

Juk nebaisi bėda, jei knygos pradeda liepsnoti ir rūkti, ir tu turi išeiti laukan. Sakai, kad sienos iškaltos presuotu kartonu ir kadaise buvo nudažytos gelsva kanarėlių spalva, o aš sakau, kad mačiau vyrą, stumiantį prieš save vežimėlį, kuriame laužas (liepsnoja ir rūksta).

Apžiūrinėju spalvotą stalčių ir tas stalčius neliečia stalo, jame knyga, nudažyta gelsva kanarėlių spalva, su senoviniu vežimėliu, kuriame laužas (liepsnoja ir rūksta). Į tą knygą tu rašei, nes turėjai daug krienų ir garstyčių apie daugelį.

Apžiūrinėju sieną, kurią tu taip aprašinėji, ir ta siena nesiekia lubų, ta siena išsaugojo spalvą, kurią pamažu įgavo tavo veidas – kanarėlių spalvą.

Apžiūrinėju tavo tekstą ir tas tekstas neliečia popieriaus. Tą tekstą tu parašei, bet tai nesvarbu, nes aš jį nusirašiau ant lapo, kiekvieną raidę. Net paskutinį – „Nes niekur nieko ir nėra“ – ir tas sakinys irgi tapo mano nuosavas, bet ir nuosavo sakinio gali nesuprasti ir jam nepritarti.

Parašei tokį sakinį, nes lengva.

Klausykis klausykis.

Praėjusią kovo dvidešimtą dieną – ar toks sakinys sakomas? Aš galėčiau neklausti, bet tada tu šito sakinio iš viso neišgirstum. Tebūnie nesakomas, tebūnie, rašysiu ne per gražius sakinius, neprosytus, iš žibalo ir kvepalų.

Ir mes niekada nesužinosime, ar aš paskutinį sakinį parašiau norėdama pratęsti savo tekstą, ar jį iš tiesų parašiau. Aš tarsi ta mergina, kurią prieš dešimt metų įsimylėjo persileidusi močiutės ožka – nešiojome vilnones kojines pakaitomis: aš vietoj pirštinių, ji vietoj kepurės, pakaitomis kasydavom viena kitai nugaras, juk niekas taip gerai gyvenime nepakaso nugaros kaip ožkos ragai. Gražiais rudeniškais rytais eidavome prie kaštonų ir gražiausi mano rudeniški rytai dingo su kaštonais, juos surydavo ožka.

___

* Visiškai neatsakinga pastraipa, bet mane užvaldė nusiteikimas nieko neaiškinti. Pirma, dėl to, kad aiškinimas nesuderinamas su tuo, ką čia parašiau. Antra: esu nenusiteikus tuojau pat sakyti tiesą, nes Švankmajeris sužadino lengvus sapnus. Švankmajerio filme nėra epizodo apie tarpuvartėje taršomą arbūzą, ir jis buvo visiškai teisus. Ten buvo rankinukas, pučiamas arbūzas, vištos ir liežuviai, o dabar pastraipoje tai daiktai lyg iš kito pasaulio, ne iš jo filmo, ir aš buvau visiškai teisi. Seniai galvojau, kad mintis iš filmo sukurti prozą yra žavi, tiesiog reikėtų labai kruopščiai aprašyti filmo epizodus. Apkaltinai mane žaislinės literatūros rašymu ir tuo, kad apie filmą šneku be išmanymo, ir buvai visiškai teisus. Pasidaviau ne proto, o vaizduotės įspūdžiams ir buvau visiškai teisi, taip atiduodama pagarbą ir tam, kuris susapnavo savo pirmąją filmo sceną. Susapnavo puikų sapną, bet, ne iki galo pasidavęs sapno sukeltiems įspūdžiams, nepaslėpė temos. Nors jį garbina žmonės šunų galvomis ir jam panorėjus lenda pabaisos ir pražysta merginų galvos, o pražystančios žmonių galvos čia tikresnės už tikrą temą, tema čia ir yra nuodytoja. Nesakau nieko prieš jo sapną, aš prieš temas. Mintis į Švankmajerio merginą, išpučiančią arbūzą, perkelti savo nelabumą yra žavi. Aš ne tokia (džentel)meniška ir ne visada pasiūlau pataršyt arbūzą visiems, kurie yra tarpuvartėje, čia tiesiog tokia intriga. Kai kurios jų pavyksta, kai kurios ne.