Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

Labas, o ne ni hao

2011 02 04

Tamsu, nors į akį durk. Šunes skalija, žiebiasi parytinės elektros lemputės. Galva nuo laiko juostų kaitos sukasi, viskas nesvaru lyg sapne. Būčiau ūkininkas, griebčiau grėblį ar karvės spenį. Dabar gi atsikėlusi paryčiais čiumpu knygą, buroką (mano favoritė išsiilgtoji daržovė) arba kompiuterį. Aš gimtajame Irkutske, kuris virsta į vieną didelę balą, aš – Kaune!

Likimo vingiai: vietoj planuoto Honkongo ir Tibeto – jau buvau pradėjusi susirašinėti su Lhasos agentūra, tartis dėl leidimo ir derinti lankomų objektų sąrašą – atskridau į Lietuvą. Tarytum nelogiška, kad ilgąsias žiemos semestro atostogas leidžiu vasario denyje: šlapiausio, labiausiai pažliugusio metų mėnesio viduriuose. Tačiau klimatas man penktoje vietoje – čia reikalų ir artimųjų klimatas geras. Antrasis semestras Kinijoje prasidės tik kovo pradžioje, per Moters dieną.

Pasak mėnulio jaunaties, šiandien pirmoji Metalinio Triušio metų diena. Vietoj triukšmo ir fejerverkų purškia lietus. Praleidau didžiausią metų šventę, visi mano pagaląsti fotoaparatai dabar raiko juodą duoną. Azija siaus penkiolika dienų, visą ciklą baigs Žibintų šventė. Pavlina laiške pasakoja apie drebantį Pekiną, ugnis, fejerverkus ir grūstis, apie prancūzų lėlininkus ir meškų apdraskytą norvegą – šventės šurmuly sutiktus keistuolius. Pavlina uoliai, laikydamasi visų kiniškų prietarų, rašo, kad dėvi raudonus apatinius (kad metai būtų geri) ir dovanoja valytojoms šiek tiek pinigų raudoname voke. Laukiant Naujųjų metų negalima keiktis, kalbėti apie mirtį arba ligas, reikia vengti panašiai skambančių žodžių.

Visi į rankas paimti daiktai skleidžia žiežirbas ir elektrinasi. Netgi čia, Lietuvoje, nors drėgna kaip Neptūno bute, nors nekedenu jokio sintetinio užkloto su liūtais ir elniais. Skrisdama dešimt valandų augalotų skandinavių (mano akims, pripratusioms prie kitokio sudėjimo, tokios milžinės pasirodė tikra gamtos išdaiga, biologinis nesusipratimas) lėktuvu Pekinas–Kopenhaga, „China daily“ perskaičiau, jog daiktai elektrinasi ne todėl, kad tampu panele Paranormaliąja. Viskas dėl spalio 25 d. – tada Pekinas paskutinį kartą regėjo lietaus lašą (apie snaiges kalbos net negali būti). Per 60 metų mieste nebūta tokios sausros. Tikrai: ten ne tik rūbai elektrinasi, bet ir nuolat troškina ir džiūsta oda. Reikia šią informaciją būtinai pranešti čekei, kol dar neprisigalvojo, kad tampa madam Blavatskaja, kad per tas žiežirbas jai kužda, slaptą informaciją diktuoja Baltoji brolija.

Prieš skrydį į Lietuvą apsilankiau Aklųjų klinikoje – rekomendavo vokietaitė Stefani. Ten nesilanko turistai, kainos penkiskart mažesnės. Ta klinika – tai pailga svetainė su išrikiuotais gultais, atskirtais širmomis. Patalpoje nėra jokių liūtukų skulptūrų ar akvariumų su auksinėmis žuvytėmis – aplinka kukli, skirta vietiniams. Išmėginau kinišką masažą: prašai nugaros, tačiau seselė išspaudo antakius, pro galvą praeinančius meridianus atidaro, rankų pirštus išminko. Masažo technika grindžiama akupresūros principu – ne glostymu ar maigymu, o specialių taškų spaudimu – gan skausmingu. Po valandą trunkančios procedūros jautiesi, lyg kas būtų atrakinęs kūną (mano senas, vis dar neįgyvendintas ketinimas – masažuotojos diplomas).

Palikusi lėktuvo kaimyną – malonų dėstytoją kiną, skrendantį stažuotis į Daniją, įsitaisiau laisvoje vietoje, įsikniaubiau į lėktuvo iliuminatorių (buvo patogus veidui įdėti; toks langas – masažo lovos giminė) ir stebėjau šalių, virš kurių skridome, reljefus. Vidinė Mongolija buvo santūriai rusva, lyg milžiniškas kupranugario spalvos paltas, o gražuolis Irkutskas ir visas Sibiras mojavo keleiviams savo priešistoriniais sniego kalnais. Jeigu reiktų rinktis, kur sudužti lėktuvui, rinkčiausi Irkutską: galima įsimylėti pro lėktuvo iliuminatorių ir nebūtinai vyrą. Иркутск!

Kelios valandos Kopenhagoje sukėlė malonų šoką: dizainas, keleivių dėvimi rūbai, netgi šiukšliadėžės, laukiamajame kabantys paveikslai – Kinijai radikaliai priešingo pasaulio elementai, azijietiškos estetikos antonimai. Jokių rožių, jokio aukso, jokios raudonos spalvos. Rygos oro uostas pritarė daniškiems laukiamiesiems, tik čia švietė naktinė saldaininės „Laima“ akis. Aštuonias valandas slankiojau po latvišką oro uostą, vilkdama ant kupros ir peties savo rankinio bagažo antsvorį. „Samsung“ ekranai transliavo kažkokius filmus, bet man įdomesnė buvo neveikianti „Laima“, priglaudusi ant savo odinės sofutės. Mačiau: paryčiais į lėktuvus skubėjo rusai, odekolono saiko nejaučiantys verslininkai ir ekstravagantiškai atrodančios maskvietės. Buvo romantiška ir siurrealistiška – viską paaštrino trečią parą kamuojanti nemiga ir laiko juostų inversija.

Ryte pasiekiau Vilniaus kaminus. Sutiktuvių automobilio radijas plyšojo apie Egipto maištus ir artėjančias Grabnyčias.

Koyaanisqatsi (Kovo 11-oji)

2011 03 12

Jeigu taip patikrintume augalų arba kirstukų „bibliją“, sužinotume, kad žmogus yra evoliucijos klaida. Ar ne tobulas yra leopardas, kuriam nereikia vasarinių batelių, keturiolikos rankinukų ir žieminių veltinių? Arba štai zylė – ji nežino, kas yra šildymo sąskaitos, benzinas, šlovė. Žibuoklės neišradinėja natrio glutamato, samanos niekada niekur nevėluoja, šamams nereikia nieko operuotis. Žvėrys negeria limonadų ir nemėto šiukšlių, jiems nereikia higieninių paketų, ligoninių, grožio salonų, cigarečių, kavos, fotoaparatų. Rainius nestato elektrinių, Rikiui nereikia žvaigždinio atsuktuvo, o sliekai nesipjauna dėl naujų kotedžų. Medžiai nerengia fašistinių paradų, elniai nedirba kompiuteriu nuo ryto iki vakaro. Tarakonams nereikia nei kreditų, nei atostogų. Apuokai neieško pigių skrydžių į Londoną.

Žemė purtosi nuo kupros savo klaidą.

Pekinas II: Natsumi

2011 03 19

„Labas“ kailinukai jau pervilkti į „ni hao“ striukę.

Iš šlapio murziaus vasario peršokau į dulkėtą ir sausą kovą. Sėdžiu kitame žemyne, už nugaros likusiam laikui, regis, per ankštas pusantro mėnesio matas – atrodo, Lietuvoje praleistam laikui reiktų didelių – metų – XXL marškinių. Įvykiai buvo tirštesni už manų košę, pilną cukraus, benzino, raidžių, traukinių, sopranų, pultų, direktorių, bučinių, smalkių… Padedu ją į šaldytuvą, dabar reikia susikaupti filmui „Pekinas II“.

Strigusiai kino juostai rąžantis traška sąnariai, sukuosi filmo takelyje. O, čia viskas taip pat, bet kitaip. Žinau, kad filmo žanras šį kartą bus visai kitas.

Iš lėktuvo išlipau paryčiais, į tamsų parytinį smogą. (Vos neparašiau: „Iš traukinio išlipau…“ Šį kartą dvylikos valandų skrydis neatrodė įspūdingesnis nei kassavaitinis maršrutas Kaunas–Vilnius, Vilnius–Kaunas.) Drąsiai įlipau į taksi, pažadinau vairuotoją, pasakiau adresą. Pamačiusi jo akyse nerimą pasiūliau savo sudriskusį Pekino žemėlapį, pirštu parodžiau į Central Academy of Drama hutongą.

Važiuojam, brėkšta pilkas rytas, virpa dulkės, kosėja dviračiai, moterys pila pamazgas, vyrai ant žemės šnirpščia per naktį sukauptus žalius ir tirštus nosies turtus. Važiuojame ratais, aplinkkeliais. 20 min. kelionė tampa 120 min. adreso paieškomis. Klaidžiojimui nesipriešinu, nes matau: gerasis vairuotojas sustabdęs skaitiklį, nes klajojame dėl jo kaltės. Knapsiu ir pramerktomis akimis tyrinėju visai nepasikeitusį miestą. Supratusi, kad klaidžiosim iki pietų, pasakau, kur pasukti – padarau galą rebusui. Vairuotojas gražiai išleidžia prie mokyklos vartų, šypsosi, džiaugiasi, kad pagaliau suradom.

Budėtojai irgi šypsosi, subėgusios valytojos džiūgauja: „Viva [toks mano vardas] back!“ Atsitrenkiu į apsimiegojusią Keitę, pasisveikinam. Nedrąsiai pabeldžiu į duris Nr. 211, pasuku raktą. Kambario tamsoje suskamba kojinaičių, liemenėlių ir margaspalvių apatinukų varpeliai, sucypia lentynose vienas kitam ant kulnų lipantys kremai, losjonai, pudros, lūpdažiai, sukaukši ant grindų išrikiuoti aukštakulniai – naujieji „Pekino II“ statistai (pirmuosius – visokias filosofines ir antropologines knygas – išsivežė vieno iš pagrindinių vaidmenų „Pekine I“ atlikėja Pavlina Vimmrova). Iš po mikiais ir donaldais išmarginto apkloto išnyra maža galvutė. Imu pašnibždomis atsiprašinėti, galvutė irgi atsiprašinėja. Po kelių minučių galvutė nubėga nusiprausti veido ir grįžta apsimiegojusios mergaitės pavidalu. Pavidalas prisistato: „My name is Natsumi. I am Japanese.“ Prisistatau ir aš, sinchroniškai viena kitai nusilenkiam. Natsumi įsitaiso prie dailaus atlenkiamo veidrodėlio, o aš griūvu į lovą.

Kinijos vakaras mano kūnui yra diena, tad atkuntu. Įteikiu Natsumi „Karūnos“ šokoladą, mergaitė labai nudžiunga. Pasitelkiu savo kinų kalbos trupinius, o kambario draugė – anglų kalbos kruopas ir lipdome dialogą. Sužinau: esam gimusios tais pačiais metais (Natsumi sąmojis: „Tu atrodai kaip suaugusi, o aš – kaip vaikas, cha cha!“) mėnesio skirtumu. Japonę ši žinia pradžiugina ne mažiau nei šokoladas: juokdamasi suploja delnais. Ji baigusi sinologiją, yra gyvenusi Hangdžou, Šanchajuje. Čia atvyko išsilaikyti valstybinio kinų kalbos egzamino, mokykloje dėsto japonų kalbą. Pokalbis greitai baigiasi, abi nusisukame prie savo kompiuterių. Tik mandagiai viena kitos vis pasiteiraujame, ar nieko, jeigu įjungsiu šviesą, ar gerai, jeigu dabar truputį išjungsiu. Nežinau kodėl, bet man gera už nugaros jausti Natsumi. Ji skleidžia ypatingas bangas. Tų ypatingų bangų pilnas koridorius – japonių gretos šį semestrą pagausėjusios. Visos paslaptingai šypsosi, pusbalsiu pasisveikina. Tik tarpusavyje jos kalbasi garsiai, juokiasi.

Būnant Lietuvoje, vokietė Stefani buvo mano šnipas, pasiuntinys Hermis: esu dėkinga už jos pedantišką kruopštumą informuojant mane apie įvykius mokykloje. Žinojau apie naująją kambario draugę, žinojau, iš kur ji. Įsivaizdavau liūdną mergaitę, verkiančią lovoje, neatsitraukiančią nuo kompiuterio, sekančią kiekvieną vandenyno krustelėjimą… Kol kas gėdijuosi klausti, iš kurio ji miesto. Nedrąsu klausti apie jos artimuosius. Tik pramerkusi akį stebėjau, kaip Natsumi, į šalį patraukusi savo kosmetiką, skaito žinias (Japoniją atpažinau iš straipsnį iliustruojančių nuotraukų – dūmai ir griuvėsiai). Atrodo, kad labiausiai į paniką puola europiečiai: ryja jodą, galvodami apie savo kailį, nuo kurio dar nė vienas plaukelis nenukrito. O jeigu nukris, tai tik nuo šių šauniųjų papildų – lietuviškų dienraščių ir su prostitute, vardu Sensacija, miegančių interneto portalų.