Skrynios paslaptys lietuviškai

GERDA VENČKAUSKAITĖ

Fernando Pessoa. Poezijos rinktinė. Eilėraščiai, poemos. Iš portugalų k. vertė Nijolė Simona Pukinskaitė.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. 208 p.

„Saugok, kad nedingtų“, – įspėjo sesuo, skolindama Fernando Pessoa „Poezijos rinktinę“. Būk rami, pagalvojau, kūryba nedingsta. Prasidangina tik žmonės, išėję pavedžioti šunų Vilijampolėje; tik skrynios nugarma jūros ar žemės gelmėn į kokią duobę, kurią žemėlapyje išduoda raudonas iksas.

Turbūt kažkas danguje nematomu rašalu užtepė kryžių virš namų, kuriuose buvo rasta mirusiam F. Pessoa priklausiusi skrynia su visu kūrybiniu palikimu, ir vienam atradėju netikėtai tapusiam poeto giminaičiui atiteko garbė atvožti sunkų dangtį. Budrus pasaulio dėsnių sekėjas čia iškart suklustų: yra žinoma, kad kiekviena skrynia saugo paslaptį, ir ją išleidus kas nors pasikeičia negrąžinamai. Atidarius šio rašytojo skrynią, viduje surasti pluoštai lapelių su eilėraščiais, kurių autorystė iki pat F. Pessoa mirties buvo priskiriama dešimtims asmenų poeto išgalvotais slapyvardžiais.

Jau kelerius metus  F. Pessoa poezija mūsų skaitytojams galėjo būti pažįstama iš kelių kultūrinėje spaudoje pasirodžiusių publikacijų. Nors į lietuvių kalbą išversta nedaug portugalų poezijos, 2010-aisiais mūsų skaitytojus pasiekė net dvi pripažintų Portugalijos rašytojų knygos – Nuno Guimarãeso ir F. Pessoa. Pastarojo knygoje skelbiamas informatyvus poetės ir vertėjos Nijolės Simonos Pukinskaitės straipsnis.

Atverčiu knygą – jeigu dabar ją apversčiau, lyg iš skrynios pabirtų lapeliai. Tai mano sesuo, turinti nepraktišką įprotį pasibraukti ir komentuoti patikusias eilutes, tarp puslapių sukaišiojo prirašinėtas popieriaus skiautes. Sklaidau knygą ir skaitau pastabas.

„Žmonės stengiasi“, – randu užrašą pačioje pradžioje. N. S. Pukinskaitė, labiausiai žinoma dėl gausių vertimų iš prancūzų kalbos, imdamasi F. Pessoa tekstų užsikrovė dvigubą atsakomybę. Jai teko užduotis ne tik kuo tiksliau lietuvių kalba perteikti poezijos audinio semantinį, leksinį, stilistinį ir visus kitus galimus sluoksnius, bet ir atkurti žodžių punktyrą, žymintį skirtingas kalbines ypatybes. Lyginant knygoje ir anksčiau kultūrinėje spaudoje publikuotus vertimus (Alberto Caeiro vardu pasirašytas eilėraščių pluoštas „Įsimylėjęs piemuo“, išverstas tos pačios N. S. Pukinskaitės, skelbtas „Š. A.“ 2008.VI.6, Sigito Gedos išversta  Alvaro de Camposo vardu pasirašyta „Odė jūrai“ publikuota „Š. A.“ 2003.IV.12), nesunku pastebėti tarp jų esančius nedidelius stilistinius skirtumus. Atrodo, kad įtraukiant tekstus į rinktinę siekta išlaikyti kiekvieno atskiro asmens kalbėjimo išskirtinumą, stilistinį vientisumą. Bandydama tuos skirtumus įvardinti, pasakyčiau, kad A. Caeiro kalba grakšti, paprasta, dažnai ramaus tono, o A. de Camposas prabyla audringesniu, iškilmingu, kartais patetišku, emocingu balsu.

„Matrioškos neturi vaikų“, – taip sesuo pakomentavusi įžanginį vertėjos straipsnį apie kelis autorius viename asmenyje. Poezijos publikavimą atskirų autorių vardais galima laikyti vienu iš tekstų klasifikavimo būdų. Kiekvienas turi savo kalbėjimo stilių ir tiesą („Bet taip daug paprasčiau rašyti“, – sesers komentaras prie to paties straipsnio, p. 11), ir visa tai galima laikyti tiesiog lanksčiu rėmeliu eilėraščiams susisteminti ir galimybe rašyti įgyvendinant ne tik autoriaus, bet ir jo augančių nuopelnų mirties idėją. Antra vertus, skaitant puslapis po puslapio sudėtus vieno autoriaus tekstus, nuolat matant vis kitu kampu pateiktas tas pačias ten teigiamas tiesas, galiausiai priartėjus ir prie kito autoriaus atsiliepimų apie pastarojo gyvenimą bei kūrybą, natūraliai kyla klausimas: kur jėgų įdėta daugiau – kuriant tekstus ar skirtingas jų autorystės. Na, o F. Pessoa sukurtiems autoriams savo eilėraščiuose prabilus ir kitų menamų poetų vardais šių literatūrinių  matrioškų (gerąja prasme!) ima daugėti, o „Rinktinė“ – paneigti kai kurias literatūros sociologų tezes. „Trūksta tik, kad paaiškėtų, jog F. Pessoa tebėra gyvas“, – randu įrašą prie išgalvoto A. de Camposo straipsnio apie kitą autorių – A. Caeiro. Visgi labai svarbu pabrėžti, kad ši skandalinga F. Pessoa tekstų kilmės istorija būtų nieko verta, jeigu nevertinga atrodytų jo kurta poezija.

„Stebiu gyvenimą nuo kalno“, – sesers  prierašas p. 17 prie A. Caeiro eilėraščio „Piemuo ir jo banda“. Šis F. Pessoa sukurtas autorius – kategoriškas gamtos žmogus, tekstas po teksto nuosekliai siūlantis dekonstruoti visuomenės įteigtą žinojimą ir turėti savąjį. Dažnai kalbėdamas paprastais silogizmais A. Caeiro skaitytoją verčia suabejoti simbolistinio žvilgsnio patikimumu (prie eilučių „Vienintelė vidinė reiškinių prasmė ta, / Kad jie neturi jokios vidinės prasmės“ (p. 25) randu sesers komentarą: „Gerai skamba ir lietuviškai“). Tekstuose skleidžiasi stebėtojo polemika su visais pasaulio žmonėmis ir jų konformizmu, skatinamas savęs pažinimas, kaip vertybė pateikiamas empiriškumas, meilė moteriai vaizduojama kaip dvasingiausia vidinė sumaištis be jokių patiniškų užmačių. A. Caeiro apie didingus dalykus kalba paprastais taupiais žodžiais, kasdieniais plačiais gamtos vaizdais. „Beveik patikėjau“, – iš p. 17 iškrinta lapelis, priklijuotas taip, kad jį rasčiau tik šią vietą atsivertusi antrą kartą. „Niekada neganiau aš bandų, / Bet jaučiuosi, lyg visuomet būčiau ganęs“, – sako kalbantysis, o panašiai gali pasijusti ir skaitytojas, įveikęs pluoštą A. Caeiro eilėraščių, įvairiais būdais skleidžiančių tas pačias tiesas.

„Kalba išsipuošusi“, – randu prierašą prie A. de Camposo eilučių p. 135. „Visatos paviršiau, tavo Nuleistos Blakstienos / Tegu visada lieka užvertos.“ Šis autorius kalba patetiškiau, emocingiau. Galbūt audringa retorika atkartoja vidinę sumaištį – kalbantysis yra miesto žmogus, nuolat susiduriantis su tokiais reiškiniais, kokių vengti siūlo A. Caeiro.

Paskutinį lapelį ištraukiu iš p. 30, kuriame spausdinamas A. Caeiro eilėraštis. Skiautėje perskaitau komentarą:  „Labiausiai man patiko kava aplietas eilėraštis apie dievuliuką – berniuką.“ Iš tiesų, pagalvoju, puikus eilėraštis, o mano ir sesers skonis labai panašus, ir atitik tu man taip! Dėl to tik džiaugiuosi, kaip ir dėl galimybės F. Pessoa skaityti lietuviškai. Tik sulaistyto knygos puslapio gaila ir šiek tiek – nuo stalo kapsinčios dar karštos kavos.