Pasaka, virtusi tikrove

VADIM DUBNOV

Tadž Mahalis

Pasakojama, kad Tadž Mahalis, vienas iš pasaulio stebuklų, buvo pastatytas nenuoramos Džahan šacho, penktojo Didžiųjų Mogolų dinastijos valdovo, kaip dovana jo amžiną atilsį gimdymo metu mirusiai žmonai.

– Tai legenda? – pasitikslinau, kalbėdamas su savo gidu.

– Taip, – atsakė jis.

Mes jau buvome spėję artimai susipažinti: jis žinojo, kad aš – žurnalistas, aš žinojau, kad jis, profesionalus istorikas, dirbdamas gidu, ne šiaip prisiduria pinigų, bet saugo ištikimybę savo šeimos tradicijai, nes gidu Tadž Mahalyje dirbo ir jo senelis, ir tėvas. Apskritai mes abu manėme, kad mums velniškai pasisekė: aš sugebėjau numušti ekskursijos kainą nuo trijų šimtų rupijų iki šimto – šiek tiek daugiau kaip du dolerius, o jam, priešingai nei dešimtims jo kolegų, azartiškai ieškančių užsieniečių, nusišypsojo bent tokia laimė – mano pavidalu.

– Taip, – patvirtino jis, – tai legenda.

– O tiesa?

– O tiesa, – nusijuokė jis, – ta, kad vyriausiasis Džahan šacho sūnus, reik manyti, buvo laimingas taip susiklosčius įvykiams. Mirė motina – vadinasi, daugiau palikuonių nebus. Jis ir kitus tris brolius į kapus nuvarė. O tėvą pasodino. Nors, žinai, visa šeimynėlė buvo šiaip sau…

Jis nusišypsojo. Štai tokia buvo didžioji meilė.

– Eilinė istorija? – paklausiau jo kaip istoriko.

– Taip. – Ir, prisiminęs, kad jis dar ir gidas, pridūrė: – O šiaip tai į Tadž Mahalį reikėtų žiūrėt saulei leidžiantis. Štai iš ten…

Jis parodė į upės krantą:

– Tiktai ten paprastai niekas nevaikšto…

Aš ėjau ilgai – išprotėjęs miestas, skleidžiantis visus pasaulio garsus ir kvapus, tirpo man už nugaros, čia nebuvo nei rikšų, nei turgų, tik dešimtys apiplyšusių žmonių, lyg panirusių į nirvaną, klaidžiojo išilgai Džamnos. Dvokiančios dykumos peizažą pagyvino tiktai karvė, šventa ir dar nešvaresnė, nes buvo tingiai panirusi į upę, sutirštėjusią nuo tūkstantmečių nuotekų ir todėl sustingusią.

Gidas manęs neapgavo. Tokio Tadž Mahalio nebūčiau pamatęs nė viename kelionių vadove, nė viename paveiksle. Ir ypač, aišku, saulei leidžiantis.

Unisex stiliaus skarmalai

Indija – viena iš šalių, kurioms visiškai nebuvo privaloma egzistuoti geografinėje realybėje. Indijai užtektų likti tiesiog prieskonių kvapu, Kiplingu, gyvačių užkalbėtojais, „Mahabharata“ ir, be abejonės, „Kamasutra“.

Apie Indiją nuo vaikystės žinojome viską, netgi kur kas daugiau, nei reikėtų žinoti apie neišsipildančią svajonę. Išskyrus viena: su svajonėmis, ypač neišsipildančiomis, vertėtų būti itin atsargiems, juo labiau kai jos staiga pradeda pildytis…

Dėl „Kamasutros“ teks iškart nuvilti. Ši meno teorija kasdienėje praktikoje atgarsio nesulaukia. Šiuo atžvilgiu Indija – tradicinis Rytų kraštas, ir vietiniai vyrai, išgirdę savotišką komplimentą šaliai, kurioje nėra negražių merginų veidų, liūdnai atsidūsta. Delyje visi žino, kas yra G. B. Road, nuodėmės namai už porą dolerių, ir visi gudriai šypsosi, kai juos pamini, bet tik taksistai žino, kur jie yra.

Visa kita – yra. Be apgaulės. Indija įsiverš į jus, tikrindama viso jūsų juslių penketuko ištvermę. Dėl to užsimanysite prisėsti, tačiau prisėsti nėra kur, tik ant šaligatvio, o čia jau pakloti skarmalai, kuriuose ne iš karto pastebėsite žmogaus kūną ir juo labiau nesuprasite, ar jame dar šilta žmogaus gyvybė, ar jis tiesiog laukia kažkur pasiklydusios laidojimo komandos. Užsimanysite užsukti  į kavinę, tačiau ją išvydę prarasite apetitą. Užsimanysite įžymiosios Bombėjaus krantinės, juk vien išgirdus žodį „krantinė“ galvoje iškyla atpalaiduojantys gultų, pasipuošusių žmonių ir neskubančių limonado išnešiotojų vaizdai. Nieko nebus! Šimtai apiplyšusių žmonių jau seniai pavertė ją nakvynės namais, bet jiems labai pasisekė, nes tie, kam neliko vietos čia, apsistojo ten, kur saulės kur kas mažiau.

Kalbama, kad kažkada sociologai paklausė turistų: kas jums yra Indija – labiau purvas ar Tadž Mahalis? Ir Tadž Mahalis beviltiškai pralaimėjo. Indija tebebando jūsų kantrybę. Leidžiatės į kelionę. Jūs nagrinėjate Indiją pro lėktuvo iliuminatorių, iš paukščio skrydžio jums vietoj grožio atsiveria didžiuliai ir bekraščiai lūšnynų miestai. Tuose miestuose vieni aukštai statomi ant kitų, o visa kita nesikeičia per amžių amžius. Čia yra gatvių, kuriomis niekada nevaikščios laiškanešiai – čia nereikia adresų, čia niekas niekada nepasiklys, čia nevaikštoma į svečius, vietiniai, atrodo, niekada iš čia ir neišeina.

Jūs apžiūrinėjate Indiją pro vagono langą – iš čia galima įžiūrėti veidus. Ir štai kaip dokumentiniame etnografiniame kine prieš jus atsivers pabudimo paveikslas, tik nuo realybės jus skirs nebe ekranas, o paprasčiausias lango stiklas. Štai kuriama niūri ugnis, prie kurios šildosi visa maža kolonija, išlindusi iš savo lūšnų. Štai šioje ugnyje šildomos iš vakaro surinktos maisto atliekos, štai dešimtys vyrų, nedviprasmiškai susėdusių vienodomis pozomis, abejingai žiūrėdami į vieną tašką, pradeda savo dieną tarsi amžinu ritualu. Traukinys bilda kilometras po kilometro, vaizdai nesibaigia kaip pati kasdienybė, štai tą patį ritualą jau atlieka moterys, kurios iš esmės nesiskiria nuo vyrų savo unisex stiliaus skarmalais. Jūs susiraukiate ir atitraukiate akis. Jūs jau pavargote. Lūkesčius pranokstantis efektas apskritai ima labai varginti.

Bet akys kažkokiu keistu būdu nenori atsitraukti.

Baltojo žmogaus prekės ženklas

Geriausias kelionių vadovas apie Indiją su pakankamomis instrukcijomis yra jau senų seniausiai parašytas paties Kiplingo. „Nešk šią kilnią naštą, būk ramus ir rimtas, nepasiduok baimėms ir neskaičiuok skriaudų…“

Patraukli mintis, kad nuo Kiplingo laikų niekas čia taip ir nepasikeitė, yra nenugalima, juo labiau kad ir pats Kiplingas dėl tų pačių sumetimų galėjo manyti, jog niekas čia nepasikeitė nuo karaliaus Ašokos laikų. Baltasis žmogus vis taip pat neša savo nepakitusią naštą, su pasididžiavimu ištverdamas visus nepatogumus.

Turistinės firmos juda savo standartiniu maršrutu, kuris, atrodo, tam ir yra sugalvotas: padovanoti žmogui, apie Indiją žinančiam viską, galimybę įsitikinti, kad visa tai iš tiesų egzistuoja. Delis – Džamos mečetė, Kutbo minaretas, hinduistinė Lakšmi Narajano šventykla, bahajų Lotoso šventykla. Bombėjus. Kalkuta. Ir, be abejo, auksinis trikampis su Džaipuru ir Agra. Kai kuriuos dar nuveža į kokį nors beždžionių miestą. Pakeliui galima pasigrožėti lūšnynais, kurie įstringa kur kas stipriau.

Nors, aišku, Tadž Mahalis, meilės istorija…

Tai ir yra baltojo žmogaus įšventinimas, minučių tikslumu suplanuota svajonių išsipildymo programa. Indija atsuka savo besišypsantį veidą į baltąjį žmogų, išlipantį iš kondicionuojamo autobuso. Ji, rodos, netgi pakikena iš jo, kaip apskritai pakikena čiabuvis, pamatęs fotoaparatu spragsintį turistą. Čiabuvis netgi suvaidins prieš šį kokį spektaklį, pasipuošęs sipajaus uniforma. Jis apskritai su malonumu suvaidins laimės alegoriją, pamatęs stiklinius karolius. Žodžiu, apsireikš prieš jus prekės ženklo įvaizdžiu. Kad tik jūs neatspėtumėte, jog prekės ženklas iš tikrųjų esate jūs pats.

Tai iš tiesų labai sudėtinga – išvažiuoti iš Indijos neapkvailintam.

…Tėvynainis, pragyvenęs Indijoje ne vienus metus, tarp įvairių patarimų, kaip negerti vandens iš čiaupo ir nedegustuoti gatvėje parduodamo kvapnaus maisto, pabrėžė, kas jam atrodė svarbiausia: būk pozityvus. Aš ne iškart supratau, kad tai yra ne kas kita, kaip tiksliausias šių laikų Kiplingo vadovo vertimas…

…Šalia nemokamo tualeto stovėjo berniūkštis ir kiekvienam įeinančiajam užkalbėtojo tonu, nepasukdamas galvos, šnabždėjo: After, sir… Paskui. Kas – paskui? After… – kantriai kartojo berniukas, tikėdamasis baltojo žmogaus dosnumo, ir aš nutariau pasitikslinti iš anksto: „Kiek?“ – „Iziuliak.“ – „Kiek?!“

Berniukas stebina savo ramybe ir tik įkyrus situacijos absurdiškumas sulaiko jūsų įniršį. Jis kantriai bando įteigti jums savo „iziuliak“, kol pro lingvistinius asociacijų labirintus atsiveria tai, ko ieškojote: As you like. Baltojo žmogaus našta lengvai ir džiugiai išsisprendžia trimis penkiomis rupijomis.

Štai iš tokių berniūkščių, kurie suaugę tampa rikšomis, profesionaliais benamiais arba turgaus prekeiviais, susideda ta Indija, kuri pasitinka baltąjį žmogų, vos jam nusileidus iš savo paauksuotos rezervacijos arba išlipus iš autobuso. Baltasis jau tūkstantį kartų yra perspėtas apie tai, tačiau jis vis tiek neatranda jėgų pasipriešinti idėjų gausumui, kuris taip netikėtai jį užgriūva. Kur važiuosim? Ką pirksim? Kokio restorano norėtumėte, sere? Džamos mečetėje aš iškart atidaviau 50 rupijų – už batų saugojimą. „Su batais į mečetę negalima, ant laiptų juos pavogs, – linksmai nupasakojo man nedidelį pasirinkimą vaikinas ir, neleidęs atsipeikėti, kažkur ryžtingai mane nutempė. – Čia – Lahoro vartai, čia – Delio, čia – meldžiamasi, iš čia matosi Raudonasis fortas…“ Aš jau nebeskyriau pasaulio krypčių ir beveik buvau su tuo susitaikęs, bet tada išgirdau svarbiausia: „Ačiū jums – mano ekskursija kainavo penkiasdešimt rupijų.“

Baltasis žmogus atvažiuoja švaistytis rupijomis – visi tai žino, ir nepasisekė miesteliams, kurie neįtraukti į turistinius maršrutus. Kiekvienas indas genetiškai yra gidas, ypač jei jis – rikša. „Parodyk man SAVO Agrą. Ne tą, po kurią vedžiojami turistai.“ Jis kaltai nusišypsojo. „Tu ją jau matei“, – niūri užuomina į mano pažintį su Džamnos pakrante. Bet staiga, lyg kažką prisiminęs, gyvybingai griebė vairą. „Štai! – pergalingai pranešė jis po dešimties minučių trankymosi tarp sunkvežimių ir karvių. – Čia!“

Tai buvo ne šventykla, ne apžvalgos aikštelė, iš kurios atsivertų fantastiškas miesto vaizdas. Tai buvo parduotuvė prie kilimų fabriko, kur prie manęs pripuolė taip, lyg būčiau jubiliejinis lankytojas. Toks, ko gero, aš ir buvau, tai yra pirmas per pastarąjį laikotarpį, nes nė vienas išprotėjęs turistas savo noru niekada neatkeliautų leisti savo turistinio laiko kilimams už tūkstančius dolerių. „Ir ko tu mane čia atvežei?“

„A, tu nieko nenusipirkai?“ – nutęsė jis nusivylęs, nes jau apskaičiavo jam skirtą procentą iš parduotuvės už turtingo pirkėjo pristatymą. Tačiau nusivylimas ilgai netruko – savo procentą jis jau gavo keliose parduotuvėse, į kurias mane užvežė, ką ir kalbėti apie restoraną, kuris neabejotinai buvo pats brangiausias mieste. „Kur dar nori?..“

Nežinoma pasakos pabaiga

Ir prieskonių kvapas karštyje, pasirodo, ne toks patrauklus…

Tai ir yra siurrealizmas, ir jei kažkur kažkas pamėgins jums įpiršti jį kaip kažką kitą, nepasiduokite. Jis čia, galutinis siurrealizmas. Čia ne skurdas. Čia Didysis Skurdas, ir aišku, kodėl būtent indams atėjo į galvą išrasti nulį. Čia ne kvapai – tai, ką mes įpratome laikyti kvapu, nebūna užuodžiama. Tai, kas gražu, – neapsakomai gražu, tai, kas bjauru, – lenkia bjaurumo ribas. Viskas iš tikrųjų. Indijoje galbūt nėra tik dviejų dalykų – tylos ir architektūros, kurią įprasta taip vadinti. Nes jeigu architektūra – sustingusi muzika, tai čia vietoj jos ne sustingusi, o priešingai – trykštanti kaip gyvsidabris kakofonija. Bet koks miestas nuo Delio iki pakrantėje pasimetusios ir niekam nežinomos mažytės Mapusos – tai neregėto stiprumo vaizdų ir garsų lydinys.

Kai ir kur atsidurtumėte, sostinės turguje ar mažo miestelio stoties aikštėje, jums būtinai kils įtarimas, kad mažiausiai pusė milijardinės šalies populiacijos susirinko kažkokia proga būtent čia. Neverta ieškoti išsigelbėjimo mažose gatvelėse – ten tas pats. Indija tarsi nepasiruošusi sutilpti gamtos jai suteiktoje sausumos dalyje ir pagal logiką turėtų būtinai susprogti, sudaužydama į šipulius visas savo nuostatas.

Nesprogsta. Nes čia ypatingos nuostatos – tarsi egzistuotų kažkokiame papildomame matmenyje. Tai, kas turi neišvengiamai susidurti, išsiskirsto nesusilietę it Lobačevskio geometrijoje – tai vienintelė mano hipotezė, paaiškinanti, kodėl indiški keliai dar nevirto didžiausia pasaulyje padūmavusia metalo laužo krūva.

Architektūra būna ten, kur ji turi laiko sustingti, ir tai – jos didžiausia paslaptis. Ten, kur gyvenama laikinai, architektūra išnyksta ne kaip akmenų išsidėstymo tvarka, bet kaip filosofija. Ten, kur gyvenama laikinai per amžius, atsiranda filosofija be architektūros. Tai labai paprasta. Ne nešvarumai trukdo Tadž Mahaliui ir ne amžinas turgus tampa nesusipratimu prie pat Vėjų pilies, bet priešingai: tai Tadž Mahalis netrukdo atstumtiesiems atlikti šalia jo savo fiziologinių ritualų, o pilis, pastatyta kažkada dėl vienintelio kambario, kuriame kaprizingai princesei visuomet pučia švelnus skersvėjis, nė kiek negadina nuotaikos besišlaistantiems prekeiviams. Siužetas apie prekeivių išvarymą iš šventyklos niekuomet nebūtų sugalvotas Indijoje.

Ir lygiai taip pat kaip architektūrai reikia laiko sustingti, istorijai reikia bent istorinės akimirkos pasibaigti, kitaip jos nebus, kaip nėra architektūros. Iš dalies tai yra atsakymas į klausimą, kaip žmonės, gyvenantys čia ir dabar, yra susiję su istorija, kuri čia kažkada vyko.

Kaip indai susiję su Didžiaisiais Mogolais, su šachais ir šachmatų išradimu, su Tadž Mahaliu ir Maugliu? Taip pat kaip graikai su Akropoliu ir italai su Koliziejumi? Visi jie kaip močiutės muziejų salėse – joms paskirta saugoti didžiulės kolekcijos dalį, atitekusią per atsitiktinumą. Kai kurios iš tų močiučių labai didžiuojasi tuo, kad gavo istorinę užduotį būtent šitoje salėje, o ne kitoje.

Italai gali kabinti savo skalbinius ant antikinių griuvėsių, bet jie vis tiek jaučiasi didžiųjų ainiais. Indai, aišku, susirenka iš užsieniečių beveik po dvidešimtį dolerių (saviems – pusė dolerio) už prisilietimą prie jų senovės, bet tik tiek, ką ir kalbėti apie tai, kad ir to jie išmoko visai neseniai, todėl pinigų rinkimas irgi atrodo lyg smagus žaidimas.

Tarpiniu finišu netapo nei anglų atėjimas, nei jų išėjimas. Anglai paliko parlamentą ir kriketą. Ir įprotį skaityti laikraščius, kurie čia tokie, kokie ir turi būti šalyje, kuri mokėsi iš anglų. O iš esmės anglai paliko namus, kurie iki šiol yra bet kokio miesto pagrindas.

Dauguma jų padalyta į daugybę mažų narvelių, kur netilptų nei lova, nei stalas.

– Kiek jūsų čia?

Namiškiai, pamiršę pagarbą šeimos galvai, pakvietusiam mane į svečius, pradėjo, pertraukinėdami vieni kitus, skaičiuoti. Skaičiai ryškiai nesutapo, bet išėjo ne mažiau nei dešimt. Istorija nesustojo nė sekundės. Tiems, kas gyvena Bombėjaus krantinėje arba budi prie nemokamo tualeto, laukdami savo penkių rupijų, ji niekada nepasidalys į vakar, užvakar ir juo labiau rytoj. Jų dauguma. Ratas po rato, karta po kartos, be sustojimo ir vilties.

Šalis, kurioje visada reikia žiūrėti po kojomis, o plytelės dušo kabinoje – tik turtingiems baltaodžiams, ir viskas, kas su ja darėsi paskutinius tūkstančius metų, – tai amžinas present continuous, besitęsianti dabartis. „Važiuokite mažu keliuku – nesigailėsite“, – patarė man vietiniai, pamatę, kaip jungiu savo išsinuomotą motorolerį. Aš užklydau į vietas, kur ekskursijų gidai nevežioja baltųjų žmonių. Berniukas, padėjęs man susitvarkyti su motorolerių istorijos muziejaus agregatu, atsitempė pulką bendraamžių, kurie turėjo pamatyti, kaip aš spaudžiu jam ranką ir fotografuojuosi. Paskui aš fotografuojuosi su berniūkščiais. Paskui su jų tėvais.

– Ne, sere, važiuokite čia – nesigailėsite…

Šalyje, kur bet kokioje vietoje gali atsirasti mažos durys sienoje, turi būti itin dėmesingas, kad jų nepraleistum. Už mano mažyčių durų išnyko viskas todėl, kad pasaka virto tiesa. Už ašramo, hinduistinės šventyklos, atsivėrė džiunglės, džiunglėse tarytum išnyko pats laikas. Prie takelio stovėjo pavargę žmonės ir kaip prieš keturis šimtus metų kasė griovį. Aš jiems neegzistavau. Džiunglės tęsėsi, kol virto griuvėsiais iš filmuko apie Mauglį. O paskui takelis tapo keliu, ir kol aš ėjau, kažkas lyg mano atėjimui pastatė kaimelį. Tai buvo laimingų žmonių kaimelis. Jie šypsojosi ir buvo apsirengę baltai, ir atrodė, kad jie išlindo iš savo namų tiktai tam, kad pagriebtų mane ant rankų ir neštų tiesiai į laimę, jau šimtą metų jiems pažįstamą.

Vietoj istorijos tiks pasaka, neturinti galo. Nei blogo, nei gero, kad ir kiek vartytum puslapius, visuomet pasilieki kažkur per vidurį.

Hipiai, kurie pasilieka

Yra, aišku, objektyvus ekonomikos mokslas, kuris čia sustiprinamas demografijos, ir viskas tarsi susidėlioja į vietas. Per milijardą žmonių ne pačioje didžiausioje pasaulio šalyje, 60 procentų – kaimo gyventojai. Tas, kas gimė lūšnoje, ten, ko gero, ir mirs, o jei nėra net lūšnos, tai ji ir neatsiras. Standartinio laimės kūdikio pajamos – du šimtai dolerių per mėnesį; plikas kambariukas miesto pakraštyje, kur jo vakarais laukia penki vaikai ir tikriausiai besilaukianti žmona. Šitie vaikai atkartos tėvo kelią tarsi užprogramuoti, lygiai taip pat tą kelią atkartos vaikai tų, kurie miega krantinėje, užsikloję kartono gabalu. Ratas žinomas iš anksto, nėra priežasties liūdėti, gyvenimas – džiaugsmas.

Pozityvumas – pasmerktumo rūšis. Pietų Delis – turtingas rajonas. Namai, kurie Maskvoje vadinami elitiniais, čia vadinami vilomis. „Vidurinė klasė“, – paaiškino rikša su pavydu, su kokiu apie kosmonautus kalba išaugę vaikai, supratę, kad niekada neskris žvaigždžių link. Tarp vilų – vis tie patys miestukai, pastatyti iš surinktų kartono gabalų.

– Jie vidurinei klasei nekliudo?

– O kuo gali sukliudyti?

O aš pagalvojau, kad jie tiesiog išmoko vieni kitų nepastebėti – kaip dvi nesusitinkančios tiesiosios Lobačevskio teorijoje. Aš jau išmokau nepavargti. Aš jau supratau, kad Indija, nuolat apkurtinanti ir iš koto verčianti, ir neturi įtraukti kaip kolonijinis romanas. Indija – kaip kinas, kurį baigi žiūrėti be ypatingo susižavėjimo, bet atėjus atomazgai jau suvoki, kad jis nepaliks tavęs nei rytoj, nei poryt, versdamas perkratyti galvoje siužeto atspalvius ir atskiras frazes, keldamas kankinančią aistrą – suvokti viską kartu. Ir užsimanyti pasižiūrėti vėl, tiksliau, sugrįžti. Kai kurie, tiesa, problemą išsprendžia kitaip ir radikaliau.

Švedai, vyras ir žmona, – kur jau rasi baltesnį žmogų! – sprendžiant iš amžiaus, iš tų hipių, kurie kadaise atkeliavo čia ieškodami meilės, o ne karo, taip ir pasiliko, jau kelintus metus plukdydami Mandovio upe mažą turistinę valtelę. Jokio prarasto rojaus jie čia, aišku, neatrado.

– Ir ką jūs čia veikiate? – paklausiau švedės, lyg turėdamas omenyje kažkokią kitą, nesusijusią su laivais, prasmę.

– Varinėju šitą suknistą geležies gabalą pirmyn ir atgal, – laiminga atsakė ji, lyg iš tiesų atverdama mano akis į šią užslėptą prasmę.

„Новое время“, 2005.XII.18

Vertė Agnietė Dubnova