Nesi nekaltas
ASTRIDA PETRAITYTĖ
„Mes nesame išsiugdę dalijimosi kultūros“, – staiga išgirdau tokius (ar panašius) žodžius, juos ištarė televizijai jauna moteris, ir nutvilkė mane – lyg atleidimas, lyg alibi: amžinam manajam nesusivokimui, kiek kaip kur kalta valdžia, tas ar anas premjeras, ministras dėl to, kad – skursta, badauja, bėga žmonės, kad Lietuvoje dvi Lietuvos ir visuotinis susipriešinimas…
Daugiau nei prieš dešimtmetį, o gal ir prieš visus penkiolika metų buvome „komanda“ su aiškiai kaltuosius gebančia įvardyti Kolege. Laimei, kelių valandų komandiniam darbui tekdavo susieiti tik kartą per savaitę – kasdienės teisumo, o tuo labiau teisingumo („Šaudyti!“) porcijos nebūčiau pakėlusi. Negailestinga vagims, sukčiams, visiems prie valdžios lovio tunkantiems, Kolegė jautria širdimi atsišaukdavo į nuskriaustųjų dalią. Kaip visų neteisybių Lietuvoje koncentratas, puiki iliustracija ir argumentas nuosprendžiams (jei ne šaudyti, tai pakarti) prieš mano akis gal porą trejetą metų skleidėsi vienos doros, darbščios, nuskurdintos ir nualintos šeimos pavyzdys – Kolegės kaimynai. Puikiai mačiau tą šeimą: rūpestingi, dar juk jauni, bet amžinų nepriteklių ir pusbadžio išsekinti moteris ir vyras bei trys jų paaugliukai sūnūs, visi mokyklinukai (nors susidurti teko tik su jauniausiuoju vaiku – taip nutiko, kad mano sūnus buvo gal pora metų vyresnis, ir tuokart jį siuntelėmis tai su džinsiukais, tai su kedukais lepino amerikonė giminaitė, kartkartėm maniškis net leisdavo sau įnoringai suraukti nosį: „Negražūs“, ką ir kalbėti, kad daug ką išaugdavo nespėjęs nudrengti; pirmąkart pasiūliusi Kolegei: gal nuneštų visai gerus, kone kareiviško tipo aulinukus, sulaukiau graudulingos padėkos – pasirodo, tam vaikui kažkas su inkstais, o jis, jau ir atšalus, laksto su sportbačiais…; vėliau pats berniukas, simpatiškas gal dešimtmetis, atvykdavo į kokią stotelę perimti paketuko su išaugtiniais mano sūnaus rūbeliais; bent prieš Kalėdas pasistengdavau tarp skudurėlių įmaišyti saldainiukų, sausainiukų). Abu tėvai bedarbiai, bet tikrai ne tinginiai: tėvas griebiasi kiekvienos progos nors litą užsidirbti – tai mašinas taiso, tai vėl kažką… Vargšė motina, sugniaužusi saujoj keletą litukų, prieš eidama į parduotuvę nerimastingai skaičiuoja, ką už juos galėtų nupirkti šeimai pietums… O ir vaikai gerai išauklėti, ne kokie chuliganai, valkatos. Spėjau „pamatyti“ vyriausiąjį sūnų technikuman įstojusį, kur jis ir menką stipendijėlę gaudavo, šeimai bent kiek atlėgo…
Tikrai virptelinčia širdimi klausiaus kassavaitinės, nors ir striukos, viena kokia buitine detale išreiškiamos tų, kuriuos reiktų sušaudyti, nuskriaustųjų gyvenimo kronikos. Klausiaus godžiai, vis laukdama, vildamasi: štai manoji Kolegė, jau ir pensinio amžiaus sulaukusi (o pensijos tuomet, regis, nebuvo karpomos), prasitars – žinia, pusbalsiu, droviai: specialiai nusipirkau didesnį mėsos gabalą, atpjoviau kraštelį, nunešiau kaimynei, sakau: man per daug, neturiu kur dėti, suges, gal paimsi…; įdaviau vaikui sausainių pakelį…; šventėms kepiaus didelį pyragą, kad galėčiau ir kaimynams nunešti… Ne, nieko – vien teisybė ir teisingumas. Tiesa, kartą išgirdau: paprašiusi vaikų – tarp jų buvo ir tieji, kaimynų, išvalyti kiemą, už tai davusi saldainių. Taip, už darbą atlygino.
Vis kirba – sumišdama su manuoju nesusivokimu, kas sugriovė kolūkius, kultūros namus, fabrikus, kas viską išvogė ir visus likusiuosius apvogė, – eilutė iš V. Jasukaitytės (kurios pagalbos ranką esu – Vidmante, nepamiršau – kadais patyrusi), persakysiu taip, kaip atsimenu: „Atiduok atstumtajam dalį savo dalies, nes tu nesi nekaltas, kad buvai neatstumtas.“
