Kasdienybės istorijos
RŪTA JAKUTYTĖ
Teigti, kad „viskas yra fotografija“, drąsu. Tiksliau, tai galėtų būti bet kas, jei fotografiją laikytume tik vaizdo atspindėjimu. Tačiau profesionalūs fotografai, o ypač fotomenininkai turi turėti ypatingų gebėjimų, kad bet kokį vaizdą galėtų sukurti, sukomponuoti į kūrinį, kuris ne tik atspindi, pagauna visiškai išsiskleidusią dabarties akimirką, bet ir gali kabėti parodoje kaip meno kūrinys. Šios skambios frazės autorius, lenkų fotomenininkas Tadeuszas Rolke, kurio to paties pavadinimo paroda atidaryta Kauno Mykolo Žilinsko paveikslų galerijoje, įrodė, kad bet koks vaizdas, atsidūręs menininko objektyve, gali perduoti akimirkos energiją. „Tikiu energijos perdavimu ir tikiu, kad tai mano dovana žmonėms“, – per atidarymą sakė autorius. Turbūt reikėtų pasidžiaugti, kad pirmą kartą Lietuvoje pristatyta tokio dydžio fotografijų ekspozicija, anksčiau kol kas rodyta tik Varšuvoje. Parodoje galime pamatyti T. Rolkės kūrybos raidą nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio iki pat dvidešimt pirmo amžiaus. Reikia pripažinti, kad senesnės, nespalvotos fotografijos yra kur kas įdomesnės už spalvotąsias, darytas pastaraisiais metais, nes klasikinis juodos ir baltos spalvų derinys paslepia menininko reflektuojamos kasdienybės buitiškumą.
Tadeusz Rolke. Holokausto memorialas. 2006
Kitas svarbus fotografijų aspektas – (ne)surežisuotumas. Kadangi pagrindinė T. Rolkės fotografijų tema yra žmogus, jo kasdienybė, aplinka, įsimintiniausios nuotraukos – iš pažiūros atsitiktiniai, gatvėje pagauti kadrai, kai natūralios žmonių pozos sukuria gyvą kompoziciją. Tokia fotografavimo maniera autorius tęsia Henri Cartier-Bressono konceptualizuotą „lemiamo momento“ tradiciją – įamžinti svarbiausią akimirką. Pavyzdžiui, fotografijoje „Šventa komunija“ (1999) viename kadre matyti sakralus komuniją dalijančio kunigo susikaupimas, pastangos susikoncentruoti minios ir lietaus sumaištyje, o antrame plane susirūpinusi, į savo skėtį žvelgianti moteris šiai fotografijai suteikia buitiškumo, kasdieniškumo įspūdį – taip atskleidžiama neįprasta mišių po atviru dangumi atmosfera, susiliejanti su kasdienos pripildytu paprastų žmonių gyvenimu. Atrodo, kad „Holokausto memoriale“ (2006) taip pat laikomasi akimirkos fiksavimo tradicijos, tačiau visgi kyla abejonių dėl veiksmo natūralumo. Į sėdintį prie memorialo berniuką tiesiamos rankos byloja apie gyvybę, ryšį tarp vaiko ir motinos; vietoje, kur dažniausiai prisimenami mirusieji, šis kontrastas žavus, tačiau kyla klausimas: ar jis „pagautas“, o ne surežisuotas?
Daugiausia surežisuotų fotografijų – moterų portretai, pavyzdžiui, „Lucy“ (1967), „Eustachy ir Matilda“ (1961), Paryžiuje darytas moters atvaizdas (1965). Šie kadrai primena mados fotografiją, pagrindinis akcentas – portretuojamųjų grožis, o ne idėja ar akimirka, todėl čia mažiau ir meniškumo. Idėjos ir kūrybiškumo nestokoja fotografijų serija, atskleidžianti nykius kasdienybės ir skurdo peizažus įvairiuose pasaulio kampeliuose. Mėgusio keliauti ir svečiose šalyse sutiktus žmones fiksuoti T. Rolkės fotografijose vaizduojama Rumunijos, Lenkijos, Ukrainos, Lietuvos gyventojų kasdienybė. Jose – vargingo gyvenimo nualinti veidai („Čigonų Madona“ (1957), Rumunijoje padaryta girtuoklio stambiu planu fotografija (2006), taip pat fotografija su Kauno senamiesčio elgeta (2003) ir, atrodo, siekimas šokiruoti – Rumunijoje, Sigišoaroje (2003), darytoje nuotraukoje matome tris aplink buteliais apstatytą stalą sėdinčias moteris, žiūrinčias į objektyvą. Viena moteris viliūgiškai šypsodamasi rodo iš po rūbų kyšančią krūtį: tai fotografo idėja ar moteris pati sugalvojo staiga apsinuoginti prieš objektyvą? Žvelgiant į T. Rolkės fotografijas, šis klausimas iškyla gan dažnai, tačiau bet kokiu atveju kompozicijos būna užbaigtos, prasmingos ir stebinančios, o tai svarbiau nei atlikimo būdas.
T. Rolkės sukurti menininkų portretai, dažniausiai susaistyti su kūrybine veikla, padeda atskleisti jų asmenybes. Tapytojo Włodzimierzo Borowskio portrete (2007) akcentuojamos šviesos išryškintos sunertos rankos ir gilus, išraiškingas žvilgsnis, išreiškiantis dvasingumo dimensiją. Kiti dailininkai fotografuoti šalia savo kūrinių – pavyzdžiui, mąslų, liūdną Gerardo Richterio žvilgsnį paryškina šalti mėlyni jo tapybos tonai.
Fotografas mėgsta žaisti į kadrą įterpdamas galimus atskirai interpretuoti aplinkos artefaktus, pavyzdžiui, užrašus ant sienų ar kitų autorių kūrinius, taip lengvai sukurdamas naują prasmę kaip savitą to objekto santykį su aplinka. Fotografijoje „Gregoro Bednarskio paveikslas“ (1990) matome drobėje nutapytą angelą, dviejų darbininkų nešamą per apleistą gatvę. Aptrupėję namai ir angelas ryškiai geltoname fone sukuria įdomų kontrastą – kyla klausimas, ar dar yra kas švento tokiose apleistose vietose. Varšuvoje 2000-aisiais daryta fotografija, kurioje mergaitė su Pirmosios Komunijos suknele eina pro užrašą ant sienos „Apatia“, taip pat verčia susimąstyti apie tikėjimą, pasvarstyti, ar tai apskritai mums dar turi kokią prasmę.
Nukreipdamas objektyvą į žmogų, nesvarbu, kokios šalies ar kokio socialinio sluoksnio, T. Rolke kuria savotišką kasdienybės estetiką, verčiančią susimąstyti apie užmirštas vertybes, skurdą, religiją, taip primindamas amžinas humanizmo idėjas. Žmogus šiose fotografijose – kaip niekad arti žiūrovo, lyg priemonė papasakoti apie jį jam pačiam.
