Jeigu viskas prasideda spalį

MAKSIM IVANOV

Įž.

Mane domina miegas ir sapnai, tad kaip aš galiu anksti gultis ir anksti keltis? Kad pažinčiau miegą, man reikalinga nemiga. „Miegas – tai mirties brolis“, – sako Vergilijus. „Miegas žmogui – tai mirtis žmonijai“, – sako lyg ir Schopenhaueris. „Nemiga yra arčiausia, kiek mes galime priartėti prie mirties“, – išklausęs abiejų nuomones, sakau aš. Nemigą lydi beprotystė ir impotencija, nes iki galo perprasti mirties mes negalime, kaip negalime ir palyginti sapno su tikrove, o tik sapno prisiminimą su ja.

Edis Jurčys. Iš ciklo "Keltas". 2000-2004

„Literatūra yra ne kas kita, kaip vairuojamas sapnas“, – sako Jorge Luisas Borgesas. Išvada – literatūra yra mirties sfera. „Teatras ir Mirtis turi daug bendra“, – tiesiai duria Roland’as Barthes’as. „Kinas yra sapnas!“ – įsižeidžia kino teoretikai. „Jeigu kinas yra sapnas, tai būtent kinas, labiau nei literatūra ar teatras, yra mirties sfera“, – sakau aš. Miegoti yra mirti, žiūrėti filmą yra mirti; numirti filmą, numirti sapną.

Pašilaičiai, ruduo

Mano gimtų karalysčių paukščius nubaido senas laikrodininkas. Jis apklausia, ar visi kiemai jau pasiskirstė šunis. Ar žaibuojant lietus nudažė juos žaliai. Ar tyli fontanas. Ar praeiviai paklusniai žiūri sau į batus. Jis viską supranta: vien tik purvas gražu. Visas čia ir likau, šiose karalystėse, kai iš jų išsidangino karaliai.

Jeigu viskas prasideda spalį, tai man reikia kreidelės ir sienos, ant kurios kasmet rašyčiau atsikartojančią datą, o šalia jos – savo tagą. Tuomet, atvėręs vonios langą, vėl būčiau vaikas, kuris žvelgia į pageltusią gatvę. Tas vaikas augdamas vis labiau mėgs savo gatvę ir spalvas, kuriomis ji nusidažys kaskart, kai, einant į stotelę, važiuojant į miestą, leisis saulė, trumpai tariant, kai pergalė gulės kišenėj, ruduo bus drabužiuose, ausinuke, eisenoj.

Gabija biutiful, žiema

Jeigu kaskart, kai negalime užmigti, galėtume atsikėlę iš lovos akimirksniu atsidurti lauke, kur šviesu, nes tai žiemos naktis, ir nesušaltume, brisdami per pusnis, numiegojusias visas gatves ir kelius, ir eitume, aplieti spalvomis iš šiltų to miesto šviesų paletės, ir kažkaip greitai atsidurtume salėje keistuose rūmuose senamiesčio vidury, salėje su didžiuliu fortepijonu, ir mūsų akys mums rodytų tobulo kontrastingumo vaizdą, kuriame fortepijonas toks juodas, kad, rodos, galėtume įsilipti į tą juodumą ir plaukioti jame, skrosti tą juodumą rankomis, ir tas fortepijonas salėje stovėtų šiek tiek šonu į mus ir į sienas už jo, tai principinga, ir jokios muzikos, užtat, pakėlę fortepijono dangtį, mes atrastume jį esant sklidiną sniego, visai kitokio, ne pusninės rūšies, ir, palengva guldamiesi į jį, tarsi mums tyčia pakloton vėsion ir plačion lovon, justume, kaip sniegas subyra po mumis, kaip jo gniužulai vis po truputį sminga žemyn nuo mūsų kūnų svorio, ir, tiesą pasakius, mes dreifuotume ant bekraštės sniego plutos noktiurno atmosferoje, – tu rūkai, todėl tau mirksėtų tamsiai mėlyni nikotino žvaigždynai, aš nerūkau, todėl mano rankos būtų laisvos, – ir, mums šitaip gulint, ūmai įsijungtų diena, ir aplink mus vaikščiotų juodos pušys, ir dangus būtų vienspalvis, ko gero, šviesiai pilkas, tam, kad sniegas jo akivaizdoje būtų karališkai baltas, ir jeigu vėliau paaiškėtų, jog visa tai tėra poezija, bandanti sutilpti į vieną stiprią eilėraščio eilutę, – jeigu taip atsitiktų, išsižadėčiau sapnų, nes tai reikštų, jog mano sąmonės kuriami pasauliai daug turtingesni negu tie, kuriuos kuria miegas.

Aštunta klasė, pavasaris

Neringa lyg megztinis, kurio rankovės dėmėtos nuo raudono vyno. Kai žvelgiau į ją pirmąsyk, man skaudėjo galvą. Joks kitas pavasaris nebuvo toks kvapnus ir garsus. Neringą dengiau plačia pilka striuke, kurią išpūsdavo vėjas, kai ėjau pilku molu.

Matematikos mokytoja, mūsų klasės auklėtoja ir poilsiavietės šeimininkė užeina vakarop lyg tarp kitko, pasižiūri, kas spintoje, pauosto „Nestea“ buteliuko turinį, tyrinėja mūsų lovas ir kuprines, žiūri į akis.

Už lango saulė ir kitų aštuntokų balsai, Justas suka žolę. Mes dviese geriam „Utenos auksinį“ iš Pervalkos parduotuvėlės. Mano kompaktų grotuve „Sleeping with Ghosts“. Toks pavasaris akivaizdžiai pranašauja vasarą, systemus, ypač „Atwa“, ir „Anykščių vyno“ šventę, pranašauja rudenį, merginų lūpas, kiną, kitą mokyklą.

Atsimenu, kad važinėjomės dviračiais. Atsimenu kvailas Nidos gatves ir viską apkėtusias kopas. Skambančius Vilniaus aštuntokų – nevėkšlų, ieškančių nuotykių ir greitų būdų subręsti, – balsus. Atsimenu tave, Juodkrante. Tavo juokingas vardas.

Kai ėjau molu, – ta vieta vadinama Jūros vartais, – labai skaudėjo galvą ir buvo vėjuota, taip vėjuota, kad bijojau, jog mane nupūs į juodą vandenį. Priešais ėjo Tumas, kiti kažką veikė ant kranto. Dangus derėjo prie mano striukės ir keistos formos akmens luitų abipus molo. Jo gale stypsojo keistas bokštas, aptvertas balta tvora. Ant luitų prie bokšto – žymekliais užrašytos visokių mokyklinių ekskursijų žinutės.

Mažas stebuklas: kai parėjau, nebeskaudėjo galvos. Kai mūsų autobusas pajudėjo iš Nidos, klausiau titulinės albumo dainos ir per priedainį po megztiniu ėmė bėgioti šiurpuliukai. Mano mėgstamiausias megztinis, kurio nebeturiu. Auksas, ne pavasaris.

Filmas, vasara

Sapnavau, kad per vaikų stovyklos krikštynas turėjau paleisti kažkokį instrumentalą, kurio atsiradimo istoriją man nupasakojo Paulius: vienas iš to  gabalo pavadinimų buvo „Romania“, jis turėjo įamžinti muzikoje Atmintį. Išėjo 55 minučių kūrinys, paskui jis sutrumpėjo iki 45, paskui iki tradiciškesnių devynių minučių.

Jeigu viskas prasideda spalio ketvirtą, kai kreidelė paliečia smėlio spalvos sieną (kasmet), tuomet kažkas iki tos dienos išnyks iš mano atminties  mikrorajono, atminties sniego, atminties kopų. Prarasiu juostas, nebegalėsiu jų rodyti Atminties kino teatre minkštomis raudonomis sėdynėmis. Kodėl ne teatras, o kinas? Todėl, kad kiekvienam atsiminimui tenka daugybė dublių. Po kino teatrą kiekvienam: Pašilaičiams, Gabijai, Neringai! Senas laikrodininkas tikrina bilietus.

Ką šiandien rodo? Ir vėl tą pačią trilogiją. Bet nauji dubliai. Išties, kažkaip viskas kitaip. Kada gi jie įgaus galutinę formą? Kai numirsi sapną. Ne ne ne, čia kažkas nesutampa. Juosta atsisuks į pradžią, mes viską peržiūrėsim iš naujo. Galutinis montažas planuojamas vėliau. Daug vėliau? Daug vėliau. Mūsų dar laukia nuostabi kelionė iš gimtųjų karalysčių, iš mano gatvės, su rudeniu kišenėj, iki pat Neringos, kur viskas dėmėta nuo vyno.

Tu paklausi, kodėl apie visa tai kalbu – nes trokštu paaiškinti, saule, trokštu paaiškinti.