Europa negali būti homogenizuota

Su Hėjaus festivalio direktoriumi PETERIU FLORENCE’U kalbasi Šarūnas Andrikis

– Kokia buvo Hėjaus festivalio pradžia? Kokius poreikius norėjote patenkinti jūsų tėvas Normanas ir jūs?

– Mes tik norėjome pasilinksminti. Tai buvo šeimos projektas, šiek tiek panašus į namelį medyje. Man nebuvo įdomu pasilikti universitete ar pasukti į pramogų verslą, taigi festivalio forma yra lyg hibridas, patenkinęs mus abu.

– Festivalis pastaraisiais metais išsiplėtė į Lotynų Ameriką ir arabų pasaulį – renginiai vyksta Bogotoje ir Beirute. Ar ieškojote plačių monolingvistinių literatūrinių kultūrų?

– Pradėjome norėdami tam tikro tolygumo, nors labai greitai supratome, kad tiek ispanakalbės, tiek arabų kultūros diasporose yra daug įvairovės. Mes dabar taip pat dirbame Indijoje ir Afrikoje, kurios abi yra neįtikėtinai pliuralistinės literatūrinės kultūros.

– Hėjus dabar yra magnetas kitiems festivaliams – „Crunch“ muzikos ir meno festivalis vyks lapkritį. Ar kuo daugiau, tuo linksmiau, ar tai pabaigos pradžia?

– Mes esame už kuo turtingesnį pasirinkimą. Fantastiška, kad Hėjuje dabar vyksta apie aštuonis festivalius per metus. Kiekviena aludė ir knygynas organizuoja savo renginius!

– Vakaruose, man atrodo, trūksta susidomėjimo Rytų Europa. Kodėl taip yra? Palyginti mažai tiesiogiai bendradarbiaujama, o integracija į ES negali išgydyti kultūros trūkumų. Ar Rytų Europos kultūros atrodo silpnos, neapibrėžtos, fragmentuotos, ar jos tik per mažai eksportuoja?

– Manau, kad tai kelių priežasčių kombinacija: 1) iš Kunderos, Klímos, Kadaré kartos šešėlio neišniro daug naujų žvaigždžių; 2) pasaulio dėmesys nukrypo į islamo ir BRIC grupę; 3) nė vienas iš rašytojų neatrodo galintis parduoti knygų; 4) labai mažai žmonių Vakaruose skaito Rytų Europos kalbomis.

– Kokia Rytų Europos kultūros vieta Europos kultūroje? Egzistuoja bendra kultūra ar tik bendra istorija? Ką jums reiškia Europa? Kokios jos kultūros ribos?

– Ne, žinoma, nėra bendros kultūros. Kodėl kas nors to norėtų? Kiekvienas mažas regionas yra diferencijuotas. Europa niekada negali būti homogenizuota kaip Amerika. Taip pat egzistuoja per daug pasipriešinimo anglų kalbai, kad atsirastų bendra bendravimo valiuta kaip Indijoje ar Lotynų Amerikoje. Britanija priklauso trims konfliktuojantiems globaliems identitetams. Pirma, anglakalbiam, kuris dominuoja pasilinksminimo kultūroje ir komunikacijose. Antra, Sandraugos, susijusiam su mūsų kolonijine istorija ir etnine įvairove. Trečia, europietiškajam, susijusiam su mūsų prekybos ir teritorinių karų su Prancūzija, Vokietija, Olandija ir Ispanija palikimu.

– Vis dar nepradėjau skaityti Hėjaus antologijos „Beirut 39“. Kol pradėsiu – kokie buvo jūsų įspūdžiai apie renginį ir arabų literatūrinę kultūrą tuo konkrečiu momentu? Ar pastebėjote temų, kurios pasirodė ypač populiarios? Ar yra panašumų tarp Beiruto ir Bogotos atrankos rezultatų?

– Abi rašytojų grupes domina laisvės ir kartų revoliucija, tačiau tuo pat metu jie tyrinėja meilę ir mirtį kaip ir bet kas, kada nors laikęs plunksną.

– Skaitymo krizė palietė Rytų Europą gana vėlai. Lietuvoje knygos, filmai ir muzika vartojami naudojantis internetiniais kompiuteriais, o jei ne jais, tai mobiliaisiais įrenginiais. Ačiū dievui už informacines technologijas, bet daug kas labiau norėtų valstybinės subsidijų sistemos geros kokybės verstinei literatūrai. Britanijoje, atrodo, panaši skaitymo kultūros padėtis (su klasės svarba, juntama kažkur šešėlyje). Bent jau Londone beveik visi geri knygynai yra Blumsberyje, kažkur tarp mano mėgstamų vietų – knygyno LRB ir kavinės RADA. Dar kelis galima rasti naujuosiuose hipsterių rajonuose, tokiuose kaip Dalstonas. Taigi, kas yra žmonės, vis dar skaitantys rimtąją literatūrą Britanijoje?

– Vis dar egzistuoja puikūs nepriklausomi knygynai, ir kad ir ką leidybos industrijai darytų „Amazon“, visa tai yra gerai skaitytojams. Londonas yra Londonas – likusi šalies dalis vis dar yra gerai aptarnaujama. Nauja technologija išlaisvins naujus skaitytojus. Pasakojimo galia yra tokia pati skreitiniuose kompiuteriuose, papiruse, popieriuje ir taip toliau.

– Postmodernizmas, atrodo, pasiekė kulminaciją kaip dvidešimt pirmo amžiaus tamsiųjų viduramžių variantas. Nusistatymas prieš homoseksualus ir imigrantus yra ypač stiprus tiek Europoje, tiek JAV. Menų žiuri, įskaitant literatūrą, vis dar formuluoja savo komentarą. Kokios ateities įtampos formuos pašarą rytojaus rašytojams?

– Pasaulis toks pat keliantis baimę, koks buvo visada. Rašytojai visados rašys apie meilę ir mirtį bet kokiame kontekste.

– Kiek sėkminga buvo „Greenprint“ iniciatyva? Pradėjote gerokai seniau, nei atsirito dabartinė „greenwash“ banga – 2006-aisiais. Aplinkos apsauga buvo jūsų planuose nuo to laiko. Prisimenu savo draugę ir aplinkosaugos aktyvistę Tamsin Omond skaitančią paskaitą Hėjuje prieš porą metų.

– Neketiname atsisakyti žaliųjų iniciatyvų, bet jos nukentės apkarpius valstybės biudžetą. Ironiška – tai viena iš sričių, kur būtų galima tikėtis didžiausio ekonomikos augimo.

– Ar įmanomas Hėjaus renginys Rytų Europoje artimiausiu metu? Kertu lažybų, kad Lietuva turi viską, ko norėtumėte renginio vietoje – literatūrinę tradiciją, vis dar egzistuojančią literatūrinę žiniasklaidą, jūrą ir saulę. Galbūt kultūriškai ir ėjome atgal paskutinį dešimtmetį. Galėtume pasinaudoti galimybėmis tiesiogiai, inteligentiškai apsikeisti nuomonėmis ir padiskutuoti. Ar mums ko nors trūksta?

– Mes labai norėtume ką nors padaryti. Domėjomės Budapeštu ir Liubliana. Taip pat norėtume rakto į rusų literatūrą, nors kol kas nesame atlikę tokios ekspertizės. Mums reikėtų puikių partnerių. Su kuo turėtume kalbėtis?