Anokia čia patvirka!

SIGITAS GEDA

2008 metai
Apie komp. Schumanną

Į senatvę jis visą laiką girdėjo gaidą la. Paskutiniuose jo kūriniuose la paslėpta. Kaip beprotiškumas… Psichiatrijos ligoninėje, sakoma, jis girdėjęs „stebuklingą muziką“. Tik ją…
P. S. Mintis apie tai, kad meninė kūryba gali baigtis ir poliūdniai. Ko gero, tokių bruožų būta ir M. K. Č. gyvenime. Iš apsėstumo kuria menine idėja, – tai gali virsti manija. Regėjimu, vizija arba pamišimu.
Apie tą savijautą esu rašęs. Žmogus nebepajėgia kontroliuoti savęs, t. y. jam atrodo, kad gali sukurti „viską“.
Stabdžių būtinybė.
– Toliau neisiu!
Apie tai esu kalbėjęs su R. Gr.

Statistika

Pagal ją – vienas iš keturių žmonių yra turėjęs psichinių problemų. Gali turėti… Taigi juokaukime atsargiai…

Žodžių žaismės

Čia Kalėdų, Kalėdų
Kalė…
Čia Kalėdų kalė
Po Kalėdų.

Kovo 5, trečiadienis

Avangardininkai

Šįryt išgirdau V. Kernagį per LRT dainuojant (jo įrašą!): „Tvirtos rankos spaudžia vairą, / Koja, koja spaudžia gazą, / Šitaip sandėlin važiuoja / Naujas ūkio mazas… Rokenrol, pakartot!“
Ir prisiminiau T. Tilvyčio:

Sėdi vyras – rankoj vairas,
Ant galvos – plaukai rudi –
Draugas Stalinas širdy…

Kadų kadės parašyta! Taigi Vyto „Jonas sunkvežimiu lekia“ turi savo prototipą. Ir prierašas: ar galima teigti, kad vieni eilėraščiai „norom nenorom“ atsiranda iš… kitų? Kaip kad visi vaikai turi tėvus, tikrus ar tariamus… Tai kas, kad iš pradžių vaikas gali būti benkartėliu pravardžiuojamas.
Arba: vaikas turi būti, o tėvas… atsiras?
Mes jį atrasime!

Kovo 6, ketvirtadienis

Sena išmintis

1.
Ten, kur meilė, yra žmogaus namai…

2.
Vedybos be meilės ne toks jau retas dalykas. Be jo neišsivertė nė viena didžioji kultūra.

3.
Laikini dalykai kartais užsitęsia ilgam.

Žmonės, viskas reliatyvu

1.

Sykį gyvenau l. geram viešbuty – Vokietijoje. Mano kaimynas kasdien kraudavosi į savo lagaminą… antklodes, rankšluosčius…
– Kaip tu taip gali? – paklausiau.
– Čia viskas vienai dienai, paskui išmeta, o mes juk mokam…
Iš kur galėjau žinot? Buvo keista.

2.

Norvegijoje mano pažįstama turėjo vyrą – čionykštį. Tomis dienomis, kai jinai išvirdavo jam pietus, vyras sumokėdavo tam tikrą sumą. Paklausiau:
– O tu jam irgi moki?
– Ne, jis niekad neverda, bet jeigu ir virtų, aš negalėčiau jam mokėti.
Jeigu žmogus ko nors nesupranti, nesi matęs, įpratęs, – atrodo ir keista, ir nenormalu.
Kaip tie vokiečiai, kurių senelis mirė, o jiems prasidėjo atostogos. Buvo užsisakę kelionę į Graikiją, tai senelį įkišo į šaldytuvą…
Skamba kaip anekdotas.

Kovo 7, penktadienis

Vakaras

Sakoma, kad nėra čionai jokio ryšio, betgi aš pro savąjį langą, tu pro savąjį – abu dabar žiūrim į tą patį pavasario lietų.

Dar viena teorija

Invalidas iš vežimėlio (be kojų):
– Žmogus yra piramidė, tik apversta. Nukirsk jam kojas ir baigta…
(Praskečia suglaustus delnus.)

Kovo 8, šeštadienis

Paūkavusią dieną –

senamiesčio alyvos jau pasirengusios sprogti,
o skveruose snieguolės iš po žalių lapų dairosi baltai…

Ir visa tai,
ir visa tai!
Belieka, kad lakštingalos iš vyriausybės imtų suokti!

Po to aš nutapysiu sau šuniuką
ir eisime į Akademiją dailės, –
tegul tos visos kalės patylės,
nes moterų diena –
ir joms bus striuka!

Dar sykį Kazys Binkis

Kad ir kiek besišiauštume, o tokios lakios dvasios, tokio ūpo poetas buvo tik vienas. Ir – dar iki visų perversmų Lietuvoje – 1918-aisiais.

Raudonos, margos, gelsvos, baltos
Pražydo tulpės visos kartu.
Vėliavos iš žolių iškeltos
Raudonos, margos, gelsvos, baltos…

Spalvininkas, koloristas, pasakytų tapytojai. Pas mus bėda, kad poezija per siaurai suprantama. Antai kada Paryžiuje gyvenantis grafikas Pranas Gailius aikčioja nuo savo vaikystės, Lietuvos ir išsivežtų prisiminimų, tai sako:
– Ir tą poeziją aš išsivežiau visą su savimi…
Be abejo, jis turi galvoj visą gyvenimo tūrį, apimtį – alfą ir omegą.

Apie gyvenimo formules

Vis dar linksniuojama Čia ir Dabar, mano gyvenime prašyte prašosi papildos – Tada ir Dabar.
Manau, kad tokioje erdvėje galėčiau daugiau pasakyti.
Ir dar: aš kaip tas žmogus snieguotam Sibiro lagery – esu su visais, teisiais ir neteisiais, šios tikrovės gabalas. Čia gimiau ir čia mirsiu. Aš esu šitos žemės ląstelė…
Sutampu su tikrove tokia, kokia jinai yra, gaunu savo likimą, savo tėvo ir motinos lemtį.
Toks supratimas bent jau išmuša iš galvos visas iliuzijas.

Kovo 9, sekmadienis

Kiek telpa viename žodyje

Scenelė, spektakliukas su žmogum apibintuota galva, viena koja nejuda, jis remiasi lazda ir strakaliodamas visa gerkle traukia:
– Aš gyvenu! Aš gyvensiu, gyvensiu…
Šalia jauna, rausvažandė med. sesuo su kyku ir kryžiuku baltam kaktos fone. Ji pikta, paniurusi…
Invalidas meta lazdą ir taikosi ją pabučiuoti… Dar didesnė isterija.
Gera parabolė: tas žmogus buvo ten, kur jo laukė mirtis. Prarado sveikatą. Šitoji – niekur nebuvo. Ji nežino nei kas mirtis, nei gyvenimas.

Žmonės kaip… prezervatyvai

Ką nors gal toks sulyginimas šokiruos, bet aš turėjau galvoje vieną universiteto katedros vedėją. Sovietmečiu dėstytojai jį prisiviliojo iš CK. Žmogus turėjo ambicijų, skaitė, mokėsi kalbų. Dėstytojams jis buvo reikalingas kaip elementarus… sargis. Jeigu ko nors prireikdavo… Centro komitetas, visos valdžios irgi buvo ramios: ten yra „mūsų žmogus!“
Bjauriausia, kad laikai pasikeitė. Tą sargį nurašė – kaip atpirkimo ožį išjuokė… Kas beliko? Per vieną jubiliejų atėjo, pasigėrė ir… išklojo, ką manąs apie tokią etiką.
– Svarbiausia, kad pasakė daug tiesos, – liūdnai nusišypsojo mano „prietelius“.
Sargio dalia: kai vaikštai paupiu, jų pilna primėtyta. Suka žmonės akis ir tiek. Nepatogu žiūrėt. Buvusio džiaugsmo liekanos!

Kovo 10, pirmadienis

Metų lėksmas

Būna, kad jie patys primena… Troleibuse prisėdo nepažįstama moteris ir pradėjo kalbinti:
– Kaip jūs gyvenate?
Besikalbant ir sako:
– Bet jūs manęs nepažįstate. Aš Viliaus žmona…
– Maniau, kad Juliaus…
Paklausiau apie jų šeimas. Pasirodo, vaikams 17–18 metų…
O patys andai atrodė vaikai!
Dabar tikrai žinosiu, kad jų vaikai – Sąjūdžio, Nepriklausomybės amžiaus.

Poetinės replikos teisėmis

Pasaulis be Dievo būtų labai prasta kompozicija!
Saldžiausios kriaušės noksta pačioje viršūnėlėje…

Iš Napoleono laikų

Jo kareiviai užeidavo į bažnyčias pasiplėšti paveikslų, o ne melstis.
Pats Napoleonas sakydavo:
– Valdoma auliniais batais ir pentinais!
Savidieva: nors ir prisikvietęs popiežių Pijų VII, Napoleonas pareiškė, kad karūnuos save pats…
Beje, vaikų neturėjo, o dėl to jo giminės reikalavo karūnacijos ir paveldimumo, kad taip įsitvirtintų.
Beje, apie įsivaikintą Joséphine sūnų sklido kalbos, kad jis esąs Napoleono (greitai mirė, Napoleonu III tapo jo brolis).
Karūnavęsis pats neužmiršo uždėti karūnos ir Joséphine.
Per Napoleono karūnaciją Pijus VII (minios juokui) jojo ant mulo, o imperatoriaus palydą sudarė 25 karietos.
Taip Korsikos neūžauga tapo panašus į savo svajonę – karalių Karolį Didįjį…
Beethovenas išbraukė Napoleono vardą iš savo muzikinės dedikacijos.
Rūmų dailininkas Davidas (atvirkščiai!) sukūrė neoklasicistinį stilių Napoleonui sudievinti.
Napoleono pralaimėjimai tuo metu slepiami, o pergalės išpučiamos. Jo ministro Talleyrand’o žodžiais, Napoleono pradžios pabaiga tampa žygis į Maskvą. Per du mėnesius Napoleonas netenka 400 000 kareivių.
Vieno mito gimimas ir mirtis. Visa tai Europoje užtruko bene 100-metį. Valdžia, įgyta ne paveldimumu, o jėga, ryžtu, intrigomis.
Čia prisiminiau savo paties mėgstamą anglų poetą Hilaire’ą Bellocą (prancūzų kilmės, 1870–1953) ir jo „Epitafiją politikui“:

Pompastiškai, nelyg pagonių dievą
Politiką mes laidojom šiandieną.
Visi ten šaipėsi, o aš norėjau verkti:
„O Viešpatie, reikėjo jį pakarti!“

Kiek daug turėtų būti „nusėdę“ mąstančio prancūzo sąmonėj! Apie valdžią, valdovus, garbę, sąžinę etc.