ALGIMANTAS MIKUTA. Eilės
Kabaretas
Dainininkės, balerinos
ir kitokios margos primos
vakarop atgavo spalvą,
išsilygino sparnus
ir suskrido, sugužėjo
ten, kur griežtas serafimas
jas skaičiavo ir rikiavo,
ir dalino žetonus.
Pirmas numeris vėlavo,
septynioliktas užkimo,
antrepreneris žaibavo
akimis ir sagtimis,
pagaliau viena užkliuvo,
be peruko dar, be grimo,
prisiartinęs įspėjo:
tu šią naktį būsi Mis.
Angeliukė išsigando,
bet parodyt neišdrįso,
nulingavo, nusiyrė
tarsi gulbė per bangas
į nakties nežinomybę,
juodą gilumą kulisų,
kur be galo pareigingi
smuikai derino stygas.
Kūnai kaupėsi atakai,
dvasios klaidžiojo be vietos,
taikėsi kaip nors praslysti
pro nežemiškus garsus,
prie gyvenimo prigludęs
raibaplunksnis kabaretas
dar tik ruošėsi meluoti
ir atrodė nebaisus.
Turėklai
Nužengti iš dangaus yra sunku,
kaip ir nuo aukštųjų pjedestalų,
visi ten stovintys suakmenėjo, –
pabandę žengti klaikiai susvyruoja
ir griūna žemėn, perlūžę pusiau,
nusirita nuo strėnų, trupa, dūžta.
Kaip visada teisybės trūksta:
užkelti užkelia – bene tenai
kas nors užsikaria savom jėgom? –
o štai nulipti liepia be pagalbos.
Nors būtų kokios kopėčios,
laiptukai, trapas –
turėklų reikia, nusidėjėliai,
turėklų!
Į juos įkibę pamažu
gal ir nuliptų imperatoriai, karaliai,
poetai, genijai, kareiviai ir madonos,
net angelai gal nusileistų nuo kolonų,
juk jų sparnai taip pat suakmenėję
kaip ir besparnių kojos.
Nesidrovėkite,
ištieskit ranką tiems,
kam laikas nusileisti iš aukštybių,
jau atstovėjusiems tenai,
nuo samanų žaliems,
nejau smagiau bus rankioti šukes
ir eksponuot relikvijų muziejuj.
Nes niekas
iš padangių nenužengs
ant žemės sveikas,
kol nenutiesit žengiančiam
saugių turėklų.
Piligrimų medis
Vis klaidžiojau, ieškojau,
nieko nepametęs,
kiti manęs ieškojo,
šaukė, kol užkimo,
nušvito priešais
piligrimų medis,
apraišiotas skiautelėmis
slaptų troškimų.
Nė vieno paukščio šakose,
tik tie skivytai
tarsai gyvi drugeliai
plasteli kas kartą,
kai sausas vėjas
sukužda vis kitą
man nesuprantamą
slaptažodį ar vardą.
O lapai smulkūs, perdžiūvę,
ieškot pavėsio
čionai neverta –
kaip žiedų ir vaisių,
po tom skiautelėm
saulėj pastovėsiu,
užrišiu savąją
ir eisiu…
Vedinas švarku
Viena dama
lig šiolei šaiposi:
ar tu atsimeni,
kaip grįždavai
per parką,
už rankos vesdamas
languotą savo švarką,
su juo dar ir kalbėdamas
kažką?
Na kaipgi kaipgi,
parke grojo dūdos,
kareiviai šlaistėsi,
alyvos ir alus
į galvas mušė
grįžtantiems nuo upės,
tokiems kaip aš,
per miesto kvartalus.
Kalbėjau su švarku?
Gal drąsinau save,
o gal languotą
bailų savo švarką,
kuris ramiai
keliaudavo gatve
man ant pečių,
bet spyrėsi,
kai vesdavau
per parką?
Buvau dar jaunas,
o kandi dama,
berods, tada
dar į mokyklą ėjo,
todėl ir prunkščiojo
pro langą žvelgdama
į grįžtančius
sutemusiu taku,
visi kiti
tuo varganu švarku
nėmaž nesidomėjo.
Pinklės
Pasislėpė
priraizgę raizgalų
visuos kampuos –
už durų, tarp stiklų,
po sodo medžiais,
daržo žolėse,
matyt, kad susipainiotum
juose
kaip Dievo vabalas,
ir būtų apmaudu
kalkėti
neišvydus net veidų
slapukų, apsimetusių vorais.
Broleli mano,
įtarus darais.
Gal pinklės tos
tik vėjo atpūstoms
puikybės sėkloms
ar piktoms
mintims? –
nūnai tokia trauka,
kad neša
iš bet kur bet ką.
Suplėšysi tinklus,
o ar gerai, –
išsibėgios
paniekinti vorai,
iš krūmų
pro pamišėlių kapus
į taurę tau
durnaropių atpūs.
Nostalgiškas I
gyvenimas langeliais
jau pražuvęs
kelintą vasarą
jų šičia nebėra
kažkas nutiko
ir su jų ligonine
gėlynai dingo
margosios našlaitės
ir margi chalatai
nuėjo praeitin
nė vieno žaidžiančio
ligonio gelžkeliečio
nė vieno sanitaro
žiūrinčio pro petį
užtat šunų šunų
palaida viskas
išsiderinę
iškrypę klaikiai
benamiai renka butelius
po apsilupusiais suolais
anądien rado žolėse
baltųjų karalienę
Nostalgiškas II
tuoj už Ariogalos
prie garsiojo šaltinio
sustodavom
ten visada
blizgėjo saulėj
pulkas motociklų
vėjingos poros
žvelgė į Dubysą
merginos spygavo:
kaip čia gražu
kiti pietaudavo
ir pildė gertuves
tai buvo kasmetinis
vasaros vojažas
ryškiausias epizodas
iš kelionės
prie motinėlės Baltijos
nūnai
traukimas kitas
greičiai kitokie
naujasis plentas
tiek Ariogalą
tiek tą šaltinį
trykštantį iš kalno
palieka žemumoj
toli
naujieji baikeriai
ko gera apie jį
nėra girdėję
