49-oji Šiaulių dailininkų paroda
PETRAS RAKŠTIKAS
Menininkai gyvena susikaupę. Išgyvena, išgyvena, o paišgyvenę piešia, tapo, pakala, prikalę vėl išgyvena dėl to, ką pridarė, bet ne visada ir ne visi. Tie, kurie gyvena labiau susikaupę, gyvena iš santaupų, o tie, kurie labiau išgyvena, kad mažai uždirba, gyvena iš algų.
Kaip pasakė filosofė analitikė, „būna paveikslai, kurie patinka, nepatinka arba tinka“. Manau, dar būna tokie, kurie nestebina, neužkliūva ir sudaro daugumą.
Temos aktualumu parodoje pasižymi už savo išlikimą kovojantys du varpanosiai kentaurai, besislapstantys Palto džiunglėse. Viena moteris man sakė, jog tai du dvikojai su varpomis, o du be varpų. Visko pasitaiko meno pasaulyje.
Skambant likimo varpams, su varpomis susijusias problemas nagrinėja ir savo modernumu garsėjantis demonstratyviai konservatyvus seksopatologas. Ant kušetės kaktomuša susidūręs su Kama ir Sutra, jis atpažino kamasutros 2 ir kamasutros 3 pozas, naudotas VII a. prieš Kristų senųjų dzūkų ir žemaičių seksualiniame gyvenime. Tai unikalus kūrybinis atradimas, pavaizduotas juodu ant didelio balto.
Reikia pastebėti akivaizdžią pasakos „Eglė žalčių karalienė“ įtaką Šiaulių dailininkų vadui. Jis ant sienų iškabino apnuogintas merginas, prieš tai paslėpęs jų rūbelius, todėl jos droviai grąžo rankas ir ryškių spalvų potėpiais maldauja žiūrovus paaukoti joms bent apatinį trikotažą.
Per parodos atidarymą vienas grafikas viešai atsivertė į tapytoją ir prisipažino, kad ir anksčiau buvo nusidėjęs su tapyba, tik vis niekaip „neišlįsdavo“ su ja į parodas.
Kūrybos etikos komisijos dėmesio nesulaukė ant žemės nusileidusių humanoidžių autorius, kuris nerausdamas jau daug metų drožinėja medinukių skylutes ir atsikišimus naudodamasis P. Rakštiko plastikos peiliuku.
Odinių Guliverio vynmaišių autorius, paklaustas apie licenciją vyno verslui, pasakė „palauk, išgersiu ir atsakysiu“. Išgėrė, bet apgavo ir nepasakęs pasišalino.
Margaspalvis tapytojas gyrėsi, kad dvasios turtų ieško panerdamas jūron ir pagavęs ten įkvėpimą juo pasišviesdamas tapo Vėlinių naktimis senosiose Šiaulių kapinėse.
Parodoje galima pamatyti, kaip nusisegęs akmeninį korsetą akmentašys mokosi skraidyti šalia raudonplaukės mergelės, kuri labai garsiai dūzgia sukdama medų iš šiltųjų paletės spalvų.
Iš tamsaus akmens „Ka ir Zio“ firmos iškaltos formos primena nutirpusias Mikelandželo Dovydo kojas, kurios arba nutarė pailsėti, atsiskirti nuo pasenusio, apsunkusio kūno, arba auksarankio buvo nupjautos dėl gangrenos, todėl ir pajuodusios.
Parodoje galima sutikti ir paukščiagalvių, kurie dūsaudami žiopčioja, kiloja pirštuotus sparnus, imituoja plasnojimą ir labai tvarkingai deda į tam reikalui skirtą dėžutę kiaušinius, beviltiškai tikėdami, kad kas nors iš jų išsiris, nes toje pačioje salėje slankioja klastingas paukščių vagis su užantyje slepiamu gaideliu, kuris bėgdamas nuo lapės pakliuvo vagies užantin ir po parodos taps jo užkanda.
Praeito mėnesio Europos oro linijų problemas nulipdė Kera ir Mikė, molinėmis virvėmis surišo du ugnikalnio išsiveržimus ir ant viršaus užkėlė iki raudonumo įkaitusios lavos rutulius, kurie simbolizuoja vyriškumą ir milijoninius nuostolius.
Ugnikalnių apylinkėse kitas molio lipdinys pasakoja apie pasiaukojantį Šiaulių gaisrininkų darbą – gyvenimo kelyje jie užgesino per du tūkstančius meniškų meilių, tik nespėjo surinkti degtukų ir atlikti išsamesnio meilės aktų tyrimo.
Daugelio dailės mokytojų mokytojas apšvietė ir nuspalvino įtartinai atrodančio seksualinio priekabiautojo portretą, kuris tiesia savo purvinas rankas mandagiai nuo jo bandančiai atšokti lietuvaitei. Kita priekabiautojo auka įsižeidusi eina per paveikslo tamsą namo.
Parodos centre stovi senis besmegenis su nuplikyta, nuo smegenų atskirta europiečio kaukole ir renka paskutinius meno gerbėjų centus, už kuriuos ketinama nupirkti trimitą, kuriuo trimituojant tikimasi atkreipti snaudžiančios valdžios dėmesį į alpėjančią kultūrą.
Pietų ir Šiaurės Korėjos konfliktas atsispindi juodu apšaudytame raudoname pasaulyje, kuriame ant vielos pakarta mažametė, tamsiaakė, tamsiaplaukė tiesia rankas į ją apšviečiančią kinų gamybos lemputę.
Aukščiausias parodos dalyvis pastaruosius dešimt metų valgė tamsą ir demonstratyviai nesituštino, bet per parodos atidarymą padėjo nulaižytus šaukštus ir ilgam pasišalinęs į tualetą prašviesėjo. Gaila, kad ekonominis maras sutrukdė autoriui toliau mėgautis tamsos delikatesais.
