„Čia menas, čia menas, o čia – jau paveikslas!“

Su dailininku RIMGAUDU ŽEBENKA kalbasi Miglė Anušauskaitė

– Trijų dailininkų – jūsų, Arturo Aliuko ir Pauliaus Juškos – piešinių paroda „Disciplina Vilnensis“ buvo eksponuojama A. Mickevičiaus bibliotekos parodų salėje. Kas dar, be šios parodos, bendra tarp jūsų trijų?

– Su Arturu Aliuku susipažinome dar studijų metais, tačiau bendras parodas pradėjome rengti iškart visi trys. Bendros koncepcijos nekūrėme, tiesiog mums atrodo, kad dailininkas turi mokėti piešti. Galima mėginti tai visiems išaiškinti, bet geriau tiesiog nupiešti ir parodyti. Kitaip sakant, mokyti savo pavyzdžiu.

– Ar jūsų darbus galima pavadinti tradicijos dalimi? Jei taip, kokios?

– Kildinu save iš Vilniaus: čia gyvenu nuo trejų metų. Penkerius metus lankiau M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Pasibaigus pamokoms su bendraklasiu Palemonu Gintaru Janoniu eidavome į Katedrą – tuo metu ten buvo paveikslų galerija – nes jam reikėdavo laukti traukinio į Lentvarį, o aš gyvenau senamiestyje. Taigi vaikščiodavome po Katedrą, žiūrinėdavome paveikslus, eskizuodavome… Taip ta Vilniaus klasicizmo epocha ir įsirėžė man atmintin, tapo mano „mokykla“.

Parodos pavadinimas „Disciplina Vilnensis“ – taip pat šitos vilnietiškos tvarkos pasekmė. Tai, ką mes darome, sunku pavadinti tradicija ar stiliumi, todėl pavadinome disciplina.

– Šios parodos aprašyme žodis „disciplina“ aiškinamas kaip tarpdisciplininių menų priešingybė. Ar tai – taip pat pavadinimo pasirinkimo motyvas?

– Iš dalies taip. Siekdami išvengti painiavos, kuri egzistuoja tarpdisciplininėse ir internetinėse medijose, pasivadinome disciplina.

Štai, pavyzdžiui, mano sūnus lankė džiazo skyrių B. Dvariono muzikos mokykloje. Namuose jam reikėdavo išmokti įvairių partijų pagal natas. O sūnus namo pareina, saksofoną meta į šalį ir puola naršyti po internetą. Sykį jo specialybės mokytojas pasikvietė mane pasikalbėti. Ir įsivaizduokite – džiazo mokytojas trenkia kumščiu per palangę ir sako: „Po velnių, turi būti disciplina!“ Ir jis buvo teisus.

– Taigi, jūsų nuomone, tarpdisciplininiams menams trūksta tvarkos, meistriškumo?

– Tarpdisciplininiai menai irgi yra menai. O dėl meno nesiginčijama. Sakydamas „dailininkas turi mokėti piešti“ nemanau, kad šiuolaikinio meno atstovams trūktų meistriškumo – ten yra kiti meistriškumo kriterijai. Tačiau aš paprasčiausiai netikiu, kad mygtukas gali atskleisti sielą.

Renkant darbus parodai buvo kilusi mintis atsiriboti nuo meno. Taip ir atrinkinėjome kūrinius: „Čia menas, čia menas, o čia – jau paveikslas!“

– Ar kai kuriuos jūsų darbus galima sieti su Renesanso epochos menu?

– Kalbant apie freską „Ratilio“ – taip, Renesanso įtakos ten esama. Tikriausiai dėl to, kad mano ir Arturo Aliuko piešimo mokytojas buvo Antanas Kmieliauskas, jis labai vertino Renesanso epochą. Nieko nuostabaus, jei kažkas išliko ir mūsų tapyboje.

Tačiau protorenesansininkas nesu. Juolab kad Vilniuje su Renesanso palikimu gana prastai.

– Freska, kurios kartonas buvo eksponuojamas parodoje, yra Santariškėse. Tačiau nutapyta ji gana seniai – 1990 metais. Kodėl būtent šį darbą atrinkote į parodą?

– Kai man pasiūlė daryti piešinių parodą, paklausiau – o ką aš rodysiu? Paroda yra piešinių, reikia nešti didelį piešinį. Dabar, kai jaučiuosi pakankamai subrendęs, jokių piešimo būrelių nelankau ir didelių piešinių nepadarau. Eskizus, kuriuos bloknotėlyje pasipaišau, juk gėda būtų nešti: jau susitaikiau su mintimi, kad nesu šiuolaikinis menininkas, taigi elgtis kaip jie lyg ir nepridera. Tada kolegos manęs klausia – gal dar neišmetei anos freskos kartono? Taip ir nutarėme eksponuoti „Ratilio“ kartoną.

– Kaip nusprendėte imtis tapyti freską Santariškėse? Kitaip tariant, kokia šio darbo istorija?

– Istorija tokia: 1988 metais pradėjau dėstyti piešimą. Vieną dieną – tik paskirtas – einu koridoriumi, mane sustabdo tokia keramikė ir sako: „Žinai, Antanas Kmieliauskas atsisakė daryti freską, gal tu pamėgintum?“ Tuo metu A. Kmieliauskas buvo užsiėmęs, dirbo prie Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčios Klaipėdoje. Nutariau neatsisakyti pasiūlymo.

Taigi nuvažiavau į Santariškes, į tuometinį Lietuvos TSR valstybinės patologinės anatomijos biurą, pasikalbėti su vyriausiuoju gydytoju. Jis sako: „Tapybos darbų jau turime, jie nutapyti Dalios Kasčiūnaitės. Mes jai parodėme pažeistų audinių nuotraukų, o ji, įkvėpta to mikropasaulio, nutapė įvairių abstrakcijų. Bet turime vieną didelę auditoriją, ten vyksta įvairiausi renginiai, priimami svečiai, o jiems reikia žiūrėti į didžiulę nykią sieną. Reikėtų kokios nors freskos.“

Jis mane pavedžiojo po Patologinės anatomijos biurą, laboratoriją parodė, į morgą nuvedė, ten stalai tokie geri, granitiniai, skirti kraujui nutekėti. Grįžau namo galvodamas apie morgą, o tuomet mano buvusi žmona laukėsi. Toks keistas įspūdis: čia lavonai, čia negimęs vaikas, neaišku, ką piešti… Tada prisiminiau Rembrandto darbą „Daktaro Nikolaso Tulpo anatomijos pamoka“. Deja, tai architektūrai toks darbas būtų netikęs – per didelė erdvė. Tačiau mintis jau buvo.

Tos sienos, ant kurios reikėjo paišyti, apačia prasideda trijų metrų aukštyje, o visa auditorija – maždaug 6–7 metrų aukščio. Žiūrėjau, žiūrėjau į tą architektūrą ir nusprendžiau, kad erdviškumui išgauti reikia mikropasaulio elementų. Viršuje nupaišytos ląstelės tarsi pratęsia lubų plyteles.

– Ar freskoje pavaizduoti žmonės – realūs asmenys?

– Taip. Ten yra Patologinės anatomijos biuro direktorius, sekretorė, profesorius, docentas, ūkio dalies vedėjas, vyriausiasis buhalteris… Tačiau aš nesistengiau itin tiksliai atvaizduoti šių žmonių: svarbu buvo veidai, skirtingi charakteriai.

O tuodu šoniniai žmonės renesansiniai. Paėmiau juos iš Rafaelio freskos „Atėnų mokykla“: joje vaizduojamas Aristotelio ir Platono ginčas. Daugelyje Renesanso freskų labai aiškiai kompoziciškai atskirtas šiapusinis pasaulis nuo anapusinio, tai stengiausi atspindėti ir piešdamas „Ratilio“.

– Tapėte kaip tik prieš Nepriklausomybės atkūrimą. Ar dirbant tokiu neramiu metu nekilo sunkumų?

– Tapybos procesas vyko ekonominės blokados metais. Manau, kad tada ir buvo tikrasis sunkmetis. Ligoninės darbuotojams į Santariškes būdavo viso labo du reisai: nuvažiuoti ir grįžti. Jei nespėdavai, tai arba eik pėsčias dirbti, arba diena prapuolė. O prapuolusios dienos gaila, mat freska yra daroma gabaliukais. Iš paruošto kartono išsikerpi nedidelį plotelį, kurį tikiesi nulieti per tris dienas. Reikia piešti ant tinko tol, kol jis dar šlapias.

Dirbau nuo 1988 iki 1990 metų. Kai sudarėme sutartį, valiuta dar buvo rubliai. Už patį projektą gavau 2000 rublių, kai tuomet vidutinis atlyginimas buvo maždaug 120 rublių. O galutinai pabaigęs freską paskutinę išmoką gavau jau litais. Gavus litus iškilo dilema: nusipirkti už juos kokį megztuką ar bloką cigarečių. Nusipirkau megztuką.

–  Kokia galėtų būti „Vilnietiškos disciplinos“ ateitis?

– Sykį buvo kilęs toks sumanymas: gerai būtų atidaryti kokį nors „Disciplina Vilnensis“ muziejų. Bet su procesu dirbti nemokame, o finansuojami tik procesai, ne rezultatai.