Stebėtojos pastebėjimai
REGINA RAGAUSKAITĖ
Stebiu žmones. Tikrąja šio žodžio prasme. Jų elgesį, aprangą, veido išraišką. Iš nuobodulio galima visko prisigalvoti. (Esu rinkimų stebėtoja.)
Įeina, apsidairo. Eina prie stalo. Ieško gatvės, pavardės. Savo, paskui – kandidato. Vienas niekaip nesuranda melioracijos direktoriaus, pavardės neprisimena, o balsuoti nori. Partijai nepriklauso, sutrikęs. Ir balsuotojas, ir kandidatas. Pats save išsikėlęs. Nelengva save išsikelti. Mūsuose tai neįprasta. Nėra tokios praktikos, kai už pečių nestovi partija. Tada jau darbai turi kalbėti, svarūs darbai, kitaip niekas neišgirs. Tokių drąsuolių rajone bene šešetas. Gyvenimas parodys, ar tokia praktika pasitvirtins. Nusivylimas partijomis skatina ieškoti kitokių formų. Reitingai rodo, kad jomis pasitikima vis mažiau. Kodėl? Turėtų atsakyti politologai. Galbūt orkestras negroja ne todėl, kad muzikantai netinkamai susėdę, o kad groti nemoka? Vežimas irgi nevažiuoja, kai jį tempi į tris skirtingas puses…
Antplūdis prieš mišias. Daugiausia – vyresnio amžiaus moterys ir vyrai. Aštuoniasdešimtmetės senutės. Su skrybėlaitėmis, su praėjusio amžiaus lapių apykaklėmis. Žaviuosi jų inteligentiškumu. Įeina neskubėdamos, iškiliai, pagarbiai įmeta savo „balsą“. Susikaupusios lyg prieš komuniją. Gražus tas jų pagarbumas. Pasipuošimas. Elegancija.
Vakare, jau po šeštos, įlekia jaunimas. Nerūpestingai, lyg pro šalį bėgdami, pravažiuodami. Jie skuba. Ryžtingai įeina, greitai pažymi kandidatą (daugiausia savo pažįstamą), atsainiai, nespėję perlenkti lapo, meta į balsadėžę. Lyg į šiukšliadėžę. Nusuku akis. Kažkodėl nesmagu stebėti. Ateina ir jaunos poros. Su vaikučiais ant rankų ar krepšiuose. Būsimieji rinkėjai krykštauja arba nepatenkinti zyzia, įsikirtę mamai į skverną. Tai jiems dabar renkame valdžią – kad neišsivaikščiotų, kai paaugs, kad ir savam krašte užtektų darbo ir duonos…
Vienas kitas atėjęs pasilabina. Tik vienas kitas. Lyg visuomeniniame transporte. Senesnieji atsisveikina krikščioniškai, jaunimas palinki gero vakaro. Daugiausia pažįstami. Lietuviai esame, individualistai. Ne bendruomenės žmonės. Gal nė nemokame tvarkytis bendruomenėje? Tylėdami ateina. Tylėdami stovi prie kabinos. Sutrinka, jei ko reikia paklausti.
Piko valanda – po mišių. Ima grūstis. Man norisi visus surikiuoti, „sudėti“ į eilutę. Pedagoginė praktika. Vidurinio amžiaus rinkėjai atsargiausi. Jie visažiniškai įžengia į salę, bet kaukė tuoj pat nuslysta – dairosi sutrikę, nors stengiasi neišsiduoti, žiūri į lapelį, paskui į komisiją, vėl į lapelį, vėl į komisiją, pagaliau ryžtasi žengti tolyn, nieko neklausia, viską nori „daryti patys“. Suprantama – tai brandžiausioji rinkėjų dalis. Negražu nežinoti ar ko nors neišmanyti. Tačiau norai, galimybės ir rezultatai neatitinka vieni kitų. Vidurinės kartos sutrikimas. Į kurį krantą plaukti, jei jau niekuo netiki? Ko paklausti, kai turėtum būti gudriausias? Ponas žvilgteri pro akinių viršų, apžvelgia sėdinčiuosius, akinius visai nusiima, tyrinėja sąrašą, matyt, rinkimų plakatų neskaitė, neturėjo laiko studijuoti ir lankstinukų, ką jau ten programos (aš irgi jų neskaitau – pernelyg visos vienodos, nebent pasigrožiu paveikslėliais). Tik nedaugelis užgaišta kabinose – reitinguoja? Senutė palieka rankinę. Kai rankinę suranda (kitoje kabinoje), pasigenda akinių… Daugiau pažeidimų neužfiksuota. Jokių incidentų ir skandalų. Net nuobodu.
Įeina vyriškis. Visų akys krypsta į jo originalią išvaizdą. Labiausiai sudomina jo ausinė kepurė, žalia, šiek tiek primenanti kareivišką. Puspaltis atsegiotas. Ant nosies – didžiulė karpa. Bet akys šelmiškos. Visi laukia – kažkas turi įvykti. Įvyksta! Šis rinkėjas – išskirtinis, jis ieško „žiūrovų“. Kalbina komisijos nares, klausinėja, kiek joms metų. Tos mandagiai, su rimčiausia veido išraiška atsakinėja. Bet tarpusavyje susišypso. Tada vyriškis imasi „provokacijos“ – klausia, už ką čia jam balsuoti. Skeryčiojasi, ieško pašnekovų. Kažkas paprašo jį eiti į kabiną ir ten pasiskaityti kandidatų sąrašą. „O su kuo ten pasikalbėsi? – retoriškai klausia rinkėjas. – Ar pats su savim?“ Visi išlieka rimti, bet vidus juokiasi. Stebėti tampa įdomiau. Trumpa intermedija. Mūsų uždarame „laive“ – nuotykis. Negavęs pasikalbėti, vyriškis įsitaiso ant kėdės prie radiatoriaus, užsikelia koją ant kojos – lyg Paryžiaus bulvare nerūpestingai vartytų rytinį „Figaro“ numerį. Negaliu nesižavėti jo gebėjimu jaustis jaukiai ir patogiai.
Šilta, kultūringa muzikos mokyklos salė, joje – pianinas ir fortepijonas. Būtų smagu, kad kas paskambintų Chopiną. Jis čia nepaprastai tiktų. Chopinas dar niekam nepakenkė. Meniška aplinka įpareigoja. Jokių konfliktų nei incidentų. Nei tarp rinkėjų, nei tarp stebėtojų, nors jie – iš skirtingų partijų. Džiaugiuosi susiklausymu: visi norime to paties – teisingos ir sumanios valdžios. Kas laimi? Pasitikėjimas patikrintais žmonėmis. Žinomais iš darbų. Kuo labiau „bręstu“, tuo labiau pasitikiu žmogiškosiomis vertybėmis.
