STASYS STACEVIČIUS. Eilės
Septynios žydinčios – iš žydinčių atimt,
pridėt, kur gal ne visos prisidėjo.
Septynios Ievos spindinčiom krūtim,
visų vardai jų, Dieve, Ievos, Ievos.
Gal tai septynios valandos nakties,
kiek vasarą ji trunka. Gal minutės,
kai neveikia nuodai. Septynios. Bėk,
aštuntas angele. Kad tik blogiau nebūtų.
Septynios pievos – tai nedaug. Atimt.
Pridėti tam, kurs eis jau. Ar nuėjo
septynios Ievos nepilnom akim?
Devynios vakaro plius dar nenusidėję.
Paskui – be skaičiaus. Iš naujos kartos
ar valandos. Ievų! Ievų! Jėzuli,
tau aplankyt, atimt, pridėt, pagrot,
kai joks Juozulis neateis pazulint.
Ir bėki, angele, kur kojos neš
užspaustą ugnį. Kaip nedaug čia pievų
dar aušta. Ką atimsi iš manęs,
visų labai gražių plius vieno Dieve?
Jei mokėčiau tapyti,
tai kokį paveikslą
sau padovanočiau ant laiko ribos,
už kurios
gal kitaip reikia būt savimi.
50 kalnelių,
kuriuos tu pamiltum,
bet žiūrint kitaip
jų nėra ir nereikia.
Gal skaidrinčiau moterį, kuri paklausė:
ar sielai tiek metų,
kiek tau nuo gimimo?
Gal ryškinčiau, kai jai banguoja plaukai,
ir gražiausiai atrodo
man jos vėlyvumas.
Todėl nutapyčiau artėjančią žiemą,
kuri be gražios moters
nebus graži.
Panašiai ir su skaičių
baugiu gražumu.
Ką aš veiksiu,
kai to skaičiaus rytas išauš?
Beveik vienas kulniuosiu
į tolimas kapines.
Gal kaip danguj,
mama, tėve, jums bus.
Savo vieton
kankorėžis kris
į kapavietę.
Nusišypsos
nepažįstama moteris
taip, lyg daug metų mane pažinotų.
Gal saulė kapstysis
giliai praeity.
Grįšiu tik vakare
ir gražiausiems priminsiu,
kaip vienas iš mano gimtanakčių
andai
turėjo sutapt su žvaigždžių lietumi.
Tai žinojau prieš mėnesį,
bet apsiniaukė
ir tos dangaus dovanos nesulaukiau.
Žinia, kai planuojame,
juokias Dievulis,
todėl jau planuoju daugiau neplanuot.
50 vilkų
rausvuose nasruose
nešasi po ėriuką į dangų.
Dviejų skaičiavimas
Kai liūdna žemėlapyje,
gal esi
ne šioj žemėj,
esi kaip kilmingosios miegas,
esi paskutinėje orų prognozėje.
Vietomis pusto ar sninga,
o vietomis
nieks nesupranta tavęs ir manęs,
vietom giedra,
o vietomis truputį skauda.
Esi sąnariai, andai žvarbę kalnuos,
ir todėl gelia taip,
lyg toli tau skaudėtų.
Nesuskaičiuojamai daug
sąnarių.
Taip esu
tavo pasakojimai, kur stūkso
kalnai, vieną skruostą atgręžę į saulę,
o kitą atsukę tamsybei ir šalčiui.
Esi
man keliolika metų savęs
pažinimo,
esi neapykantos proveržiai,
ir, jeigu liūdna žvaigždėlapyje,
tai esi žemėje,
bet kitaip, nei norėčiau.
Esi
mano kosminis skaičius,
esi
fizikinės konstantos, gražiai užrašytos
ranka,
godžiai glosčiusia vyriškumus.
Ir todėl būsiu naktys
ar metai galvojimo,
kuris iš skaičių yra pats gražiausias.
Gal pasibučiavimų skaičius
nebus
pranašesnis už ištarmių Biblijoj skaičių,
tačiau nežinia, kuris iš jų gražesnis.
Štai tavo paveiksluose
vietom žvarbu,
vietom esame lyg sąnarių sąnarėlis,
pora,
gal jaukiausias pasaulyje skaičius,
kursai subyrėdamas tampa žiaurus.
Juk esi
vandenilis, deguonis, anglis,
ir visi elementai iš sprogusių saulių,
šilta geležis
plius baugi nežinia.
Dar
keliolika metų ėjimo aplinkui
ugniavietę,
idant jinai atsivertų –
ne blogą atmint,
ne gražiausią užmiršti.
Štai susižieduojame,
štai ant piliakalnio
švenčiam dešimtmetį –
vėl per anksti
nužydės
vėlai žydintys viržiai
ir žmonės.
Esi
mano rašoma orų prognozė
gal tūkstančiui metų į spengiančią ateitį.
Tu
„Gabrieliaus trimito“ tapytoja,
seno „Ledonešio jūroje“ autorė,
slapto konkurso
„Kas niekad gražiausiai
negrįš į gražiausius namus“
nugalėtoja.
Tavo
paveiksle „Jie vienas prie vieno“
visi mūsų skruostai
lakoniškam skersvėjy.
Nesuskaičiuojamai daug sąnarių,
todėl tartum skaičiuojam lapus
ir spyglius
giminės miškuose,
kol mįslingai sutemsta.
„Labanakt,
Nykštuk, žvaigždėje“,
arba „Ačiū,
jau pailgėjusi šviesmečiais Smilga“ –
kai vieno neliks, gal taip susikalbėsime.
Tavo paveiksluose
vietomis šalta,
o vietomis esam kartu.
