Phalaenopsis

AISTĖ KISARAUSKAITĖ

Užsukę į vieną tų beprasmiškų kavinių Prospekte, kur visuomet jau arba dar nėra sriubos, jie susėda vienas prieš kitą nežiūrėdami vienas į kitą. Nors seniai nesimatė. Ana stebi vienspalvę gatvę už lango, prastos kokybės kaip pikseliuota fotografija. Jis taip pat atrodo kažkoks apsileidęs, gal dėl žieminės kepurės, kurią ką tik padėjo ant gretimos kėdės – megzta, sena, su skylute, lyg kandžių pagraužta, o gal siūlas nutrauktas ir nubėgusios akys. Tik viena smulkmena – skylutė kepurėje kaip sergančios orchidėjos dėmė ant lapo. Vėl pietauja kartu, kaip tada. Nors šiandien jai sunku prisiminti, kaip buvo tada, kažkada. Už lango namai nyksta pilkumoje, kokia būna tik sausio mėnesį, kai visos šventės įvykusios, dovanos nebelaukia, lieka tik panašios į pakibusius „Windows“ ilgos žiemos dienos, užgrobiančios ir didžiąją pavasario dalį. Žemai nuleistas dangus vos praleidžia šviesą, lyg nešvari sintetinė užuolaida nepastebimai dirbdamas revizoriaus darbą – naikina įprastas daiktų ribas, bandydamas juos suvienodinti. Stogai jau padengti tuo kažkuo pilku, vadinamu sniegu, gatvė apskritai išnyko, liko tik stambiagrūdė tyrė, trukdanti bet kokį judėjimą. Žmonės mina vietoje, lyg animacinio filmuko herojai.

Jis kalba. Per garsiai, beveik rėkia. Atrodo lyg animacinio filmuko herojus, tačiau spalvų tai nesuteikia, atrodo tik keistai išsišokęs dienos pilkumoje. Ar taip buvo visada, kažkada? Sunku prisiminti. Po atminties revizijų liko tik detalės.

– Kaip tau sekasi? Ką dabar dirbi? – Ana bando kalbėtis.

– Mano sumanyta paroda turi kone enciklopediškai pristatyti realybės ir vaizdinės raiškos santykių spektrą, dėmesys ne tiek į individualius meno kūrinius, kiek į įvairius atlikimo būdus. Atsižvelgiant į stiprėjančią masinės žiniasklaidos įtaką, greta radikalių meno judėjimų, – šūkteli, – bus pristatyti ir nauji įvairių mokslo sričių vaizdiniai! Mano naujausias atradimas – dekonstruotas pirkinių maišelis! O jie dar gina ilgalaikius menininkų interesus! – Jo balse – pasipiktinimas tai sakant.

Žmonės sako, kad Ana jį mylėjo. Galėjo taip būti. Atmintis labai nepatikima, kažkas išplauna pilką rišamąją medžiagą ir lieka tik detalės, kaip koks žvirgždas kibire išplovus grindis. Nusėda ir negali suprasti – nejaugi čia aš tiek prinešiau?! Ar stambiagrūdė tyrė vietoj gatvių.

– Mano parodoje susikerta trys temos: gyvenimas bei praktika, valstybinio finansų aparato raida ir utopinis misticizmas! – šūkteli jis, paskubomis pjaustydamas kepsnį. – Pažiūrėk į nuotraukas, jos vienodos!

– Dekonstruotas pirkinių maišelis skiriasi nuo kitų, – ji bando prieštarauti.

– Tai todėl, kad kitaip būtų sugretinamas su dabartiniais spekuliacijų modeliais.

– O šių istorijų teatrinės inscenizacijos? – Ana dar bando klausti, stebėdama, kaip už lango pradeda snigti ir iš tiesų viskas tampa vienoda. Mąsto, kaip ten buvo kažkada, kai jį mylėjo. Apie ką jie kalbėdavosi?

Pamena, kaip vis prašydavo, kad jis padovanotų orchidėją. Gariūnų klestėjimo laikais tai buvo labai brangu. Dabar – 16,99 Lt, tada kainavo per šešiasdešimt. Jis vartė šimtus tūkstančių, investavo į projektus. Tik ji negali prisiminti, kad būtų padovanojęs orchidėją. Laisvų pinigų nelikdavo. Buvo tik nelaisvi. Dabar, apsipirkinėdama „Maximoje“, vis užsuka į skyrių, kur parduodamos nudžiūvusios ar peržydėjusios gėlės. Už kelis litus įsigyja nukainotą augalą, kurio tik plastikinė kortelė praneša, kad tai Phalaenopsis, Maxillaria rufescens ar kita šios detektyvo Niro Vulfo aistros rūšis. Laukia. Spėlioja, kokia bus žiedų spalva. Vėliau beveik visos žydi. Dabar orchidėjų turi daug. Smagu prikelti iš numirusiųjų. Tik nedaugelis būna pažeistos tiek, kad neatsigauna. Sergančios. Tada niekad nesužinai, kokie jų žiedai – pikseliuoti rausvais taškais kaip žemos kokybės skaitmeninė fotografija ar vienspalviai, balti, geltoni, rausvos sovietinių apatinukų ar sodrios „Carménère“ vyno spalvos. Kaip atmintis. Kai kas neatsigauna. Kai kurių žiedų spalvos ji niekad nepamatys.

– Aš tyrinėju tik juridines, finansines ir erdvines konstrukcijas!

Ji bando išplėšti nors trumputę pauzę klausimui. Gal pavyktų papasakoti…

– Kodėl neklausi, kaip man sekasi?

– Bandai plėtoti asmeniškumo liniją?

– Kaip tik straipsnį apie mane išspausdino „Contemporary Art News“, paskaityk…

– Pradedanti fotografė… Džiaugiesi, kad nors kas spausdina? Tu gi tik nagrinėji šiuolaikinės fotografijos problemas, ieškodama primityvių sprendimų, nediskutuodama apie meno ar menininkų padėtį visuomenėje. O aš kuriu ne teorinius prototipus, vykdau tyrimus ir kuriu realius projektus! – vėl išrėkia, kad žmonės kavinėje sutrikę atsisuka.

– Aš norėjau tau pasakyti kai ką svarbaus, – kol jis kramto, ji stengiasi nežiūrėti į fotografijas ant stalo padėtame jo kompiuterio ekrane. Už lango sninga. Dangaus užuolaida dengia vis daugiau ir Ana staiga supranta, kad jos žodžiams nebeliko vietos – viskas užsnigta, kurgi juos tokius padėsi?

– Svarbaus? Aš tave myliu visada. Darbais, ne žodžiais. O kaip tu galvoji, kodėl skelbiu politikos pabaigą ir transpolitinę anomalijos erą kaip permanentinį status quo?!

Ji sumoka už pietus. Jis neturi laisvų pinigų, visi nelaisvi. Projektuose.

Žmonės sako, kad Ana jį mylėjo. Tik šiandien ji niekaip negali atsiminti. Tas jausmas lyg animacinio filmuko herojus – plokščias, neturintis apimties.

Atsistoja, greitai velkasi paltą, kol jis dar nespėjo susigaudyti. Jo nustebimas veide atrodo kaip prastos kokybės fotografija, negalinti įtikinti.

– Man jau laikas, – sako, kad kažką pasakytų, palikdama jį graibantį ant kėdės kepurę. Tik skubiai išbėgusi pro duris pagalvoja, kad neprisimena, kodėl jį kadaise paliko.

Eina namo pėsčiomis. Sninga stambiais taškais, kaip orchidėjos žiedai, kurių spalvos jau niekada nepamatys. Jaučiasi gerai, tik žinojimas duria lyg ta skylutė kepurėje. Negali patikėti, kad poryt pradės chemoterapijos kursą. Auglys ant jos inksto per didelis, nebent chemija sumažins, tik tada gal bus galima operuoti. Gal. Ji viską supranta, bet sunku patikėti. Eina namo pėsčiomis mąstydama, su kuo gi ji iš tiesų čia taip stengėsi atsisveikint? Turbūt su orchidėjomis.