Pasakojimas apie vieną miestą

KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ

„Sarajeve, aš tave myliu“ – keistai skambanti frazė, verčianti pasitikrinti, ar tik nesupainiojau filmų pavadinimų. Bet ne, nesupainiojau. Daug jų mačiau, tačiau detalių niekada nepamiršiu. Ką jau kalbėti apie pavadinimus. Nesu filmų gerbėja, bet jie patys brukasi, kartais ir į gyvenimą. O išgyventi filmai tampa kažkuo daugiau nei vien scenarijus ar paveikslas, nusėdantis atminties koriuose lyg pernykštis medus aviliuose, kuriuose jau niekada nebedūgs bitės. Sarajeve jos visada dūzgia, net ir žiemą. Net ir šią žiemą, kai tik atvykusi į Slovėniją sužinojau, kad už poros dienų esu laukiama Sarajeve. Paprastai mėgstu laiką planuoti iš anksto, bet netikėtumo svaigulys tąkart buvo stipresnis už įprotį, todėl išsyk į kuprinę įsimečiau rankšluostį, porą kojinių ir kroatiškų sausainių dėžutę, be kurios kelionės Balkanuose tiesiog prarastų pusę žavesio. Ryte, vos suskambus žadintuvui, jau buvau pasiruošusi. O kelionė netruko. Bosnijos keliai buvo svetingi, ir štai aš jau čia, mieste, kurio buvau labai pasiilgusi.

Ir vis dėlto, kas Sarajeve pasikeitė nuo paskutinio karto, kai ankštais aulinukais mindžiau jo akmenimis grįstas gatves? Tas pats šurmulys, skvarbaus žvilgsnio žmonės, pasipuošusios merginos, sudarančios kontrastą kuklioms musulmonų moterims, velkančioms sunkius maišus ir vos krypuojančioms, tos pačios kalvos, ant kurių surikiuoti nameliai tarytum stiebiasi į dangų, Tito gatvė, kurioje nei dieną, nei naktį netrūksta veiksmo, Amžinoji ugnis, prie kurios visada būriuojasi turistai, neretai nesuvokiantys šio paminklo atminties jėgos, kuri lyg aureolė gaubia visą miestą… Tie patys tiltai, regis, jų akmenys galėtų išstovėti tūkstantmečius, srauni upė, keičianti savo spalvą (sakoma, kad kartais paraudonuoja, lyg raudotų dėl bosnių išlieto kraujo), į dangų besistiebiantys minaretai ir retkarčiais pasigirstantis imamų kvietimas melstis, ir protestantų, katalikų, stačiatikių bažnyčios – lyg šachmatų figūros, išrikiuotos viena šalia kitos… Nejaugi tikrai niekas nepasikeitė?

Norėdami atsikratyti pastovumo pojūčio, nusprendėme užkopti į vieną iš Sarajevo kalvų ir apžvelgti visą miestą. Klaidžioms gatvelėms be jokios tvarkos sukantis tai kairėn, tai dešinėn, kopėme iš lėto, nenorėdami praleisti nė vienos detalės. Lipome lėtai, retsykiais persimesdami vienu kitu slovėnišku, bosnišku ar anglišku žodžiu, prasilenkdami su skarotomis moterimis, skubančiomis gaminti vakarienės (jau ir mūsų skrandžiai jos reikalavo), kol tolumoje subolavo musulmoniškos kapinės, kopiančios į kalvą, kuri tą vakarą tapo mūsų tikslu. Subolavo, tiesą pasakius, ne pačios kapinės, o vienas vienintelis kupolas, neištirpstantis Sarajevo migloje. Tas naktimis šviečiantis dailus kupolas mus privertė sustoti ir atsigręžti į šalia puškuojančio bosnio veidą, staiga įgavusį ironišką atspalvį. Alijos Izetbegovičiaus, pirmojo Bosnijos prezidento, kapas, kadaise sunaikintas bombos, kurią sarajeviečiai paliko lyg dovaną, atsidėkodami už neveiksnią politiką, šalies suskaldymą ir leidimą pačioje valstybėje kurtis kitoms valstybėms. Žinoma, šis klausimas ir ši asmenybė yra labai kontroversiška, kaip ir viskas, kuo gali pasigirti šiuolaikinė Bosnija. Vieni (ypač islamo tikėjimą išpažįstantys piliečiai) šį prezidentą gerbia ir vertina, netgi kuria jam dainas. Kiti, komunistai, besiilgintys Tito ir Jugoslavijos, šiuolaikiniai jugoslavai, gimę skirtingoms etninėms grupėms priklausančių sutuoktinių šeimose ir dėl to šiuolaikinėje Bosnijoje turintys mažiau teisių nei serbai, kroatai ar musulmonai, Izetbegovičiaus tiesiog nekenčia. Vardas Alija yra tapęs folkloro dalimi, apie neprotingą prezidentą Aliją kuriami anekdotai, dainelės ir netgi mįslės, neleidžiančios šiam ilsėtis ramybėje. O kol tautos nerimsta, už mirusiojo ramybę atsakingi kariškiai saugo kapavietę. Galima sakyti, kad mums tiesiog pasisekė, jog tą vakarą, kai suvilioti iš kupolo sklindančios šviesos užsukome į kapines, jų nebuvo. Todėl sau leidome atsipūsti, patogiau užlipti ant akmenų ir paklausyti, kaip mus lydintis bosnis pasigardžiuodamas pasakoja apie žmogelį, gyvenusį šalia kapinių ir atsikeldavusį kasryt apie šešias vien tam, kad galėtų netrukdomas parymoti prie Alijos kapo ir vietoj maldos sumurmėti dešimt baisiausių balkaniškų prakeiksmų. Nežinau, kiek šiame pasakojime tiesios, tačiau žinau, kad bosniai, kaip ir kiti pietų slavai, niekada nepamiršta. Myli jie karščiau nei šiauriečiai, tačiau šį jausmą užgožia neapykanta kaimynui serbui ar kroatui ir nepasitikėjimas, kurio nepavyksta atsikratyti, baiminantis, kad artimiausiu metu gali įsižiebti dar vienas karinis konfliktas, ir prisimenant nesenus įvykius, kai buvo įmanoma tiesiog pro langą skaičiuoti krintančias bombas ir granatas. Galima sakyti, kad Sarajevas pastatytas ant nuogos atminties, kurioje kartkartėmis sužaižaruoja gudrus 1984 metų Sarajevo olimpinių žaidynių simbolio – vilko Vučko – žvilgsnis ar Principo, Tito ir Izetbegovičiaus įžiebti laužai, matomi net plika akimi kalvos viršūnėje, lyg tos bombos, krintančios ant sostinės ir ją apverkiančios upės.

Apledėjusiais laipteliais šiaip ne taip užlipus į viršų, miestas paskęsta vakaro gaisuose ir tikrai atrodo taip, lyg degtų. Šitaip kunkuliuoja ir istorija, įrašyta atmintin. Stovint ten, ant akmenų, žvelgiant į miestą ir klausant juokingų, o kartais ir nelabai juokingų mūsų palydovo bosnio Danijeliaus pasakojimų, apima keistas jausmas. Štai taip į miestą žvelgė aštrios lyg erelio serbų snaiperio akys, besitaikančios į kiekvieną judantį tašką. Sakoma, kad kiekviena kalva suteikia vis kitokią perspektyvą, bet visos jos panašios, nes yra lyg išdavikės – juk stovint viršūnėse, miesto gatvės matosi lyg ant delno. Štai kodėl Sarajevas buvo taip apšaudytas, štai kodėl sunaikinta tiek daug nuostabių pastatų ir dalis istorijos, kuri sudegė kartu su viešąja biblioteka ir parlamento pastatu, buvo apšaudyta kartu su muziejais, galerijomis, paštu ir tikraisiais jos autoriais – mąstančiais ir jaučiančiais žmonėmis. Ten, kur krito granatos, sprogo bombos ir buvo nužudyta daugiausia žmonių, žydi kruvinos rožės – į asfaltą įspaustos raudonos dėmės, neleidžiančios pamiršti. Sarajeve buvo per daug sunaikinta, kad dabar, kai bent oficialiai vyrauja taika, būtų galima sau leisti malonumą nugrimzti į nebūties tuštumą, ten, kur atsitveriama tylos siena. Bosniai tylėti nemoka, jie kalba, kad užgožtų tylą, baruose pramaišiui su populiariąja muzika plyšauja smagus jugorokas ir esu įsitikinusi, jog kiekvienas bosnis, gimęs prieš karą ar pokariu, moka bent vieną „Bijelo dugme“, „Crvena jabuka“ ar „Zabranjeno puščenje“ dainą atmintinai. Stovėdamas ant vienos iš Sarajevo kalvų, nesiliaudamas kalba ir Danijelius, pajutęs, kad tylos ir susimąstymo našta kartais būna per sunki. Kalba, pirštu rodydamas į tolį – ten turėtume įžvelgti svarbių pastatų kontūrus, gatves ir tiltus, kairėje driekiasi pagrindinė – Tito – gatvė, o dešinėje – Vječnica – atstatoma miesto biblioteka. Dar dešiniau teka upė, ten, tiesiai, plyti Baščaršija – Sarajevo centras ir tikras turkiškų kavinukių rojus, o štai ten, toliau, Dobrinja – labiausiai per karą nukentėjęs rajonas, šiuo metu atstatomas ir galintis pasigirti ne tik sava mafija, vietinių pamėgta kavinuke, kurios durų rankena vos vos laikosi suklijuota lipnia juostele ir kurioje padavėjas, nekreipdamas dėmesio į svečius, žaidžia biliardą, bet ir gimnazija, kurios auklėtiniai kiekvienais metais skina prizines vietas šalies olimpiadose.

Į istorinį, galingą po mūsų kojomis plytintį miestą žvelgėme susimąstę. Rimtį kartais pertraukdavo anekdotai apie tai, kad bosnis atsirado meškai permiegojus su medžiu, o Tito buvęs „labai labai išdykęs“. Ir vis dėlto tą vakarą mes buvome snaiperiai, nusitaikę į judrias gatves. Mūsų akys – mūsų taikikliai. Kiekvienas, nusitaikęs į patį gražiausią vaizdą, amžiams jį išsisaugojome atmintyje, šitaip prisidėdami prie naujos Sarajevo istorijos kūrimo, nes tam, ką myli, nori suteikti amžinybę. Tebūnie tai akmenimis grįstos gatvės, rypuojančios skara apsigobusios moters šešėlis, Principo tiltas, Amžinoji ugnis, deganti karo aukų sieloms sušildyti, Sarajeve kaip niekada gyvas Tito atminimas (tai šio maršalo akys iš nuotraukos žvelgė į mane prieš užmiegant viename iš Sarajevo butų ir vadinamajame Tito bare tuštinant trečią taurę vyno ir aiškinantis, ar iš tiesų tikras bosnis rūkyti pradeda būdamas ketverių), itin subombarduota Dobrinja, tunelis, oro uosto link nutiestas tam, kad gelbėtų gyvybes, Alija Izetbegovičius ir jo idėjos, naktimis šviečiantis kupolas ir keistas bosniškas humoras, suteikiantis tamsioms, balkaniškoms akims dar daugiau žavesio… Tai, kas svarbu žmogui, privalo būti išsaugota. Apie tai ir kalba Sarajevas, miestas, plytintis tarp kalvų, miestas, atlaikęs istorijos spaudimą ir supratęs, kaip svarbu (at)kurti ir saugoti. „Sarajeve, aš tave myliu“ – ir visa tai dėl žinojimo, kad svarbūs dalykai niekada ir niekur nedingsta.