Kauliuko kelionė

GERDA VENČKAUSKAITĖ

Rimvydas Stankevičius. Patys paprasčiausi burtažodžiai: poetinės apeigos. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. 104 p.

Rimvydo Stankevičiaus rinkinį „Patys paprasčiausi burtažodžiai: poetinės apeigos“ skaičiau automobilyje, važiuodama iš miesto A į miestą B. Žvilgtelėjusi į jos apimtį (apie 100 p.) pagalvojau, kad per tas dvi kelionės valandas spėsiu ne tik poeziją išgliaudyti, bet dar ir perversti žurnalą „Kinas“. Kitaip nei tikėjausi – kelias pasitaikė slidus, oro sąlygos sudėtingos, padangos per anksti pakeistos vasarinėmis, o skaitymo trukmė – blogai apskaičiuota. Patekome į transporto spūstį, tirštą ir margą, tarsi matytą kažkuriame amerikiečių seriale, kurio pirmasis kadras visada toks pats – iš viršaus aprėpiantis sausakimšą didmiesčio kelių tinklą.

Kitaip nei kine, kur po įžanginio kadro užvirdavo detektyvinės istorijos, aistros ar bent vanduo biuro kavos aparate, patekusi į transporto spūstį ėmiau tiesiog labai lėtai skaityti. Vos pradėjau gilintis, dėl ko R. Stankevičius apdovanotas J. Ivanauskaitės premija ir yra įtrauktas į kūrybiškiausių 2010 metų knygų dvyliktuką, aplink ėmė tvenktis migdantis variklių burzgimas, slopinantis mintis apie miestų A ir B koordinates, apie šios kelionės autostrada ir puslapiais kontūrus. Automobilių korpusai lėtai suposi ant juodų ratų; į dangų kilo smagios išmetamųjų dujų srovelės; tolumoje bolavo ant kastuvų pasirėmę kelio darbininkai; nesigirdėjo didmiesčio šurmulio, tačiau kažkur tikrai lojo Brisius; pro šalį skriejo kino operatoriai. Viso to nepastebėjau, nes kantriai skaičiau poeziją. Kitaip nei paprastai – neritmingu tempu, stabteldama prie kokio žodžio ar eilutės, vis įsikibdama jos, pamiršdama eilėraščio pradžią ir nebekreipdama dėmesio į pabaigą. Pagalvojau, galbūt taip ir turi atrodyti poetinės apeigos – įtraukiančios skaitytoją, nesvarbu, kokioje neliteratūriškoje aplinkoje jis atsiduria.

Jau knygos viršelyje žodį tariantis Aidas Marčėnas pabrėžia, kad „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ – itin konceptuali knygelė. Iš tiesų – taip ir yra! Galima tik vardinti ir vardinti konceptualumą patvirtinančius bruožus – pradedant grafiniu apipavidalinimu (žemės spalvų viršelis ir simboliškos Romo Oranto iliustracijos), ypatinga tekstų išdėstymo tvarka (trys eilėraščių grupės ir poetiniai ciklai „Mokymasis skaičiuoti“, „Statulos“, „Kalbelės“, „Apsiprausimas dūmais“), kol kas praleidžiant pačių tekstų apžvalgą, baigiant – ir vėl – leidinio apipavidalinimu, tiksliau, iš viršelio provokuojančiai išsišovusiu lošimo kauliuku.

Automobilis, kuriuo važiuoju, kažkodėl staigiai stabteli, ir krestelėjimo paveiktas lošimo kauliukas pats šokteli man į delnus. „Sulošk, išridenk iki dvylikos“, – gundo šešios juodos akys. Kas man belieka? Leidžiuosi į skaitymo apeigas.

Vos įveikusi kelis puslapius suprantu, kad tas gelsvas kubelis man pasiūlytas neatsitiktinai. R. Stankevičiaus eilėraščių skaitymo strategija, apie kurią kalbėjo ir A. Marčėnas, šiek tiek primena kauliukų žaidimą. Tekstuose poetinės grandys pinasi pagal skaitytojo žvilgsnio trajektoriją, eilėraščio paviršius minties lūžiais gali prasižioti skirtingose vietose – eilutės viduryje ar pabaigoje. Priverstinai siūlomos žodžių srauto segmentacijos nėra, todėl ir skaitymas tarsi žaidimas – kokį skaičių išsiridensi, kokią kombinaciją susidėliosi, tokį eilėraštį ir gausi. Paridenu kauliuką ir skaitau: „Neva labai gerai nuo širdies ir akims / Sąnariams knygų per vieną / Naktį rašymui vyriškam / Pajėgumui žvilgsnio / Galiai ir kraujo juokais pabandžiau / Nors pats tokiais dalykais nė per nago / Juodymą netikiu nė per želmenį / Be jokios sėklos ištryškusį nė per šventas / Įkapes nė per klyksmą / Ing pilnatį netikiu“ (p. 9).

Vartant knygą smagu jausti, kad ne tik akivaizdus konceptualumas jungia tekstus – šis tas iš vidaus kur kas stipriau veržia šių kalbelių pluoštą. Mintyse nuolat raibuliuoja nevienalytis kalbančiojo portretas – tikinčio stebuklinga žodžio jėga, gebančio būti viskuo ir niekuo tuo pačiu metu („Mes murzini spalio vaikiščiai vėjo kūną ištampėm / Relikvijoms – – – // – – – Man teko pirštai. Man teko balsas. Man teko / Šypsena“, p. 22), atstovauti kūrinijai („Nesijuok – / Ir tau tas pats bus – / Pabusi silpnutis savęs / Sugrot nepajėgiantis – // Tada jau manęs klausinėsi / Kodėl tavoji vienatvė / Už tave vyresnė. O aš // Jau snigsiu…“, p. 40) ir kūrėjams („Žmonės prašė rašyti šviesiau, / Nes kaipgi kitaip – / Jei jau dabar jie neramūs, drėgni, besiraitantys, / Kas bus, kai sunoks? Ar gebėsim valdyti?“, p. 5), kalbėti balsais nežinojimo ir išminties („Mes nė velnio neišmanome apie žodžius, tiksliau / Apie tai, kas glūdi po žodžių lukštu. Mes nemokam / Kalbėti, kalbėtis“, p. 51), kūno ir ne kūno („– – – Tik taip įmanoma išsinert iš gyvatės žiedų, / Tik šitaip kasamas tunelis iš savo kūno // Kalėjimo“, p. 21), didybės ir trapumo („Šitos dienos, šitos akimirkos / Dievo juodraščiuose – / Devyni tuzinai variantų – // Kai kuriuose – jau lyja…“, p. 62), baimės ir veržlumo, ilgesio ir vienišumo („Na, sutinku, gal tai nervai, daktare. Bet ar / Laikrodis, iškvėpuojantis visą orą palatoj, / Iki beprotybės tylintis telefonas, / Neišdrįstantis drykstelėti kupinas sniego / Debesis virš galvos irgi / Tik nervai?“, p. 15).

– Ko ten dūsauji? – į mane pasisuka įšilusio automobilio vairuotojas.

– Užtrauktukas užstrigo, – paaiškinu.

– Tvanku? Atidarysiu langą.

– Nepadės, – tariu, neatsitraukdama nuo knygos.

Iš tiesų visai ne aš, o poezijos giluminis sluoksnis vis kvėpteli iš tik kai kur prasegto žodžių drabužio, nepasiduodančio praskleidimo veiksmui. Kadangi ne kiekviename tekste randu tuos siūlus, kuriais sutvirtinti poetiniai vaizdai, dėl negebėjimo tekstą perprasti visą, dėl puslapis po puslapio stiprėjančio fragmentiškumo ir mąžtančio vientisumo įspūdžio kaltinu save – gal man trūksta žinių. Kartais atrodo, kad prieš atsiverčiant „Pačius paprasčiausius burtažodžius“ reikėtų išklausyti antikinės literatūros, mitologijos ir teologijos kursus ar bent įsitikinti, kad „Google“ visada po ranka. Kai kur jau patys pavadinimai (pvz., „Statulos. Laokoonto skulptūrinė grupė (Senovės Graikija. I a. prieš Kristų“, p. 20) perspėja – viena iš teksto supratimo versijų šiuo metu man yra neprieinama. Aišku, XXI amžiuje priekaištingas baksnojimas į intertekstualumo apraiškas gali atrodyti kaip tiesioginis savęs kompromitavimas, todėl vietoj to nutariu tiesiog pacituoti kelias man patikusio eilėraščio, kurį deduosi labiau supratusi, eilutes. Tekstas pavadintas taip: „Kalbelė, padedanti pabudus prisiminti sapnus“. Citata: „Iš atminties tarpeklių / Tingiai atsiiria luotas – / – Veža tau tyrą varveklį, / Veža tau saldų varveklį – / Pasidabruotą…“ (p. 18) Pacituočiau ir tekstą apie senelio arklį (p. 47), bet jis per ilgas. Dar yra kiti eilėraščiai, kuriuos skaitant juntamas tikrumas, vaizdų vientisumas, norisi sakyti – teksto gyvumas, kai atrodo, kad ne aš pasibraukiu žodžius, o žodžiai mane. Iš tokių eilėraščių išskirčiau ciklą „Išplėšta“, tekstus „Kalbelė, padedanti sau atleisti“, „Kalbelė, padedanti pasišaukti į pagalbą mirusiuosius“, „Statulos. Žibintininkas (Šv. Jonų gatvė)“, ciklą „Patys paprasčiausi burtažodžiai“.

Neatsitiktinai dar kartą sugrįžtu prie konceptualumo idėjos. Skaitant rinkinį turbūt pirmą kartą teko susimąstyti apie dedikacijų vietą ir funkciją bei pripažinti – šįkart kažkas negerai. Akivaizdžiai nefikciniai vardai po antraštėmis, kurie visgi šiek tiek išmuša iš skaitymo ritualinio ritmo. Toks nekonceptualaus pasaulio proveržis privertė prisiminti nebyliojo kino operatorių kūrybinį principą – jokiu būdu neleisti aktoriams žiūrėti į kamerą, nes tai silpnintų skirtingų tikrovių įtikinamumą, išduotų už kadro budintį režisierių. (Panašiai nutiktų ir jeigu aš dabar pripažinčiau, kad žurnalą „Kinas“ recenzijos pradžioje paminėjau tik dėl numanomo sąryšio su ką tik išsakyta mintimi apie Holivudą.) Antra vertus, po antrašte naudininko linksniu užrašytas vardas šios knygelės kontekste gali priversti galvoti – net jeigu eilėraštis man atrodo blogas, kažkam jis vis tiek patiks. Na, o jeigu geras – belieka pirštu vedžioti pavydo ratus aplink bambą.

Kelionei besibaigiant dar spėju septintajame puslapyje prie eilučių „Pikčiausia, kad rasdavo leisgyvį, / Bandantį pribintuoti medžiams / Šakas prie kamienų“ užsirašyti pastabą – „šiuose R. Stankevičiaus eilėraščiuose gausu to, ką norisi vadinti metonimijomis“. Daiktų ypatybės nuolat atitrūksta nuo savo predikatų ir paklajojusios eilėraščio posmais prijungia save prie kitų šeimininkų. Taip kuriamos absurdiškos reikšmės, įsidėmėtini vaizdai, reliatyvumo pojūtis. Jis, ko gero, dabar gausiausiai ir kondensuojasi ant automobilio lubų.

Užverčiu knygelę, įstatau iš viršelio išslydusį lošimo kauliuką, esu mieste B, dabar aiškiau, už ką „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ buvo nominuoti ir apdovanoti. Burzgiant gesinamam varikliui jaučiu, kaip visa viduj ir aplink, visa, kas kelionės metu išsijudino, grįžta į savo vietas – lieka galimybė ištarus burtažodį vėl ištrūkti iš savo kontūrų.