Kaimynų vaikas
RAMUNĖ DAMBRAUSKAITĖ
Pirma: psichiatras diagnozavo man sociopatiją su nesunkiom papildomom komplikacijom. Matyt, kažkas blogesnio, palyginti su kaimyne Amelija iš Monmartro, kuri į savo kepamus firminius pyragus deda sutrinto valerijonų ekstrakto (geltonos tabletukės stikliniame buteliuke, kurios nė velnio nepadeda). Antra: vaikis taip pat seniai painiojosi man po kojomis. Aš tiesiog nujausdavau, kad tai buvo jo bjaurūs darbeliai. Jis nuolat prispjaudydavo ant mano durų rankenos ir aš turėdavau ją šveisti su šveitimo milteliais, kad nepasigaučiau jo vaikiško sifilio ir mažos beprotybės. Bet niekas nesitaisė ir negerėjo. Jis vis spjaudydavo. Ir mano ranka nuolatos mirkdavo jo skrepliuose. Tik durų rankena išdidžiai blizgėjo visos laiptinės šviesos akivaizdoje ir aš kartais jausdavausi kaip princesė iš Nežinomos šalies rūmų, kuri galėdavo atidaryti stebuklingas duris į paslaptingą pasaulį. Nors, iš tikrųjų, šis tebuvo vieno kambario butas su vienu pilku, ant palangės tupinčiu katinu. Bet jame vykdavo stebuklai, dar ir kokie… Kartais grįždama iš darbo pamatydavau šviežią to vaiko darbelį – seilės varvėdavo nuo rankenos ant raudono durų kilimėlio. Matyt, jis žinojo mano paslaptį ir norėjo ją paniekinti savo spjaudalais. Arba matė, kaip kažkada nusisiusiojau po jo balkonu. Galėtų būti geras vaikas ir kaimynei Juozapotai padėti išnešti šiukšles. Tačiau jau per vėlu. Jam patinka valkatauti, ypač vakarais slampinėti siauromis ir tamsiomis gatvelėmis, kurios, be abejo, yra jo teritorija, jo stebuklų šalis. Ir ten jam geriau: tarsi tikresni namai nei tie, kuriuose gimė ir mėgino gražiai užaugti.
Kartais galvoju, kad jis didesnis psichas už mane: nuolatos leidžia suknistą muziką, kurios gali klausyti tik suknisti ligoniai ir įvairiausi gyvūnų kankintojai. Net galiu nuspėti jo savaitės darbų grafiką: kas trys dienos nakvoja namie. Vidury nakties galiu užuosti smarvę, sklindančią iš jo kambario. Vidury nakties jis gali užleisti pašėlusiai iš proto varančią muziką ir niekas nieko jam nesakys, netgi aš, nes man vis tiek. Vienąsyk, o tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, į jo duris pasibeldė kaimynas – „kad, bliat’, nutildytų supistą muziką“, ir toks prašymas buvo lemtingas, nes ne tik muzika nebuvo nutildyta, bet ir kaimynas vieną dieną grįžo namo suskaldytas kaip paskutinis šūdniekis. Taigi, šitas jaunas nusikaltėlis, tikras žiedelis mafijos ir kriminaliniame pasaulyje, skleidėsi tiesiog akyse. Na, bent jau taip galvoja visi laiptinės gyventojai. Kartais nugirstu kaimynų pokalbius – kad mūsų laiptinė būtų normali, jei ne tuodu – beprotė (aš) ir tas prakeiktas chuliganas. Jei taip atsitiko, kad vis dėlto su juo ar ja susiduri – nežiūrėk į akis, nes taip gali sukelti įniršį, o tas jau blogai – dar kaži ką padarys, gal net padegs tavo buto duris. Neteisingi kaimynai: kaip aš, būdama tokios nuobodžios psichinės būsenos, galėčiau ką nors panašaus padaryti. Juk man sociopatija ir apatija – man viskas vis tiek. Kartą susidūriau su tuo vaikiu akis į akį. Aš lipau į trečią aukštą, pas Ameliją, o jis leidosi laiptais žemyn. Buvo su pamušta akimi. Garsiai kramtė gumą. O aš norėjau tik atidžiau pasižiūrėti, kaip smarkiai jis gavo į snukį. Nepatiko – kaipmat pripuolė, prispaudė mane žvilgsniu ir kakta prie sienos, kad aš net užsimerkiu ir bijau pajudėti – tik duonos kepalas svyruoja iškeltoje rankoje. Atsimerkiu – o jis man – „žiūrėk tu man, psiche, aš tave dar paniurkysiu“. Nuo tos dienos pradėjau su savimi nešiotis prezervatyvą. Vieną. Juk jis taip nekenčia, jis taip norėtų visiems ištaškyti smegenis, kaip amerikiečių vesterne, bet čia Lietuva, o čia visi pasikliauna savo broliais kumščiais arba tvirta lazda, nes dar turi seno gero pagoniško kraujo.
