Giesmių giesmė pagal trečiąjį
JURGA TUMASONYTĖ
Julius Keleras. Tai tu. Eilėraščiai.
K.: Kitos knygos, 2011. 112 p.
_
[Jis:] Tu esi mano religija, mano / balsas iš kitos durų pusės, / migdolmedis Van Gogo / drobėj, nendrė plynam lauke
[Choras:] eilėraštis „dar miega“, dvidešimtasis puslapis.
O aš esu tas „trečiasis dėmuo“, be kurio neegzistuotų Jis ir Ji, valgantys vienas kitą pažinimo soduose.
[Choras:] Bet kodėl Giesmių giesmė?
[Jis:] Man tas tekstas labai svarbus. [...] kelių tūkstančių metų meilės istorija, patekusi tarp kanonizuotų Šventraščio tekstų, švyti tokia kuriamąja energija, kad jai atsispirti gali tik tas, kuris neturi akių ir ausų. Ir jo man labai gaila.
[Choras:] Pasiskolinta iš www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-02-17-erotine-poezija-arba-giesmiu-giesme- -pagal-juliu-kelera/58089.
Tokie dviejų santykiai vyksta kvadratinėje knygelėje, kurią atsivertęs saldžiaakis skaitytojas iškart turėtų atkreipti dėmesį į šliaužiančią kairėn moters krūtį knygos pradžioje ir tuščią sraigės kiaukutą pabaigoje. Moters krūtys šioje poezijoje yra lyg baikščios sraigės antenos, krūpčiojančios nuo mylimojo žodžių. Tik perskaičiusi visus šimtą devynis eilėraščius nusprendžiau, kad Julius Keleras yra didelis krūtų gurmanas. Galite išvadinti mane žuvimi, iškart užsikabinusia už estetinių kabliukų, tačiau negaliu neaptarti krūtų leitmotyvo.
[Jis:] ir štai liežuvis vėl kažką šnabžda speneliui
[Choras:] „vienintelė geiša“, eilutė iš devyniasdešimt antrojo puslapio.
Mylimosios krūtys yra svarbiausia figūra. Su krūtimis galima bendrauti: šnabždėti arba pačiam jų klausytis (eilėraštyje „Papasakok man“ (p. 94) atskiros moters kūno dalys pasakoja lyriniam subjektui apie „viską, apie ką dabar per vėlu“). Ant krūties kartais gali nusileisti angelai (arba angelai, tapę vabzdžiais), kregždės, balandžiai, mylimasis gali padėti galvą. Tiesą sakant, jau įsivaizduoju rašto darbą apie moterų krūtinių vaizdavimo raidą lietuvių literatūros istorijoje. Šio poeto eilėraščiuose krūtys man pasirodė it dieviškojo pasaulio tobulumo liudytojos, apsivaliusios nuo žurnalistinės pornografijos. Kone auksu žibančios krūtys.
[Jis:] jos žiūri neatsitraukdamos, kol dvi lėtai / judančios sraigės, du išskirtoj atrasti kūnai / taip ir užmiega, nepajutę jų žvilgsnių, ir vėl kaip niekur nieko tęsiasi vasara.
[Choras:] „vienos klasės išvyka“, trisdešimt septintasis puslapis.
Ir dar?
[Jis:] svetimo / miesto laiptinėse jie mylis / žvelgdami viens į kitą, trinksint / durims, sklindant kiaušinienės / kvapui, rūkant niūriems paaugliams / apačioj, kur rūsio kloakose prasikala / dar vienas Hadas, jie žvelgia ir žvelgia – / į kitą
Jei būčiau poetė, manyčiau, kad rašyti puikius meilės / erotinius eilėraščius yra taip pat drąsu kaip įkišti galvą į liūto nasrus. O čia dar archajiška Giesmių giesmė, perkelta į XXI amžių! Įsivaizduokite, jie mylisi atsukę nugaras pasauliui, tada, kai kažkur vyksta katastrofos, išpardavimai, gimdymai etc. Kiti vaikšto po vieną it vienatiniai dievai. O jie – mylisi atsukę nugaras. Galbūt to šiandieninėje poezijoje ir trūko?
[Jis:] Galvodamas apie šiuos savo naujus eilėraščius, suvokiu viena: jie radosi iš turbūt kaip niekad asmeninio santykio tarp „tu“ ir „aš“.
[Choras:] Knygelės „Tai tu“ viršelis.
Taigi eilėraščiuose svarbiausia poetinio kalbėjimo santykis: Jis gali egzistuoti tik per Ją. Kaip atrodo Ji? Dažnai kaip mažos, strazdanotos mergaitės šešėlis – pusiau moteris, pusiau vaikas. Ji yra ta, kuriai kalbama. Dvasios ir kūno damai skiriamas lyrinio subjekto monologas, kuris niekada nevyktų be Jos. Mylimasis gali klaidžioti po mylimosios sapnus – nelyginant svetimus namus. Atminties kambariuose Jis sutinka ne savo, o Jos vaikystę – mažą mergaitę, likusią kažkurioje sąmonės dalyje. Ar begali būti intymiau?
[Jis:] Mirtininkas plaukiantis tamsėjančiais mirties kanalais, / daugsyk svetimų perrašytais gamtovaizdžiais [...] jis kalba su srove, nuolat ant kūno tupiančiais / paukščiais, o tuo tarpu jo pasroviui nešamas kūnas / piešia nuogą moterį: vienintelį, nuogą, apleistą / kūną, vis dar vilties persmelktą kūną ten, aname krante.
[Choras:] „ten aname krante“, trisdešimt ketvirtasis puslapis.
Neįprasta mirties tema įplėšia idiliškojo buvimo žemėje ramybę. Rodos, kad mirtis yra pernelyg asmeninė patirtis: jos negalima dalintis dviese. Tačiau J. Kelero lyrinis veikėjas plaukdamas mirties kanalais geba patirti erotinę Kito projekciją. Ir erotika tampa amžinybės viltimi.
[Jis:] Kai neliks tau manęs, vis tiek / kažkur žydės kiparisas ar bent / tavo krūtys sekmadienį, vos tau pakirdus.
[Choras:] „viena“, trisdešimtasis puslapis.
Kita galima mirties išraiška – nebūtis. Tačiau svarbiau ne subjektyvus gailestis dėl savo išnykimo, o rūpestis dėl Jos. Prisiminiau neseniai skaitytą Sigito Gedos eilėraščio posmelį: „Bus ruduo, ūžaus vėjai baisiausi, / Nusiaubta bus žolė ir giria, / O aš vienas gulėsiu po kriauše / Ir šnabždėsiu: „Manęs čia nėra!“ („Iš testamento II“, 1987) J. Kelero lyrinis balsas taip pat sentimentaliai konstatuoja, kad jam mirus vis tiek žydės kiparisas, skleisis neblėstanti moters erotika. Tačiau čia įvedamas naujas santykis: „Manęs tau nėra.“ Dingsta egocentriškumas, o Ji ir Jis uždaromi skliaustais. Sąmonę pasiekia iš senųjų viduramžių kloakų iškasta poetinė galia.
„Ar geri?“ – klausė manęs Darius, pamatęs iš krepšio išlindusią buvusio muškietininko J. Kelero knygą. Tikrai taip – nepaisant lolitiškos mergaitės įvaizdžio, kurio nekenčiu, esu įsitikinusi, kad eilėraščiai puikūs. Skaitant jausmas, lyg valgytum raudonšonių rojaus obuoliukų džemą. Jei nebūtų cukraus, nebūtų ir džemo – nesvarbu, kad pirmasis yra nematomas.
