Filmuoti, filmuoti, filmuoti

Su JONU MEKU kalbasi Josephas Jonas Lanthier

Mano pažintis su kino menininku ir kuratoriumi Jonu Meku prasidėjo nuo jo skilties, rašomos savaitraščiui „Village Voice“, kurios tekstai vėliau buvo surinkti ir išleisti atskira knyga pavadinimu „Kino žurnalas“ (Movie Journal) (deja, šiuo metu jos nebėra knygynuose). Man, kaip pradedančiajam kritikui, užaugusiam maitinamam [kino kritikų] Pauline Kael ir Andrew Sarriso recenzijų, J. Meko stilius atrodė gluminančiai akiplėšiškas. Glaustais, kapotais sakiniais, perkeltais iš skambių pareiškimų ir tiradų garso įrašų, J. Mekas ginčijo tuometines kino madas, aršiai gindamas „pogrindinį kiną“, nepriklausomą, abiejose Amerikos pusėse vykstantį kino judėjimą, besiskleidžiantį iš įvairiausių kontrkultūrinių elementų, tokių kaip bytnikų karta ar Andy Warholo poparto mokykla. Nors vėliau J. Mekas atsiprašys dėl įžūliausių savo išpuolių (ypač dėl kandumo Richardo Lesterio filmo „Sunkios dienos vakaras“ (A Hard Day’s Night) ir jo rėmėjų būrio atžvilgiu), „Kino žurnalas“ išlieka nepaprastai svarbus istorinis dokumentas – gidas po patrešusias Niujorko nekomercinio kino scenos slaptavietes, tyrinėjamas karingo filmų platintojo (skyriai apie teisiškai pasmerktą Jacko Smitho „Liepsnojančių būtybių“ (Flaming Creatures) „nepadorumą“) ir nekuklaus avangardo aistruolių vado žvilgsniu.

Visus tuos metus, taip pat ir dar anksčiau, J. Mekas kartu ir filmavo, – 6-ojo dešimtmečio pradžioje kaip lietuvių karo pabėgėlis atsidūręs Brukline, jis „Bolex“ kamera fiksavo savo mikrokosmą ir keliose „Kino žurnalo“ vietose aprašo, kaip suko vaidybinį filmą „Medžių ginklai“. Vis dėlto tvariausias J. Meko kūrybinis indėlis į kino istoriją bus „kino dienoraščių“ (diary-film) žanro, kuriame apsieinama be aktorių, filmavimo grupės, scenarijaus ar kokios nors darbotvarkės, išplėtojimas. Sukomponuoti iš nerūpestingai nufilmuotų atsitiktinių nutikimų ir susidūrimų su žmonėmis, kino dienoraščiai yra ritmiški asmeninių įsižiūrėjimų ir maniakiško kasdienybės smulkmenų estetizavimo koliažai. Nepaisant jų apolitinės sandaros, J. Meko filmai neabejotinai įkūnija to meto laiko dvasią, poetiškai empiriškais vaizdais probėgšmais atskleisdami, koks buvo gyvenimas Niujorke vienu iš produktyviausių dešimtmečiais skaičiuojamų jo laikotarpių.

Vieni iš geriausių J. Meko kino dienoraščių yra pirmasis žanrinis eksperimentas „Voldenas (dienoraščiai, užrašai ir eskizai)“ (Diaries, Notes, and Sketches, also known as Walden), sudarytas iš 7-ojo dešimtmečio pabaigoje filmuotos medžiagos. Gerai žinomas tarpusavy nesuderinamų teorinių mokyklų ir techninių įtakų popuri, – J. Mekas iš Henry Davido Thoreau skolinasi pagarbą gamtai išreiškiantį pavadinimą, iš Stano Brakhage’o perima mielą ir žaismingą erdvės fiksavimą, pasitelkia Allenui Ginsbergui būdingą spontaniškų, laisvos formos atsiminimų balsą, – „Voldenas“ yra subtilus sociopolitinio pobūdžio pasisakymas ir nepamirštamų vaizdo ir garso iškarpų albumas. Epizodiški žinomiausių tų laikų metropolio „emblemų“, tokių kaip Johnas Lennonas ar „The Velvet Underground“, pasirodymai filme – išskirtiniai, tačiau karščiausias objektyvo fokusuotės židinys „Voldene“ yra pats Jonas Mekas – stebintis, klausantis ir dalyvaujantis. 2009-ųjų rugpjūtį „Microcinemai“ išleidus „Voldeną“ DVD pavidalu, paakinome jo autorių pasidalyti dabartiniais savo pamąstymais apie šį novatorišką filmą.

– Pats kaip nors buvote įsitraukęs į „Voldeno“ naujo leidimo procesą?

– Ne. Turiu omeny, tai mano filmas, ir tai viskas, daugiau nieko. Viską suruošė ir Paryžiuje padarė kompanija „Re: Voir“, o Jungtinėse Valstijose „Voldeną“ platina „Microcinema“. Apie kurią ničnieko nežinau…

– Kaip atsirado „Voldenas“?

– Galerijai „Albright“ Bafalo mieste rengiant meno festivalį. Organizatoriams pasirodė, kad, be muzikos, teatro ir kitų dalykų, šventėje turėtų būti ir kino, taigi kažkas pasiūlė mane. O aš kaip tik mąsčiau apie savo tuo metu filmuotos medžiagos tvarkymą, ir štai pasitaikė proga. Galerija padengė visas galutinio filmo sutvarkymo išlaidas. Tai buvo 1968-aisiais.

– Apie filmavimo procesą jau esate kamantinėtas. Man smalsu, kodėl nusprendėte sujungti į viena 7-ojo dešimtmečio pabaigoje fiksuotą vaizdo medžiagą, – juk persikėlęs į Brukliną 1959 metais jau filmavote savuoju boleksu? Kodėl pirmiausia neišleidote „Prarasta prarasta prarasta“?

– Todėl, kad tai, ką tuo metu dariau, buvo šiuolaikiškiau. „Prarasta prarasta prarasta“ sudarytas iš ankstesnės medžiagos, o man labiau rūpėjo parodyti savo tuometinius – 1967–1968 metų – darbus.

– Kaip kino dienoraščių formą veikė gyvenimas 7-ojo dešimtmečio Niujorke?

– Tai buvo mano gyvenimas! (Juokiasi.) Jis nepaveikiamas!

– Bet tas noras dalytis su kitais žmonėmis savo gyvenimo smulkmenomis, regis, labiau būdingas Rytų pakrantei ar Niujorkui. Konkrečiai galvoju apie Naujosios Anglijos dienoraščių tradiciją.

– Nežinau, ar tas noras dalytis kaip nors susijęs su Niujorku. Manau, kad muzikantai, dailininkai, atlikėjai – jie paprasčiausiai mėgsta rodyti tai, ką daro. Tėra vos keletas poetų, kaip Emily Dickinson, kurie visą gyvenimą rašo, niekam nerodydami savo kūrinių. O šiaip tai tie, kurie kuria filmus ir piešia, nori eksponuoti savo darbus – tai gyvenimo dalis. Tai normalu.

– Įdomu, kad sakote „tie, kurie kuria filmus“, nes daugybe kitų progų tvirtinate esąs ne filmų kūrėjas, o filmininkas.

– Taip, kadangi filmų kūrėjas paprastai turi scenarijų, prodiuserį… Aš neturiu nei scenarijaus, nei prodiuserio. Neturiu sumanymų. Aš tik filmuoju – akimirka po akimirkos, diena po dienos. Nėra jokio plano. Tai labai skiriasi nuo filmo kūrimo, kur surenki komandą, turi scenarijų, aktorius, prodiuserius. Tai yra filmo kūrimas. Aš nekuriu filmų. Aš filmuoju žmogų gatvėje ar… nežinau, gėlę ar dar ką nors. Tai filmavimas.

– Savo kino dienoraščius laikote cinéma vérité žanro dalimi?

– Ne. Cinéma vérité filmai buvo iš anksto apgalvoti. Mano atveju nėra jokio scenarijaus, užrašų, pasiruošimo. Aš tiesiog filmuoju, filmuoju, filmuoju. O cinéma vérité visada turėjo temą. Pavyzdžiui, Richardo Leacocko „Kėdė“ (The Chair), kuri nufilmuota iš labai humanistinio požiūrio taško. Cinéma vérité visada būdavo kuriami kokiu nors tikslu. Aš neturiu tikslo. „Kėdė“ tikroviškesnė už Holivudo filmus, už režisuotą kiną, bet filmuojamas objektas tebėra… hm, traktuojamas panašiai, beveik holivudiškai.

– O jūsų filmai beveik siurrealistiniai.

– Drįsčiau tvirtinti, jog mano darbuose „siurrealizmo“ nėra. Siurrealizmas buvo tam tikro laikotarpio stilius. Bet mano filmai ne siurrealistiniai, ne. Jie labiau primena poetines vinjetes. Ir vis dėlto juose – tikras gyvenimas, kur niekas neinscenizuota ir nieko neprimesta.

– Anksčiau taip pat esate sakęs, kad jūsų filmams didesnę įtaką daro muzika nei kinas, ir šis teiginys, mano manymu, ypač tinka „Voldenui“.

– Ne tiek daro įtaką, kiek mano filmai labiau primena muziką, nes aš dirbu su ritmu. Tai labiau panašumas nei įtaka.

– Bet kino dienoraščiai man šiek tiek primena ir tapybą – dėl to, kaip naudojate erdvę…

– Taip, tapybos juose taip pat yra. O kai kas sako, kad jie primena šokį! Šokėjai irgi šoka pagal ritmą. Visi menai daug kuo tarpusavy susiję. Negali jų atskirti. Kažkur per patį vidurį jie skiriasi, bet pakraščiuose visos meno formos susipina.

– …ir „Voldene“ esama fragmentų, – pavyzdžiui, „Užrašai apie cirką“, – kurie yra tarsi visų meno formų samplaika.

– Taip, tas fragmentas labai tirštas.

– Kodėl pirmajam savo kino dienoraščių filmui pavadinimą pasiskolinote iš Thoreau?

– Man labai rūpi gamta, dėl to jaučiuosi labai artimas Thoreau. Aš užaugau gamtoje. Netgi Niujorke visados būnu Centriniame parke. Matau medžius, matau sniegą. Niujorke labai mažai sniego, bet užtat daug sniego mano niujorkiniuose filmuose! (Juokiasi.)

– Vis dėlto esama nuomonių, kad stipresnis ryšys pogrindinį kiną sieja su Ralphu Waldo Emersonu, o ne Thoreau. „Voldenas“ man daro įspūdį kaip be galo emersoniškas filmas – tuo, kad egzistencija ir įsižiūrėjimas jame – susiję dalykai.

– Taip, labai susiję. Nes aš kaip apsėstas mėgstu stebėti ir fiksuoti tai, ką matau, tai mano gyvenimas. Kas nors mane gali pavadinti smaksotoju, bet aš ne smaksotojas, aš – stebėtojas. Aš tik noriu stebėti ir fiksuoti. Smaksotojas žiūri ir mato tai, ko neturėtų matyti, tai, į ką užginta žiūrėti. O aš žiūriu į visus tuos daiktus, kuriuos žmonės mato kas dieną – nieko draudžiamo, viskas atvira. Aš tiesiog žiūriu, žaviuosi ir džiaugiuosi.

– Kai filmuojate, kamerą laikote savo sąmonės tęsiniu?

– Ne tiek sąmonės, kiek savo pirštų tęsiniu. Panašiai kaip džiazo muzikantui, grojančiam saksofonu, jo instrumentas yra jo pirštų tęsinys. O pirštai yra siųstuvai – tavo minčių, širdies, viso kūno ir visa ko, kas tu esi. Štai kuo tampa mano kamera.

– Tai įdomu, nes net ir tada, kai nepasirodote savo filmuose, jūsų buvimą žiūrovas vis tiek gana ryškiai jaučia.

– Taip, dėl mano filmavimo būdo ir dėl to, ką filmuoju. Tas, kas moka, taip sakant, „skaityti“ vaizdus, apie mane gali pasakyti viską.

– Vienas iš pagrindinių „Voldeno“ paradoksų tas, kad vis kartojate, tarsi mantrą, jog esate laimingas, ir naiviai šlovinate tai, ką matote. Ir vis dėlto filme justi aitrus Lietuvos, iš kurios buvote ištremtas, ilgesys.

– Aš negaliu atskirti savo atsiminimų apie Lietuvą nuo to, kas esu dabar ar ką veikiu. Ką gi, tie atsiminimai blėsta, bet kai kūriau „Voldeną“, jie buvo dar labai gyvi. Tai, kas į tave įsigeria per pirmuosius dešimt gyvenimo metų, formuoja, veikia ir apibrėžia tave visą likusį gyvenimą. Aš užaugau lietuviškame ūkyje, tada atsidūriau prievartinių darbų stovykloje, paskui – Niujorke. Tai nėra įprastinis kelias. Atsiminimai yra tarsi nešančiosios raketos, kurios išmeta erdvėlaivius į kosmosą. Jos subyra, o kosminis laivas lekia toliau. Bet kol tos nešančiosios raketos – Lietuva, Europos kultūra, pirmieji metai Niujorke – byra, aš kažin kur skrendu.

– Kodėl „Voldene“ jums norėjosi skelbti, kad esate patenkintas ir laimingas?

– Nes aš toks esu! Man patinka dainuoti. Šiuo metu aš dainuoju „Zebulone“, tokiame prancūziškame bistro Brukline, su grupe, pasivadinusia „Now We Are Here“. Aš tiesiog laimingas žmogus. (Juokiasi.)

– Kitame interviu teigėte, kad „Voldenas“ buvo tiesioginis atsakas Jeanui-Lucui Godard’ui ir kad filmas tam tikra prasme politiškas. Ir dabar taip manote?

– (Juokiasi.) Tas teiginys buvo šiokia tokia provokacija. Godard’as ir kai kurie kiti to meto Prancūzijos menininkai labai politiški tuo požiūriu, kad buvo susidėję su politinėmis partijomis. Man tikra politika yra tokia, kuri neturi nieko bendra su politinėmis sistemomis ar partijomis. Žinote, [Jeanas-Paulis] Sartre’as su savo draugeliais buvo prisišliejęs prie komunistų ir socialistų. Bet mano politinės pažiūros yra tokios pat kaip bytnikų kartos ar net hipių, Vudstoko kartos, ar tokių menininkų kaip Buckminsteris Fulleris, Johnas Cage’as. Jie keitė visuomenę nepolitikuodami, visiškai kitokiu būdu. Jie keitė žmonių elgseną, gyvenimo būdą be prievartos ir be politinių partijų. Sakyčiau, jie pakeitė šią šalį labiau nei bet kuris politikas.

Ir žinote, tai, kas šiuo metu vyksta moksle, menuose, internete, visos diskusijos apie planetos išsaugojimą ir saulės energiją – visa tai eina ne iš politinių partijų! Tai tokia ta mano Godard’o kritika.

– Ši pozicija, regis, labai būdinga vienam iš mano mėgstamiausių jūsų sukurtų filmų – „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“. Išties politinę temą jame nagrinėjate virš-asmenine ir apolitiška forma.

– Taip, tai buvo labai asmeniška. [Žinių reportažus] filmavau neketindamas iš to daryti filmo. Tik norėjau įamžinti, kaip tenai viskas klostosi. Žinoma, aš iš Lietuvos, todėl man tai buvo svarbu. Aš daug įrašinėju į vaizdajuostes ir niekada nežinau, ar kada nors tai kur nors panaudosiu, ar ne. [O paskui] prieš porą metų aš peržiūrėjau filmuotą medžiagą ir pamaniau: „Turiu tai parodyti ir kitiems… Žmonės pamiršo, kas įvyko.“ Kai visa tai pamatė Rytų Europoje ir Lietuvoje, kai tai pamatė… Daugelis dalykų, parodytų mano filme, jiems buvo nauja, nes tais laikais informacija juos pasiekdavo iš Maskvos. Maskva kontroliavo televiziją. Todėl jiems tai buvo naujiena.

Tai istorijos dalis, beveik vadovėlis. Lietuvoje šį filmą dabar naudoja kaip vadovėlį. Filmas nemokamai platinamas mokyklose ir universitetuose kaip mokymo priemonė.

– Nuostabu! Neseniai aš pažiūrėjau ir jūsų „Prisiminimus iš kelionės į Lietuvą“…

– Taip! Vis dėlto jie buvo perkelti į siaubingąją 35 mm juostą!

– Mano matyti „Prisiminimai“ buvo nukopijuoti iš vaizdajuostės, todėl vaizdo kokybė buvo ne iš geriausių. Bet filmo pabaigoje buvo prilipdytas jūsų 7-ojo dešimtmečio interviu, kuris sužavėjo. Kažkas jūsų paprašė pakomentuoti kūrybinį procesą, ir jūs atsakėte: „Hm, mus sukūrė Dievas, ir kartais aš nenutuokiu, ką jis tuo metu mąstė.“

– Tikrai?

– Atsimenate, kaip tai sakėte?

– (Juokiasi.) Nelabai.

– Kokį Dievą jūs tikite?

– Aš tikiu, kad mes esame daugiau nei kūnas, kad esame begaliniai ir kad nedaug ką žinome apie tai, kas esame. Tikrai tikiu siela ir nežinomybe – nevadinčiau to Dievu. Indijoje to nevadina Dievu. Aš labiau pritariu Indijos sufijams ir Japonijos taoistams. Lietuva, kol jai nebuvo jėga įbrukta krikščionybė, buvo panteistinė. Aš esu savotiškas panteistas: tikiu, kad esu gamtos dalis, kaip ir visa gyvūnija, medžiai ir visa kita.

– O savo filmais visa tai šlovinate.

– Taip! Aš vis dar daug filmuoju, kiekvieną dieną. Šiuo metu montuoju naują ciklą – „Tūkstantis ir viena naktis“. Po projekto „365 dienos“ [svetainėje JonasMekas.com] pamaniau: ką gi daugiau begali kurti po 365 dienų, jei ne tūkstantį ir vieną naktį? Dar neapsisprendžiau, ką su jomis darysiu – greičiausiai jos bus leidžiamos serijomis, o paskui galbūt paskelbsiu ir internete. Esu pabaigęs tik 14 naktų iš 1001, o jos jau užima 75 minutes!

– Nepaisant jūsų kino dienoraščių populiarumo, pastaruoju metu šičia, Valstijose, pirmiausia esate žinomas kaip kuratorius. Ar darbas „Anthology Film Archives“ centre jums teikia daugiau pasitenkinimo nei namudinių filmų sukimas ir montavimas?

– Pastaruoju metu aš labai mažai ką kuruoju tame centre. Mane pavaduoja jaunų žmonių kolektyvas, kuris labai sumaniai jame tvarkosi. O kalbant apie tai, kas teikia daugiau pasitenkinimo, tai viską, ką aš darau, darau dėl to, kad man tas patinka. Todėl viskas, ką aš darau, man teikia pasitenkinimą. Nedarau nieko, kas man nepatinka.

– Tai labai pozityvi filosofija.

– Ne pozityvi, o tiesiog žemiška ir realistiška. Kodėl turėčiau švaistyti laiką tam, ko nemėgstu?

– Vis dėlto daugelis žmonių, mano manymu, neturi drąsos elgtis lygiai taip pat.

– Kodėl? Dėl pinigų. O dėl pinigų žmonės padarys viską – kas jiems patinka ir kas nepatinka. Bet kadangi man niekas nemoka, aš darau tik tai, kas man patinka! (Juokiasi.)

Pokalbis su Jonu Meku paskelbtas internetinio kino žurnalo „Brightlights Film“ 66-ajame – 2009 m. lapkričio – numeryje.

www.brightlightsfilm.com

Vertė Andrius Patiomkinas