Elegantiškas be puošnumo

ALMA MASIULIONYTĖ

Paprastas ir sodrus – būtent taip norėtųsi apibūdinti po 13 metų kūrybinės pauzės personalinę parodą surengusį tapytoją Antaną Andziulį. Harmonijos pajauta, ribų tarp galimų skirtingų realybių paieškos, tikėjimo tiesų apmąstymai – pagrindinis impulsas surengti parodą. Žmogaus gyvenime apstu rūsčių minučių, kai ištinka praradimai, nusivylimai, griūtys, kai susiduriama su begaline vienatve, su nepagražintomis mintimis, su pačiu savimi, kai tenka į kažką atsiremti, o tas „kažkas“ yra spalvos, plokštuma ir išgyventa patirtis.

Nedidelė  Kaune esančios Irenos Mikuličiūtės galerijos (I. Kanto g. 5) ekspozicijų salė pripildyta elegantiško grynų spalvų šnekučiavimosi. Eksponuojamos kruopščiai ir lygiai padengtos kuklių matmenų plokštumos primena pramoninės gamybos stendus ir gali greitai atsibosti, – jos „dizainiškos“. Tam įspūdžiui išgauti autorius įdeda nemažai pastangų ir išradingumo. Kaip kūrinių pagrindą jis naudoja presuotą kartoną, dengia jį rupiu gruntu ir užtapo emalio sluoksniu. Tačiau Antano kūriniai intriguoja, jie „kibūs“. Tapytojas pasuko kiek kitu keliu nei neoekspresionistinėms tradicijoms atstovaujantys dailininkai. Jo nedomina spontaniškumas, išsiliejantis plačiu atsitiktinumų srautu, momentinės potėpio vibracijos, pabrėžiančios tapytojo meninės intencijos išskirtinumą. Spalvų kontrastais, lengvai atpažįstamomis formomis jis nesiekia originalumo, bet perteikia žinią – nujaučiamą, lyg jau žinotą. Antano paveiksluose dominuoja logika ir tvarka. Formoms ir spalvoms jis suteikia filosofinę prasmę. Apie tai XX a. pradžioje intensyviai mąstė svarbios žmonijos minties naujai suvokiant meno paskirtį ir galimybes reiškėjas, abstrakcionizmo pradininku vadinamas teoretikas ir praktikas Vasilijus Kandinskis, 1912 m. kalbėjęs apie „vidinio būtinumo principą“.

Antanas Andziulis. Rudens siela. 2010

Požiūriu į meno paskirtį ir menininko nusiteikimą A. Andziulis artimas ekspresionizmo pradininkams. Savo sąlytį su menu jis įvardina terminu „algoritminė procesuali tapyba“, reiškiančiu, kad tokia kūryba vyksta pagal griežtas taisykles, tam tikra seka, be to, tai nekasdieniškas, ypatingas aktas. Tačiau šis tapytojas kuria kitokias formas: pabrėžia paveikslų plokštumas, akcentuoja beveik pramoninį spalvos dengimo būdą. Jo dėmesys galimoms spalvų kombinacijoms – nuoroda į tai, kad pasirinko kūrybos principus, artimus nuosekliu mąstymu pasižymintiems griežtojo abstrakcionizmo ar potapybinės abstrakcijos atstovams.

Svarbi A. Andziulio paveikslų savybė – paprastumas. Tie paveikslai nieko daugiau nereiškia ir nevaizduoja, kaip tik tai, kad jie patys yra daiktai, spalvomis dengtos plokštumos. Tačiau jų paskirtis dvejopa – puošti aplinką ir byloti. Jeigu būtų galima trumpai paaiškinti šių paveikslų – daiktų esmę, vienas iš paaiškinimų būtų kalba apie metafiziką: Antanas siekia suvokti aplinkos daiktus kaip substancines konkretybes, o suprastą teiginį, užkodavęs savitu formų ir spalvų kodu, perkelti į tapybinę plokštumą, – vadinasi, pagaminti naują daiktą, vidinėmis savybėmis adekvatų pirminei formai.

Paveikslas „Rudens siela“, autoriaus teigimu, yra portretas, nes tapytas stebint konkretų žmogų. Mes matome kvadratinę plokštumą, padalintą į 25 vienodas dalis, kurių kiekviena turi savo spalvą. Centrinis kvadratas yra žalias, su jo kampais besisiejantys – geltoni, aplink išsklinda žalsvai gelsvų spalvų plotai. Paveikslo kampuose išsidėstę melsvi, pilkšvi ir violetiniai lygiakraščiai stačiakampiai. Sukonstruotas audinį primenantis raštas, tačiau tai ne audinio imitacija. Kūrinys stebina lengvu giedrumu, netikėta įtaiga. Tai pasiekiama ne vien simetriškai išdėliojant adekvačių spalvų kvadratus ir sukuriant lengvą kontrastingų plotų įtampą, bet ir nežymiai keičiant jų pustonius. Kairysis apatinis paveikslo kampas yra tamsesnis nei jam priešingas. Išgaunama gyvos pulsacijos iliuzija su skaidria paprastumo priemaiša. Jeigu tai yra portretas, tai, be abejonės, paprasto, mielo, nostalgiškus prisiminimus keliančio asmens atvaizdas, tačiau pasui jis netiktų.

Panašiu principu konstruojami paveikslai „Šviesos angelas“, „Trys „O“, „Maldos lėja“, kur paprasta tame pat paveiksle atsikartojanti forma (dažniausiai stačiakampio) padengiama vis kitos ar tos pačios spalvos dažais. Sukuriama keistos įtampos kontrastingų laukų sistema. Graži, šiek tiek bauginanti, sunkiai užmirštama. Nelauktas ir „Maldos lėjos“ pavadinimo paaiškinimas: „lėja“ A. Andziulis vadina „angą, pro kurią patenkama, įtekama, įsiliejama“. Patį daiktą, plokštumą, grynomis spalvomis suskaidytas formas tapytojas pateikia kaip konkrečią duotybę, turinčią, galinčią turėti kryptingumą. Paveikslas ne vaizduoja, bet yra ir tik žiūrovui duota teisė rinktis – pasinaudoti suvokta galimybe panirti į maldos substantyvumą ar ne.

Antanas Andziulis. Hemoglobinas. 2010

Ypatingą vietą tarp eksponuojamų darbų užima diptikas „Chlorofilas“, „Hemoglobinas“. Prabylama kontrastingomis kategorijomis. Pavadinimai suponuoja nuostatą, kad paveiksluose kalbama apie organizme cirkuliuojančius gyvybinius skysčius: augalų „kraują“ žaliai nudažantį chlorofilą ir gyvūnų – raudonai – hemoglobiną. Augalas žalias, jis jaunas, jis turi perspektyvą. Tuo tarpu paveiksle, reprezentuojančiame kraujo kūnelių eritrocitų pasaulį, – destrukcija. Čia išskaidytos žmogaus kūno dalys – pusė skeleto – nuo padų iki dubens. Jis tvirtai stovi. Geltonų dažų skritulys, nukritęs šalmas, išsiliejusi kraujo dėmė. Šia dviejų temų opozicija keliamas žmogaus vertės klausimas. Klausiama žaismingai. Atpažįstamų formų plokštumos, uždažytos grynomis spalvomis – šviesiai mėlyna, geltona, skaisčiai raudona. Vis dėlto spalvingieji objektai yra tik pretekstas eksponuoti juodąjį foną, – jis kruopščiai nutapytas, o pats procesas padaugintas iki dviejų. Šia spalva padengtą plotą Antanas tapo niuansuodamas. Ji ne vienalytė, ne plokščia, o vilnijanti masėmis, spalvine struktūra kontrastingomis vaizduojamam objektui: „Chlorofilo“ juoda prisodrinta rausvų atspalvių, „Hemoglobino“ – mėlynų.

Šio diptiko kontekste juodos spalvos gelmė ir tonavimas atspindi tragiškai humanistinį autoriaus požiūrį į realybę, artimą spalvos filosofo V. Kandinskio apibūdinimui: „Juoda spalva iš vidaus skamba kaip Niekas be galimybių, kaip miręs Niekas po saulės užtemimo, kaip amžina tyla be ateities ir vilties. Muzikoje tai būtų baigiamoji pauzė, po kurios eina tęsinys, panašus į kito pasaulio pradžią. Po šios pauzės užsidaro ratas. Tai kažkas, kas jau sudegė, – laužas. [...] Išoriškai juoda yra labiausiai begarsė spalva, kurios fone bet kuri kita spalva, netgi tyliausiai skambanti, suskamba garsiau ir tiksliau. Tuo tarpu baltos fone beveik visos spalvos praranda skambesio grynumą, o kai kurios tiesiog išsklinda.“ Diptikas skaudus, bet neslegiantis, primenantis apie poreikį išlikti, apie gebėjimą regėti, suvokti, abstrahuoti. Būdamas rūstus ir griežtas, jis yra gražus ir žaismingas.

Būtent epitetu „elegantiškas“ tapytojas A. Andziulis nenorėtų apibūdinti savo kūrinių. Nes, anot jo, elegancija nėra jo siekiamybė. Vis dėlto kūrėjo noras kalbėti apie dramatiškus, skaudžius dalykus lengvai ir galbūt paprastai, lakoniškai, labai apgalvotai, šventiškai, beveik nerūpestingai, lyg žaidžiant ar ilsintis, o gal vengiant apsunkinti, norom nenorom sužadina grakštaus skoningumo jausmą – elegantiškas be puošnumo.