DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Eilės

Toks Rožinis

Žmogiškumo
bloškiančio į skurdžią sausrą
neduok man

žmogiškumo
nukreipto į save patį
neduok man

žmogiškumo
laižančio aistros keteras
neduok man

žmogiškumo
gražaus įspūdingo paviršiaus
neduok man

žmogiškumo
smaugiančio išsiskyrimo dusulio
neduok man

žmogiškumo
persmelkto praradimo baimės
neduok man

žmogiškumo
būti geresniam tarp geriausių
neduok man

žmogiškumo
pagirkit mane pamatykit
neduok man

žmogiškumo
išteisinti save nuo kitų nusigręžti
neduok man

žmogiškumo
kai niekini auštantį rytą
neduok man

žmogiškumo
atsižadėti vakaro su ramentais
neduok man

žmogiškumo
gedėt vakarykščios šauktis rytojaus
neduok man

žmogiškumo
būti čia
būti šiandien
pasigailėk manęs, Viešpatie

Kas ten pro tave praėjo
klibikščiuodama
nusinešė tavo veidą
jaunystės polėkį norą patikti
kaip aš sau patinku
žila
žaliai nusidažiusi antakius
neskirianti spalvų
metų laikų
vyrų moterų
dūšia
trepsinti
prie Pagrindinių vartų
nerandanti bilietėlio
pamiršau
į kokį ten koncertą