Būti ne tokiam

SAULIUS KANIŠAUSKAS

Gyveno kartą žmogus, kuris troško būti ne toks. Būti kitoks nei visi žmonės. Tas noras gimė kartu su juo pačiu – jau lopšyje jis viską darė ne taip kaip kiti kūdikiai. Tik bėda, kad tada dar nemokėjo kalbėti. Jei būtų mokėjęs, jau tada jis būtų pasiprašęs į tualetą ir nesišlapinęs į vystyklus. O kai ūgtelėjo, kitokiam būti jam neleido tėvas ir motina. Reikalavo, kad jis būtų toks kaip visi. To paties reikalavo vaikų darželyje, mokykloje. Net bendraklasiai reikalavo to paties. O jeigu jis pabandydavo būti kitoks, nuo jo bematant nusigręždavo. Porą sykių net apkūlė. Kitokiam būti niekas neleido ir universitete. Kai iki beprotystės įsimylėjo, kitokiam tapti neleido jo mergina. Ji pareikalavo tuoktis. Nes tuokiasi net ir neįsimylėję žmonės. Susituokus irgi niekas neleido būti kitokiam. Užuot skraidžius padebesiais, teko rūpintis, ką pavalgyti ir kuo apsirengti. Užuot buvus kitokiam, teko bartis ir vėl taikytis. Lygiai tas pats buvo ir darbe, ir net gatvėje. Net gatvėje jis niekuo neišsiskyrė iš kitų skubančių ar žioplinėjančių žmonių.

Tada nutarė, kad kitoks jis taps, jeigu taps įžymus. Jeigu taps kokiu nors poetu arba kino žvaigžde, bent jau akademiku. Tačiau pirmus du variantus teko išsyk atmesti, nes jis neturėjo nė lašo to, kas vadinama talentu. Paaiškėjo, kad ir akademiku nelemta tapti, net profesoriumi.

Bet susiklostė taip, kad jis susipažino ir su keliais poetais, ir su aktoriais, sporto bei pramogų verslo žvaigždėmis, net su vienu akademiku. Susipažino ir labai nusivylė – paaiškėjo, kad ir jie yra tokie pat kaip visi. Visiškai tokie pat. Viskuo nepatenkinti, o labiausiai nepatenkinti tuo, kad niekas nepastebi, kokie jie ypatingi.

Tad koks turi būti žmogus, kad būtų ne toks kaip visi?!.

Ir štai kartą aštuoniolikmetė vaikaitė jam pasakė:

– Seneli, tu esi visai kitoks nei kiti žmonės. Ar nepastebėjai?

– Netaukšk niekų! – atsakė jis, bet susigraudino. Juk taip gera būti kitokiu žmogumi!

__

Atvertos akys

Jau žilstelėjęs vyriškis ėjo gatve ir nusilaužė galvą. Ne, ne koją, o galvą. Būna, kad gražią paną išvydę žilstelėję vyriškiai galvą tik pameta, o jis ją ėmė ir nusilaužė. Ir net apsidžiaugė, kad nusilaužė ne koją, o galvą. Svarbu, kad kojos sveikos, galės namo pareiti. Tad stvėrė į rankas nulaužtą galvą ir žingsniuoja. Žingsniuoja ir galvoja: kaip ta mano galva gali galvoti, jei ji nulaužta? Galvoja ir niekaip to suprasti negali. Supranta tik tai, kad ir mokslas tokį fenomeną vargu ar paaiškins. Bet faktas lieka faktas, ir reikia daryti išvadas. O išvada peršasi savaime: jeigu galva galvoja be manęs, tai aš jai nereikalingas. Bet tada ir ji man nereikalinga, ar ne? Juk ir be galvos puikiausiai vaikštau ir galvoju, ar ne?

Žilstelėjęs vyriškis atidžiai apsidairė – bene pamatys kur netoliese šiukšlių konteinerį. Į jį ir išmes niekam nereikalingą galvą. Juk ant gatvės ar šaligatvio jos nenumesi – eis pro šalį koks vaikas, pamatys ją ir išsigąs.

Ir čia vyriškis išvydo seną pažįstamą. Tiesą sakant, ne tiek pažįstamą, kiek seną. Sulinkęs, visas kreta, lazdute šaligatvį baksnoja. Tas ir sako:

– Ką čia nešiesi?

– Ar nematai – galvą!

– O kam ji tau reikalinga?

– Aš ir pats apie tai galvoju.

– Tai negalvok. Imk ir išmesk. Kam tą sunkenybę tampyti!

– O tu kodėl  ją tampai? Vos bepaeini, o neši.

– Tai gal tu ir aklas? Kur ta mano galva?! Apsidairyk – nė vieno su galva ant pečių jau neišvysi. Ne mada. Jau seniai visi jų atsikratė.

Darsyk apsidairė žilstelėjęs vyriškis. Šiukšlių konteinerio tikrai nebuvo. Bet senas pažįstamas nemelavo. Ir kaip jis pats to nepastebėjo! Kur bepažvelgsi – vien tik begalviai. Net ta jau nutolusi pana, į kurią užsižiopsojęs jis nusilaužė galvą, be galvos. Vizgina apetitą žadinantį užpakaliuką, o be galvos. „Kur mano galva buvo!“ – supyko ant savęs žilstelėjęs vyriškis. O senas pažįstamas jam ir sako:

– Dėkok Dievui, kad mane sutikai. Akis tau atvėriau.

__

Ta istorija…

Ta istorija sena kaip pats pasaulis. O gal net senesnė, nes pikti liežuviai tauškia, kad pirmiausiai Dievas moterį sukūrė ir tik tada visą pasaulį. O vyrą iš to pasaulio molio nudrėbė. Ir išsyk be vieno šonkaulio – kad moterį apgautų, nes, vos sukurta, ji ėmė Dievui akis draskyti. Vis negerai jai ir negerai. Ir pasaulis ne toks, koks turi būti, ir pats Dievas priekvailis. Tad Dievas nutaikė progą, ir kai moteris prigulė pasnausti, iš molio nudrėbė vyrą be vieno šonkaulio. Įkvėpė jam sielą ir sako: „Tuoj pabus tavo moteris. Tai tu žinok, kad ją aš iš tavo šonkaulio padariau. Ji tavo ir tik tavo. Ir jeigu bandys šakotis, duok į kailį! Aš su ja jau pavargau.“

– Kas tu toks? – pabudusi pamatė vyrą moteris ir nustebo.

– Aš esu tavo viešpats ir tarnas, – atsakė vyras. – Kol tu man būsi gera, aš tau tarnausiu, bet jei bent žodelį prieš ištarsi, teks pasigailėti.

Ir išvydęs, kad moteris ketina burną praverti, nieko nelaukęs ją prilupo. Na, profilaktiškai. Kad iš anksto žinotų, kas jos laukia, jei burnos neužčiaups. O paskui mandagiai paaiškino, kad ji turės jo vaikus gimdyti. Ne savo, o jo, nes ji pati yra jo dalis, iš jo šonkaulio padaryta. Ir jeigu ji tuo abejoja, tegul Dievo pasiklausia. Kas jau kas, o Dievas nemeluoja.

Žinoma, moteris tuo nepatikėjo. Bet kai vėl kelis kartus į paakį gavo, teko nusileisti. Bet nebūtų ji moteris buvusi, jei nebūtų ko nors sugalvojusi. Pirmiausiai ji vyrą sugundė uždrausto vaisiaus paragauti, o paskui ėmė skųstis, kad kiti vyrai jai praeiti neleidžia, į jos kulkšnis ir šlaunis smailai žvilgčioja. Žinoma, ji tų šlaunų nerodo, bet kiti vyrai begėdžiai, ar ne?..

Tokios moters politikos vaisių ilgai laukti neteko. Vyrą apėmė pyktis, ir nors tada jis tik akmens kirvį turėjo, bet juo taip pasišvaistė, kad visų į jo moters šlaunis besižvalgančių per tris mylias aplinkui neliko. Trojos karas, kaip žinoma, irgi ne be moters pastangų kilo. Ir dar daug kitų karų. Nes moteris nepamiršdavo priminti, kad vyras pasižadėjo jai tarnauti ir ne tik rankas bei kojas plauti, bet ir pamaitinti, aprengti. Nes ji visada buvo ir yra gera. Nes moteris iš principo negali būti bloga, tokią ją pats Dievas sukūrė. Todėl vyras turi nors per galvą persiversti, nors pusiau persiplėšti, bet moterį patenkinti. O jei nepatenkins, tai ji kito uždrausto vaisiaus paragaus, ir tada vyras tegul tik save kaltina.

Tai štai išlipo kartą moteris iš BMW markės automobilio ir sako vyrui:

– Tu mane visą gyvenimą apgaudinėjai. Mudviejų šonkaulių skaičius vienodas. Mokslas įrodė!

– Na ir kas?.. – vangiai pasiteiravo vyras. Nes ką tik visiškai nusivarė paskui moterį po parduotuves sekiodamas, jai kailinių ieškodamas ir ryšulius tampydamas.

– Ir ne Dievas tau įpūtė sielą, o aš! – negailestingai tęsė moteris. – Pati skaičiau! Toks Simonas Magas kadaise gyveno. Tai jis ar jo kažkoks mokinys ir atskleidė tiesą. Ir vyrų padorių, pasirodo, būta.

– Na ir kas?.. – vyras vis dar neįtarė, kad baigiasi jo gan ramus gyvenimas.

– Ogi tas, kad tu man jau nereikalingas. Irgi mokslas įrodė. Gal sakysi, kad ne taip?

– Nieko aš nesakysiu, – pavargęs atsiliepė vyras ir užtrenkė automobilio dureles. – Paskubėk, man į darbą dar reikia spėti.

– Dieve brangus, jam į darbą!.. Tarsi aš nedirbčiau! Ir ministerijoje, ir virtuvėje, ir lovoje!.. Gal neprisimeni, už ką mes tą automobilį pirkome?

– O už ką? – nustebo vyras. Tikrai nustebo. Nes jam atrodė, kad tik jis tuos pinigus uždirbo. Na, gal neuždirbo, gal kiek ir pasivogė, bet juk jis vogė, o ne moteris.

– Žinai, aš su tavim daugiau nešnekėsiu, – ryžtingai pasakė moteris. – Gėda man! Tiesiog gėda tokį iš molio drėbtą vyrą turėti. Pasirodo, jis nežino net to, iš kur automobilis atsirado, vaikai!

Jeigu vyras nebūtų labai pavargęs, be jokios abejonės, po tokių žodžių jis būtų moterį prilupęs čia pat, gatvėje. Bet per šimtmečius jis tiek pavargo, kad net ryšulių nepajėgė užnešt į antrą aukštą. Ir į darbą nueiti jau nepajėgė. Tik iki artimiausio baro šiaip ne taip nupėdino.

O ten pasigėrė, ir paaiškėjo, kad moteris visiškai teisi buvo, kad jos vyras, be jokios abejonės, iš paties minkščiausio molio nudrėbtas buvo. Tad kam jai toks vyras?..