Atsakymas Lilah Dabar

Po valandos Kaune.

Po dvidešimt trečios

Miela Lilah,

kas tik norėjo, gavo tavo laišką, tik nežinia, kurie apsidžiaugė, o kurie ne. Aišku viena, kad lūpos nepatempė ir abejingų neliko. Kauną turiu omeny ir tavo pasivaikščiojimą nuo Ramybės iki Ramybės.

Ir aš čia ir ana ten – visur – vaikščiojau. Po darbo Muzikiniame teatre, atidavusi privalomas puokštes solistams, neskubėdama mindavau takus kuo toliau nuo namų ir ten laukiančių pareigų. Deja. Ar čia kaltas bliuzas ausyse, ar pasitikėjimas miestu, ar neskubūs žingsniai, nežinau, psichologui to nepasakojau, tačiau. Nebuvau patyrusi mielesnių vakarų. Trejus metus iš eilės. Ir tai ne kurortinis laiko tarpas. Toks laikas jau pamažėle traukia gyvenimo būdo link mieste – Kaune. Prisiminkim amžių: Kaunas jaunas, tu, miela Lilah, turbūt irgi, man dar gyvi kai kurie atsiminimai iš penktos klasės. Ir nors aplinkiniai, nemaloniai veikiami ekonominio išgyvenimo jutiklių, geranoriškai, nuoširdžiai skatina atsisakyt idealistinės glaukomos, negaliu, spiriuosi. Jei dabar vis matysiu ir matysiu jau klasika tapusius trijuosčių kelnių modelius, laidotiną, bet vis nepalaidojamą Laisvės alėją ar mašinų salonuose kombinuojamus vidurnakčių sandėrius, ką veiksiu, priėmusi penkiasdešimtmečio puokštes? Taip akylai viską matydama, gal nė to pusšimčio nesulaukčiau… Taigi nusprendžiau idealizuoti.

Vaikščioti Laisve pirmyn atgal ir laukti, kol užsižiebs neva patys naujieji žibintai.

Apgraibomis dėlioti žingsnius visiškai juodoje senamiesčio gatvėje, nuojautai išskiriant tik kažkur pašonėje tylinčią bromą ir jaustis beveik gotikoj, tik dvigubai platesnėje gatvėje.

Trijuostę sintetiką stumti į šoną ir kelis litus mesti į gatvės muzikanto iš Plungės kepurę.

Į Žemuosius Šančius pasiimti pasakų su dainuojamaisiais intarpais rinktinę. (Ir susekė – žmogus, sėdintis troleibuse iš kairės, pasilenkė ir paklausė, kokią knygą turiu. Kai pasakiau, kad pasakų, paklausė, kas autorius…)

Sėdėti puikiajame „Džem’pub“, jaustis viena iš kelių šimtų kruopelių, spaudžiamų lyg piestoj, ir matyti priešais akis keistai besišypsantį dailininko veidą.

Retkarčiais užsukti į prieštaringai vertinamą barą, kuriame dauguma vieni kitus pažįsta ir visi geria alų. Čia šiltos kaip artimiausios tetos bufetavos kovo aštuntosios proga gauna gėlyčių.

Daug daug daug vaizdų kelia visų peikiama Kauno tuštuma ir tamsybė. Tu, miela Lilah, daug ir stipriai išbėrei. Tiek, kad net kilo mintis paklausti: ar ne dykuose jutimuose, tokiuose kaip tyla, tuštuma, pilkuma, žiba monetos? Ar ne tokioms būsenoms esant išsigrynina tikra–netikra? Kiek ligi šiol pastebėjau, ponoTikra būdas gan skausmingas ir plėšrus. Jis kaip liga vaidenasi ligotiems, o mažuma sveikųjų jį net vertina. Ne ne, nemanyk, nesipučiu ir nesu sveika. Tiesiog visus trejus metus šnekėjau, tylėjau, kvėpavau spuoguotu miesto veidu. Mačiau ir karpų, ir pūlinių, ir gigantų baltomis viršūnėmis. Visko. Tik raukšlių ne. Ir žydras žydras, šviesias Kauno akis… Atkreipkim pagaliau dėmesį į jas ir baikim skaičiuoti, baksnoti nelemtuosius spuogus, nes vieną dieną virsim piktais Venerinių ligų dispanserio dermatologais!