Anokia čia patvirka!

SIGITAS GEDA

2008 metai

Vasario 29, penktadienis

Mes ir gamta

Ar yra kas labiau nei mes, lietuviai, gyręsi savo ypatingu sąlyčiu su gamta? Vargu bau. O tikrovėje? Pabandykite dabar prieiti prie kurio nors gražaus ežero, pasėdėti ir t. t. Visur atsimušite į „Privati valda“, privati valda…
Beje, norvegai, kurie nesigarsina, o tiesiog gyvena, yra priėmę įstatymą apie bet kokių „tvorų“ draudimą – vaikščiokit kur norit!
Tam tikra prasme girios, ežerai, žemė privalo būti visų.
Antra vertus, beviltiška (jei ne groteskiška) visur ir viską apkarstyti įstatymais.
Skaitinėdamas mano širdžiai mielą Ekleziastą, vėl stabtelėjau ties eilutėmis:
„Mėgaukis gyvenimu su žmona, kurią myli, per visas savo trapaus gyvenimo dienas! Tai tavo dalis gyvenime ir tavo triūse, kuriuo triūsi po saule“ (9, 9).
Ar šitą ir reikia apsaugoti? Juk labai daug žmonių to jau neturi, negali turėti – dėl įvairiausių priežasčių.

Dar vienas ženklas

Apie tai, kada ir kam reikia poezijos, muzikos. Garsi gruzinų dainininkė, atskridusi į Vilnių, aktorė, rusų romansų atlikėja:
– Aš nedainuoju. Man neįdomu ir nereikia. Dainuoju tik tada, jeigu kas labai paprašo. Dainuoju visiems…
Man regis, čia labai senas „instinktas“. Šiaip jau žmogus ir drovisi, ir nemato reikalo. Prašomas – išsijudina, prasidžiunga ir kitus pradžiugina.

Apie skaitytojus

Netiesa, kad nelikę rimtai besidominčių. Antai šįryt paskambino žmogus (Nerijus Rėza, 43 m.), sakėsi lyginęs ankstesnį (A. Churgino) ir mano verstą „Pragarą“. Jam pasirodę, kad mano geresnis (pats, tiesą sakant, žinau!), bet įdomu, kodėl lygino… Pasirodo, jo senelis prieš karą Kaune dirbęs kariuomenės intendantu – važinėdavęs į Šveicariją pirkti ginklų, ir, dar vaikas būdamas, Aleksys prašęs, kad senelis nupirktų jam šveicarišką futbolo kamuolį. Neva labai gražūs būdavę!
Kiek atsimenu, sklido kalbos, kad A. Ch. tėvas kitados dirbo caro kariuomenės intendantu, buvęs pažįstamas su „Odisėjos“ vertėju į lietuvių kalbą – Jeronimu Raliu…
Tiek.
Sykį, beje, iš labai toli paskambino žmogus, klausdamas, kur rasti mano verstą epą apie Gilgamešą… Pasakiau, kad lengviausia rasti „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijoje, t. y. „Senovės Rytų poezija“, kurią aš pats ir sudaręs.
Su juo trumpai dirbau „Kalba Vilnius“ redakcijoje 1967-aisiais… Nustebo, kad atsimenu (Daugėla!).

Dvejonių valandą

Poezijos žodžiai atveria kitą paveikslą, vaizdinę erdvę.
Jie turi būti sudėti taip, kad skaitantysis žavėtųsi ta atvertimi.
Keista, bet dažno žodžiai man nieko neatveria, – gal aš pats čia ir kaltas?
Tada paradoksas: gal tą erdvę aš atveriu tik sau?

Iš keistos dainos

Aš žinau, kad internete
būna puslapiai keisti, –
atsivertę ten surasit,
ką sapnuojate visi…

Vyrai ir moterys

M. V. žmona: ėjo į parduotuvę per plikšalą, paslydo, griuvo ir… lūžo koja.
Šiaip taip paršlubčiojusi namo sako:
– Jeigu mano vyras nebūtų durnas, tai aš kojos nebūčiau susilaužiusi…
Mikas, kuriam dabar jau daugoka metų:
– Tik po to pasakymo supratau, kad moterys nėra „durnos“, jos tik kitaip galvoja…
Aš ir sakau:
– Ji tau beveik prancūziškai pasakė. Galvok apie kontekstą!..

Skaitant Ekleziastą

„(…) nes jokios veiklos, jokios išminties nebebus Šeole, į kurį esi pakeliui“ (9, 10).
Šeolas – pragaras, taigi, kai pamąstai: protingas žmogus neturėtų tikėtis dangaus, – pernelyg kvaila tikėtis… Žmogus turėtų veikti Čia ir Dabar, vildamasis ko nors, kokio nors aguonos grūdo tame prakeiktame kely…
Geras „pakeliui“…
Šiaip jau iš gyvos kalbos atsimenu tik viena: „Man su tavim pakeliui!“
Arba: „Mums ne pakeliui! Keliauk sau!“ Šiuo atveju visiems, didžiumai žemėje gyvenusių ir gyvenančių – „pakeliui į Šeolą!“
Bent jau į chaosą, suirimą, subyrėjimą, dulkes, trūnėsius ir dūlėsius.
Mesk savo duoną į vandenį ir po daugelio metų ją atrasi!

Apie išmintį

„Kvailo žmogaus kalba prasideda nesąmone, o baigiasi visiška kvailyste“ (10,13).

Kovo 1, šeštadienis

Pelėnų SMS

Panelei Micei:
– Tu atsigultum ten, kur aš guliu, o aš palandžiočiau tuo urveliu.

Ekleziasto mokintiniai

Kelios kartos po II pasaulinio. Pavyzdžiui, Paulis Celanas, Dylanas Thomas, prancūzų egzistencialistai, mūsiškiai – A. Škėma ir A. Mackus. Plg. A. Mackų su Ekleziasto 12 sk. pabaiga:

raudotojai būriuojasi gatvėje, laukdami,
kol bus nutrauktas sidabro siūlas
ir sudaužytas aukso dubuo,
ąsotis sudaužytas prie šaltinio
ir vandens ratas sulaužytas prie talpyklos.
Dulkės sugrįš į žemę,
kur kadaise jos ir buvo,
o gyvybės alsavimas – pas Dievą, kuris jį davė.
„Miglų migla! – sako Mokytojas. – Viskas migla!“

Kovo 2, sekmadienis

Šventas Kaziukas

Mažius klebonas per mišias:
– O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu… Paklausykit šventosios Evangelijos pagal Joną… Kas nusidėjo – jis ar jo tėvai, kad užgimė neregys… Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai. Aš – pasaulio šviesa… Patepė akis, tas nuėjo nusiplovė ir tapo regintis…
Visa tai kaip Jono Basanavičiaus pasakų stilistika! Kitaip sakant, negrabi pasaulio tiesa.

1951-ųjų vasarą

O ką galėjau suprasti baigęs pradžios mokyklos pirmą klasę?
Vasarą buvau pas tetą prie Sakniavos girių. Miegodavau kietai. Sodas, eglių siena, kūdra su antimis… Vienąryt tetulė ir sako:
– Naktį praėjo rusų kariuomenė…
(Aišku, kad traukė į girias, ieškojo partizanų.)
Visur buvo primėtyta pusžalių obuoliukų… Mat eidami kareivėliai ragavo – norėjo pabandyt, ar skanūs.
Kūdroje pilna ančių. Rudeniop tėvas parsivežė namo. Motina laukėsi septinto vaiko. Vos užšalus ežerams, viename nuskendo brolis.

Gyvenimo nuotrupos

1.

J. B. paklausiau, kaip laikosi jo motina. Gyveno anapus Nemuno, prie kapinių. Esu pas juos nakvojęs dar studentas… Jinai buvo man kaip motina – iš būdo ir rūpesčio…
– Ką tu! Mirė… Atmintis jai buvo užkritusi. Palįsdavo po lova, sakydavo – čia mano namai… Laimė, pusei metų įtaisėm senelių prieglaudoj.

2.

Sūnus keliavęs po Turkiją. Jų firma turi bendrų reikalų. Kaži kur prasitaręs, kad jo tėvas išvertė Koraną… Žmonės iškart ėmė žiūrėt į jį „kitomis akimis“.
– Kaip į šventąjį! – nusijuokė. – Dvi dienas vežiojo, vaišino, tik trečią prakalbo apie darbą ir tikslus.
P. S. Džiaugiuosi bent tiek padaręs jo labui. Kaip dainoj: „Užtenka man išeit į kiemą, / Visi sužiūra į mano rėmą…“

3.

Vyrai ir žmonos. (…), kuris ilgai gyveno su žmona psichiatre. Jį labiausiai siutindavo tai, kad šioji žinojo atsakymus į visus klausimus. Nuolat „diagnozuodavo“. Skirdamasis pasakė:
– Žinai, ko aš labiausiai neapkenčiu?
– Ko?
– Tavyje slypinčios psichiatrės.
Pasirodo, daugelyje šalių šios profesijos žmonėms leidžiama dirbti tik 6–10 metų.
Profesija pagraužia (ar suėda) žmogų. Vyrą, moterį.

4.

Mano krikštasūnis Vytautas apie pagirias:
– Pagirios būna geros ir blogos…
– Pirmą sykį girdžiu…
– Priklauso nuo to, su kuo gėrei…

Kovo 3, pirmadienis

Grimasos

Į posakį „Dievas mirė!“ Offenbachas atsako:
– Užsisakykime šampano!

Kovo 4, antradienis

Sutaptis

„Arba šis miestas yra sutapimas, arba jame nėra jokių sutapimų“, – buvau skaitęs J. I. romane „Kol tave rasiu“. Taip ir išėjo… Sučirškė telefonas ir man prisistatė „kareivis Šerelis“… Dabar jau majoras, dėstantis vienam Estijos koledže. Valerijus.
Savo dienoraščiuose, rašytuose 2005-aisiais, citavau jo dainą „Skylutė šalme“ – apie Afganistane sužeistą karį. Jo draugė permetusi internetu tą žinutę ir žmogus… atsišaukė. Norįs leisti knygą, prašo rekomendacijos.
Štai jums ir sutapimai, sutaptys! Kitados taip susipažinau su lietuviais, kariavusiais Čečėnijoje, Irake…

Žmogus ir laikas

– Muzika – tai laiko mašina, – sako pianistas A. Žlabys, – aš taip sukoncentruoju laiką…
Betgi mes visi darome tą patį! Galima pasakyti, kad žmogus, drožiantis medinį šaukštą, verčia laiką į šaukštus… Aš pats taip darau – iš kalbos eiles…
O. Mandelštamas net apie akmenį yra gerai pasakęs: „Akmuo – tai suspaustas laikas.“
O kas jį suspaudė? Pats laikas…
Laikas daro mus, o mes darome laiką!
Dar iš A. Žlabio: jis cituoja S. Richterį, kuris pasakęs: „Nėra jokios tikros muzikos, kuri nebūtų romantiška…“
Regis, tai tinka ir poezijai. Sakralinėje muzikoje ar poezijoje, žinoma, yra sakralinė romantika (arba vaizduotė).

Muzika ir… publika

Kinijoje – visą laiką triukšminga, Japonijoje grojant klasikinę muziką – mirtina tyla… Amerikoje plojama trumpai ir garsiai, tik buv. SSRS ir Vokietijoj – teikiamos gėlės.
Visi kinai mokosi skambinti fortepijonu… (Pianistas sako, kad „pripranti prie skirtingų reakcijų ir – gerai“.)