Куда, куда вы удалились, весны моей златые дни?
JŪRATĖ VISOCKAITĖ
Režisierė Dalia Ibelhauptaitė su savo suburta bohemiečių (vardas leidžia ir kūryboje elgtis laisvai) trupe sukūrė naują „Oneginą“. P. Čaikovskio operos muzika sugrota visa, bet operos libretas (pagal A. Puškino eiliuotą romaną) pakeistas, veiksmas perkeltas į praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Maskvą ir devintojo dešimtmečio Niujorką. Kardinaliai naujas spektaklis pagal seną operą, kitokia siužetinė intriga turi sutraukti minias žiūrovų, sukelti prieštaringus vertinimus. Vilniečiai operomanai triukšmingai dalinsis į dvi stovyklas, kurios likimo ironija jau savaime yra atskirtos Vilniaus gatvės.
Kategoriškiems „tikros operos“ gerbėjams norėtųsi priminti, kad operų istorijoje būta visko. Ir pats Čaikovskis yra iš esmės pakeitęs „Pikų damos“ pabaigą – Germano mylimąją Lizą jis nuskandino Nevoje, nors Puškinas apysakoje ją buvo sėkmingai ištekinęs už kito. Be to, Ibelhauptaitė, subtiliai perspėdama žiūrovą, jau ir iš pavadinimo išbraukia vardą – taip, čia Oneginas, bet ne visai tas…
„Oneginas“. Olga – Liora Grodnikaitė, Lenskis – Edgaras Montvidas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Dekoracija (scenografas D. Birdas) – tarsi užgesę aukšti klasicistiniai langai; žemos durys, išpjautos viename užmūrytame lange, deja, veda jau į tarybinį komunalinį daugiabutį su kuklia buitine technika ir gyventojų skruzdėlynu. Trečiame veiksme niujorkietiško ŠMC sterilios minimalistinės erdvės gražiai susisieja su kanoniniais šalto puškiniško Peterburgo salonais.
Komunalkėje šmirinėjantys personažai, operos choristai, aprengti (kostiumai J. Statkevičiaus) kaip tarybiniai piliečiai, ir gerai, kad jie pernelyg nešaržuojami, nes Čaikovskio muzika to nepakęstų. Trečiame veiksme, kai jau šiuolaikiškai išpuošti spektaklio veikėjai podiumu gali žingsniuoti tiesiai į žiūrovų salę, jie netikėtai suartėja su realia, kiek snobiška premjeros publika. (Beje, per pertraukas ankštose Kongresų rūmų laiptinėse jai teko gerti šampaną juokingai susispaudus, tarsi tiems komunalkės herojams.)
Atsiskyrėlė Tatjana (A. Grigorian) pasirodo scenoje blyškių nepilnavidurių alyvų spalvos suknele. Aštrių paaugliškų judesių mergina išsaugojo jaunatviškus idealus, ji nesupranta savo smalsios sesers Olgos (L. Grodnikaitė), lyg saulutė šviečiančios visiems vienodai. Meilės prisipažinimo laišką rašomąja mašinėle Tatjana rašo „kažkam“, savo svajonei; kartais netgi atrodo, kad ji labiau linksta prie Lenskio nei prie Onegino. Nes Oneginas (L. Pautienius) I ir II veiksme prisistato tik kaip tuštokas plevėsa, ne itin išsiskiriantis iš prasčiokiškų manierų minios. Puškino Tatjana išsyk įsidėmi, „atpažįsta“ Oneginą, nes jis yra toks pats nepritampantis prie aplinkos, tragiška figūra. Nežinia už ką šitos operos Tania pamilsta šitą Eugenijų. Paskutiniame tradiciškesnio sprendimo veiksme veikėjai lyg ir suartėja, tačiau kai finalinio prisipažinimo scenoje suklupusiam ant kelių Oneginui Tatjana liepia keltis, tas… jau stovi pašokęs (kovo 6 d. spektaklis). Žinoma, tai tiesiog sinchroninė smulkmena.
Spektaklio „mūsų laikų herojumi“ laikyčiau E. Montvido Lenskį. Įsimylėjęs poetas komiškas ne tik dėl akinukų, potrumpių kelnių ir švarkelio – šiame pasaulyje (kaip ir tame, Puškino ar Čaikovskio) nuoširdūs, atviri jausmai yra reti ir juokingi. Solisto ir artisto puselėms sutapus, Montvidas pasiekia ir išreiškia tai, ką gali dovanoti tik opera – gryną, autentišką emociją. Lenskiu tiki. Šis vaidmuo kupinas tos bohemiečių deklaruojamos, profesionaliai ir su entuziazmu valdomos kūrybinės energijos. Tiesą sakant, man šita opera ir prasidėjo tik po kokio pusvalandžio, kai pasibaigė įžanginės puikiai sumontuotos didelio namo gyventojų vaikštynės, kinematografiško „antrojo plano“ apžiūros, ir Lenskis su Olga pagaliau vieni susėdo ant suoliuko.
Režisierės sumanymas pakeisti laiką ir vietą trikdo ne tiek, kiek buvo galima tikėtis. Ir kas gi čia pakeista, išskyrus išorę, drabužį ir dekoraciją? Iš klasikinių arijų, reikia manyti, neišbrauktas nė vienas žodis, nė viena nata. Atsitiktinis žiūrovas nežiniukas, nenusipirkęs programos, nė neįtars, kokia operacija buvo padaryta šitai operai.
Svarbiausia juk, ar tą sueižėjusią metalinę širdį, kurią reklaminiame vaizdo klipe įsiręžęs tempia jaunas vyras, dar galima pritaikyti jausmams?! Visiškai bejausmis, nusivylęs gyvenimu Eugenijus Oneginas staiga beprotiškai įsimyli. Taip atsitiko Puškino laikais ir paskui, po šimto ir dar galbūt po šimto metų atsitiks. Bohemiška Ibelhauptaitė, pasirinkusi jausmingąjį, hiperbolizuojantį operos meną, surūgusiems broliams lietuviams tokią naujieną ir siunčia (ir ne pirmą kartą).
O vietoj tarybinės brežnevinės „Onegino“ aplinkos lygiai taip pat scenoje galėjo apsireikšti ir dabartinė putiniška ar grybauskaitiška. Kurioje klestėtų didelės politinės ir ekonominės aistros, kurioje apie elementarius jausmus reikėtų primygtinai priminti.
