Visi laiškai – žirafos

Pala pala, Akviliuke,

kodėl tau nepatinka Zelda? Apie Scottą F. – apsčiai salotų ir sriubų, o apie Zeldą – nė deserto. Ir ta pala ne jai, ir antroji pala – irgi. Zelda man patinka, galėtų nors čia pat ateiti sugriauti mano gyvenimo. Priimčiau. Zelda kaip kokia Sofija Kymantaitė-MKČ, tad kaip MKČ jai nuolat kartočiau: nepyk. O ji vis pyktų ir man patiktų, kad pyksta. Gražios moters pyktis yra vertybė, ozonas ir vitaminai.

Nežinau, kur dėti tuos didelius žmones, vis jie ateina savo šešėliais vedini, todėl man patinka toks Peteris Šlemilis, kuris apskritai neturėjo šešėlio. Štai ateina Rilkės šešėlis, štai Cortázaro, štai tavo. Pabodo sienas atidarinėt, nes pro duris jie neateina, tik per sienas. Ir neturiu rakto, kad sienas užrakinčiau.

Mano sienos iškaltos presuotu kartonu ir kadaise buvo nudažytos gelsva kanarėlių spalva. Kadaise pro jas įeidavo tik ledzepai, dorsai ir mano kur nors susapnuotos merginos, dabar šio komforto nebeturiu. Štai įeini su Rilke Wilde’u Cortázaru už parankės ir man tenka pasislinkti.

Visi didieji žmonės yra baisūs, kaip baisūs visi Rilkės angelai. Tuos angelus dar pakęsčiau, nes jie nieko nerašo, bet kaip pakęsti patį Rilkę? Niekaip. Norėčiau, kad jo nebūtų, kaip ir, tarkim, kokio Celano ar Ciorano.

Kadaise mano draugas, priešgaisrinis režisierius Gytis Padegimas sakė studijų metais girdėjęs raginimą: skaitykit knygas, po kelerių metų jau nieko neskaitysit. Ir skaičiau, penkiolika metų paskaičiau ir užteko. Dabar jau jas reikia deginti, pernelyg brutaliai jos su manimi elgėsi. Ėjo kiaurai sienas, nors ir iškaltas bombomis nepramušamu presuotu kartonu.

Ir ką čia turiu daryt? Kartoti judesius? Patirtis, sakinius, nuojautas, įžvalgas? Man visai nesvarbu, kas ką parašė, pajuto ar nugyveno. Viskas tik atvirukai iš spalvotų šalių su palmėmis kelkraščiuos.

Kai skaitau „Maltę Lauridsą Brigę“ arba „Žaidžiame klases“, suprantu, jog kadaise jau esu gyvenęs ir parašęs tas abi knygas. Nežinia, kodėl kažkas bando jas iš manęs atimti. Norisi giljotinuoti nominalius autorius, bet jie ir taip mirę. Autorių mirtis visada yra kerštas skaitytojams, bet ne man.

Nežinau, iš kur ateina gyvenimo patirtis, net ir ta, kur knyginė. Kartais skaitai knygą ir nieko nesupranti, o kitą dieną pažiūri į cemento takelį tarp silikatinių plytų ir jis tiesiogiai pasako, kas ta knyga. Tai gera knyga, sako cemento takelis, ji tau gyvenime pravers. Tuo ir tuo.

Nežinau, kuo gyvenime gali praversti išoriniai dalykai. Kadaise girdėtos frazės, matyti vaizdai ar skaitytos knygos. Tai gali jį esmingai paveikti, bet ta įtaka bus tik kaip Zeldos įtaka Scottui F. Ryški ir laukta. Bet.

Mielai skaityčiau tik minėtąjį cemento takelį, tik ne visada užtenka tam jėgos, nuolat turi ateiti koks nors Proustas su sumuštiniu dantyse ir kažką man sakyti. Ir išgirstu, vidinės ausys dar nėra tiek nudilusios, jos girdi ne tik tą informaciją, kurią perduoda Proustas ar visi mano minėtieji, bet ir tą, kurią koks Palilionis / Selelionis. Matyt, ir tokios man reikia arba nereikia jokios. Cemento takelis apibėgs mane iš visų pusių ir tinkamai užcementuos.

Man labai patinka Laura Sintija, kurią kiaurai aptarę esam. Tik nepatinka, ką ji rašo. O kaip – labai patinka. Ji turi sakinį, kurio neturėjo nei Gavelis, nei (apsaugok Viešpatie) Ivanauskaitė. Sakiniai yra tokie patys cemento takeliai, perlieti iš kalbos į kalbą, jie kartais priešinasi ir nelaiko viso statinio, bet kalbam gi apie kitus. Jei reikėtų kalbėti apie atvirai prievartaujamą sakinį, kalbėčiau apie šv. RoRa, tačiau mylim šį autorių ir tai vienas priimtinų gyvenimo bei meno paradoksų.

Pala pala, Zelda, tu jau nori parašyt mano būsimus romanus ir nori, kad nesipriešinčiau. Ir nesipriešinsiu, nes ir Scottas F. nesipriešino. Tik štai – sakinys. Tavo jis kitas. Nuostabūs tavo sakiniai, bet kiti. Mes galim sutapti vienas su kitu, tapti vienas kitu, tačiau mūsų sakiniai liks šlifuoti skirtingų meistrų. Skirtingi.

Ir jeigu sykį įvyktų tokia audra, toks gaisras, karas, badas ir maras, kad susimaišytų euforijos, depresijos, preferencijos, skoniai ir kvapai, jei kada nors nesugebėtume atskirti vieną mūsų nuo kito mūsų, padėtų sakiniai. Jie liktų skirtingi. Jie mus išduotų labiau nei klausymosi įranga, kurią jau irgi aptarėm. Sakiniai klausosi, kaip gyvenam. Jie budi ties mumis, kapsi į gyslas kaip lašelinės su skysta druska. Jie mus ima gyventi, jie mus ima ir mirti. Todėl nekenčiu visų rilkiųkortasarųetc. Amžinoji šviesa jiems tešviečia.

O mes būkim ir tegu mums visai visai nieko nereikia. Nes niekur nieko ir nėra.