Prarastoji krūtis

NAKAJO FUMIKO

Avangardinių tankų autorės Nakajo Fumiko (1922–1954) gyvenimas pradžioje klostėsi puikiai: pasiturintys tėvai įstengė leisti ją studijuoti Tokijuje, ji ištekėjo už jauno gabaus inžinieriaus, susilaukė trejeto vaikų… Tačiau, gimus trečiajam, šeimos santykiai pašlijo: vyras, pasirodė, jau įjunkęs į alkoholį ir narkotikus. 1950-aisiais Fumiko grįžta pas tėvus. Užmezga vieną kitą meilės romaną. Paskutinis mylimasis miršta džiova, o pačiai Fumiko 1952 metais diagnozuojamas kairės krūties vėžys. Krūtis nupjaunama. Po metų tenka jau nupjauti ir antrąją… 1954-ųjų liepos gale išeina jos pirmasis rinkinys „Prarastoji krūtis“, o rugpjūčio trečiąją ji miršta.

Intensyviau rašyti tankas Fumiko pradėjo tik apie 1946-uosius, o pagarsėjo savo mirties metais. Jos eiles gerai vertino Yasunari Kawabata. Akivaizdu, kad Fumiko eilėraščiai labai susiję su jos asmeninėmis nelaimėmis. Pasak Makoto Uedos, „ji pavertė tankas ginklu prieš mirties baimę. Fumiko, kuri nesikliovė jokia religija, tankos atstojo šviesą ir išganymą.“

migdomųjų dėžutės
viena ant kitos šalia jo
diena dienon
miega mano vyras
apgailėtinoj nepasiekiamybėj

akys
užspeisto žvėries
ir manojo vyro akys
mano atminty
akimirką susilieja

geltonas autobusas
vykstąs priemiestin
kur mano vyras gyvena
šįryt jam veža
manos neapykantos dovaną

mano rankos
kūdikį laiko
kaip sielvarto vaisių
ir jaučia jo sunkį
neišmatuojamą

dalijamės švelnumu
kurį jaučia viena kitai
dvi nesusiję būtybės:
rupšnojanti karvė ir aš
saulėlydy

nors jos žiedas
baltumo tyriausio
ji tėra tik gėlė
ir iš aukšto nežvelgs
į manąjį suteptumą

garsiai pokšėdami
skleidžias ugnies žiedai
nakties danguje
bet kuri mano kūno dalis
gali tapti grobiu

pasiruošęs
šokt ant manęs
laukia žvėris
einu į jį
pasiruošusi būt sudraskyta

kasmet ji
miršta ir vėl
žiedą puikų išskleidžia
tos gėlės prototipas
glūdi manajame kūne

besižvalgydama kranto
kur aptikčiau savąją krūtį
plaukdama kartu
su medūzom baltom
vėl panirsiu į miegą

vieną dieną išvydau
virvę nutįsusią
nuo juodo belapio medžio
bet mano pakarto kūno
niekur nebuvo matyti

argi moteriai
panašiai į mane
krūtis nukirsta nebuvo
už svetimavimą
prieš tūkstantmečius?

išvinguriavusi iš
jautriausios
mano dalies
nuplaukia ilgapelekė
raudona aukso žuvelė

toji kalva
mano prarastosios krūties
formos
pasipuoš negyvom
gėlėmis žiemą

su liūdesiu menu
jaunus vyšnios lapus
ir kaip guliu kniūbsčia
atsukus nugarą kurioje
dar nėra jokio rando

nuo vakaro to
kai pirmą kartą užuodžiau
dvoką savo kūno negyvo
aštrus grifo žvilgsnis
mano mintyse nuolatos

šitai
bemiegei moteriai
naktis pasiūlo
rupūžę, juodą šunį
skenduolį ir panašiai

šviesoms užgesus
ji atsargiai įsėlina
ir atsigula šalimais
taip prisijaukinau ją
kad jaučiasi kuo patogiausiai

.

Iš: Modern Japanese Tanka. An Anthology. Edited and Translated by Makoto Ueda. New York: Columbia University Press, 1996
Vertė Alfonsas Andriuškevičius