Pirmadienį, paskutinę žiemos dieną

arba Apie Arūno Paslaičio knygą „Dvarų piešiniai“

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

Yra knygų, su kuriomis noriu gyventi. Su jomis ir šalia jų. Yra ir kitos – nedaugelis, mažuma, retosios. Tos, kuriose noriu apsigyventi.

Ką ten noriu – geidžiu.

Knygų, kuriose geidžiu apsigyventi, sąrašas nebūtų ilgas. Prasidėtų jis nuo Selmos Lagerlöf raštų, o tęsti… ilgokai galėčiau tęsti – …kam?

Ar kam nors iš skaitančių patinka sąrašai?

Ši ilgoka įžanga yra mano trypčiojimas ir mikčiojimas, mano baimė prisipažinti, kad jau trečia para aš – nebe aš.

Nes šmurkštelėjau knygon, ak, kaip jon įlindau.

Ta knyga – tai Arūno Paslaičio „Dvarų piešiniai“. Kaip laiku ji pateko į mūsų namus, į mano rankas.

Jums visiems pažįstamas jausmas: vieną pirmadienį imi nebekęsti pasaulio, savęs, artimų, svetimų, visuomenės, bendruomenės ir dar daugybės -uomenių.

Tai tas pirmadienis, kai kankina rinkimų banalybė ir neviltis, kai slegia kaltė, kad nebalsavai ar ne taip balsavai, kad…

Paskutinę šių metų žiemos dieną atidundėjau traukiniu iš Ignalinos į Vilnių. Grįžau namo.

Leidau sau dvi – net dvi valandas – paklajoti po miestą, kurį vis dėlto myliu, dar ir kaip myliu, mylėsiu visada.

Kokios tai buvo valandos!

Niekada ir nė už ką neišduočiau slaptybės, kurią teberandu savo Vilniuje. Galiu tik užsiminti: Konrado celė… Tartum ir sutvarkytas, tartum užmarščiai lemtas tykus Vilniaus kiemas. Vidurdienį galiu ten trypčioti – viena vienišiausia – ir gerti ramybę.

Taigi tą pirmadienį, jau vakarop, dar ir Antakalnio pušimis pakvėpavusi, gavau pasiskolinti knygą. Privalėčiau rašyti „albumą“, bet kad ne, ne… Jei randi ką skaityti – tai knyga.

Skubu prisipažinti, kad apie architektūrą, piešimą, akvarelę neišmanau visiškai nieko. Knygos ,,Dvarų piešiniai“ tinkamai neįvertinsiu, neaptarsiu. Esu tik įspūdžių gaudytoja, tik naivuolė, tik moteris, visais savo stipriais kaulais, raumenimis, gyslomis įsimylėjusi Lietuvą. Ne kurį nors vieną jos kraštą, kampą ar užkampį – visus užkampius.

Knygoje ,,Dvarų piešiniai“ ją – Lietuvą ir juos – užkampius – atpažinau.

Nerasime knygoje rūmų. Nesilankstoma, nepataikaujama netikrai, perdėtai didybei.

Štai Žagarė. Atvirukinis dailininkas apsistotų ten, kur prašmatnu. Bet ne, laimei, ne… Arūnas Paslaitis keliauja į Žagarės gelmes – į senąją bažnyčią, į malūną, į piliakalnį.

Prestižo knygoje nėra. Begalė piešinių tarnauja – tarnauja kuo kilniausia prasme – medinukams, lūženoms, palivarkėliams. Ir kaip tos lūženos alsuoja, kaip vaidenasi, kad kyla – man atrodo, kad kyla, bet gal ne, gal perdedu – iš ūkanų kadaise ten gyvenę žmonės.

Galiu menką trupinį pasididžiuoti: bent trečdalį knygoje atvaizduotų (tai bent radau žodelį…) vietų esu mačiusi, lietusi, uodusi. Norviliškių senoji slaptis, Pavlovo respublikos palei Merkį kilnumas, Sudervės bažnyčios karuselinis svaigulys, Turgelių jaukumas, Gulbinų dvaro lobynas ir dar, dar…

Paliesių dvarą knygoje atpažįstu tik iš ąžuolų. Ar tikrai tas? Ar buvo toks?

Velniop sentimentus.

Privalau pasakyti šį tą svarbiau. Knyga – albumas – yra gerai išleista. Kas leidėjas? Lietuvos nacionalinis muziejus. Suvokiu, kad, užuot taškiusi savo įspūdžius, galėčiau kalbinti knygos autorių – architektą Arūną Paslaitį. Nebegaliu, tai jau padaryta… Knygos įžanga – puikus, nuoseklus, atviras Vido Poškaus pokalbis su autoriumi.

Mielas Vidai, gerbiamas Muziejau, gal tą pokalbį galite ir plačiau paskleisti?

Kas, jei ne Jūs, leidėjai, apie Arūno Paslaičio kelių dešimčių metų triūsą garsiau šūktels?

Jei leidėjai per kuklūs, jei nedrįsta, tai rėksiu aš: tą griuvėsių tylą, tą amato ir meno dermę privalu pasiūlyti – bent jau pasiūlyti – apdovanoti kuria nors itin garbinga premija. Dvarų vietovės ne tik atvaizduotos – jos ir aprašytos. Kai kurios trimis, kitos penkiais, net dešimčia sakinių – santūriai, tiksliai, oriai. Ir… jausmingai.

O dabar… Kai jau pašūkavau… Kai pakariavau… Kai agitavau…

Grįžtu į savo sentimentalią kelionę.

Kai rašau vardą ir pavardę Arūnas Paslaitis, virpa mano ranka. Juk rašau apie žmogų, kurio keletą metų nekenčiau. Esu panerių žmogus – palei Nerį nuo mažens jos žolynus išvaikščiojusi. Ar pamenate statybas kairiajame krante, jų pradžią? Šiurpau, baiminausi. Užstos! Užstos man Antakalnio baroką!!! Maniau, kad architektas – barbaras.

Anaiptol.

Arūno Paslaičio sukurtas – statytas – Lietuvių kalbos institutas pakrantėn įsipaišė.

O jau dabar… Baigdama rašinį, jau baigusi… Šmurkšt iš savo dešinio Neries kranto, iš savo Žirmūnų į Arūno Paslaičio knygą – štai ką aš padarysiu.

Niekada, nė už ką nebūsiu naivia mūro rūmo panele. Apsigyvensiu mediniame palivarke. Sėdėsiu basakojė verandoje ir…