Paskutiniai Demeniškių arkliai

ROMAS DEMENIŠKIS

(Iš „Demeniškių paveikslėlių“)

Nūnajus, einant linkui Bružų, ant vieškeliuko nuo Demeno pusės užlipo Monika; neabejotina XX a. antrosios pusės gražuolė šiame krašte. Ir šiaip pagirta tarp kaimelio bobų.

Iš karto patėminau, kad kaimynė kažko nesava, iškritusi iš būdo, tai ir papintavojau:

– Ko jūs, Monika, vaikštot kaip žemę pardavusi?

– Ne žemę, o arklį, – atsiduso moteriškė. – Žinai, kur aš dartės buvau?

– Kažkur tenai, – parodžiau ranka į karklynus.

– Vaikščiojau Širmio perkelti, – mostelėjo plaktu kuolui įkalti. – Vakar jį pardavėme, o nūnai iš galvos išėjo, tai ir išsirengiau perrišti po nakties.

– Nebuvo liūdna atsisveikinti? Jūs tą Širmį ir ganėt, ir girdėt, kai Česius sugriuvo.

– Nesakyk, Romuli, – nusišluostė skarelės kampu sudrėkusias akis. – Dar gerai, kad ne mėsai, žmogus iš Petroškų įsigijo ūkio darbams. Bet kai vedė iš kiemo… Širmis atsigręžė, atlošė galvą ir taip į mane pažiūrėjo, taip pažiūrėjo…

Prisipažinsiu, mano akys taip pat sušlapo. Juk su Širmiu mes buvom seni ir visai neblogi pažįstami. Rišo jį netoliese, tik už vieškeliuko, beje, supančiotą nežinia kodėl. Išsiruošęs pašūdeliauti, būtinai pasiimdavau morką arba antaninių, mėgdavo Širmis netgi šokoladinius saldainius. Būdavo, atšokuoja iš tolo, kiek leidžia virvė, vos tik pamato. Linguoja galvą pasisveikindamas ir apseilėja ranką, kai vaišini. Romus ir draugiškas buvo arklys.

Dar pernai rudenį perskaičiau „Dzūkų žiniose“ skelbimą, kad Žilioniai Širmį parduoda. Žmones nesunku suprasti, šeimininkas susirgo, net perrišti neišgali, o moteriškei užtenka vargo su kitais gyvuliais ir paukščiais. Be to, ir darbų gyvuliui kaip ir neliko, vaikas, t. y. Kęstukas, viską, kas ypač sunku, mašinomis padaro.

Pavasarį, kai sugrįžome kaiman, labai nudžiugau: Širmis iškart pažino, pasisveikino ir nusižvengė ant visų pademenų – to dar nebuvau girdėjęs. Žodžiu, neparduotas! Draugavome dar vieną vasarą iki pat rugsėjo, ir va tau kad nori. O gal jį reikėjo nupirkti? Bet kur aš savo bičiulį dėčiau. Žiemai į Vilnių neišsiveši.

Bandau mintyse suskaičiuoti, kiek dar liko Demeniškiuose arklių. Sprendžiant iš nuotraukų senuose demeniškėnų albumuose, kadaise jų būta daug, net Alytaus ulonų pulke tarnavo ne vienas šio sodžiaus vyras. Tokie dailūs vaikinai, oriai sėdintys ant pabalnotų žirgų; namo retkarčiais parjodavo pasipuikuoti prieš paneles, tiek čia to kelio raitam iš Alytaus.

Mūsų gale arklių nelaiko nei Dzemydos, nei vyresnysis Liesionis. Jo brolis Juozas dar turi tokį visai darbinį, nejaukų. Vis atitrūksta ir slampinėja aplinkui tarsi laukinis.

Per vidurį kaimo labai simpatišką sartę regėdavau Izabelės kieme, esu ją fotografavęs aną pavasarį, pozuojančią po žydinčia obelimi… Po Izabelės insulto sartės daugiau neteko pastebėti, kuriam galui nevaikštančiam žmogui tokia prabanga, nors, teko girdėti, kumelę parduodant, Izabelė apalpo.

Na, o visų Demeniškių arklyno puošmena – dar tolėliau palei pat vieškeliuką gyvenančių Bružų Mauras. Tai bent arklelis, vertas ne tik arabiško vardo, bet ir žirgų kilmės. Juodas kaip varnas su prasimušančiu raudonu pamušalu, nesunkaus stoto, žvilgančių karčių, tamsžalių valiūko akių. Nors būtų į sunkų jungą įkinkytas, žengia tarytum kilimu vedamas.

Niekas nežino, kokia buvo Mauro jaunystė, apskritai praeitis, kol jį įsigijo Valdukas. Dabar jis viso labo darbinis arklys, tinkamas bet kuriam reikalui: mėšlavežiui, malkoms iš miško parsigabenti, arti, akėti, tempti didžiulį vežimą guminiais ratais, kai Valdukui užeina ūpas nukakti, pavyzdžiui, į Avižienius ar šiaip po Demeniškius pavandravoti. Kol jo šeimininkas ir nepamainomas draugas tvarko savo reikalus, Mauras neiškinkytas ganosi pakiemiais, išmokęs graužti žolę su žąslais tarp dantų.

Mauras su Valduku – visų mūsų švenčių dalyvis, baisingai mėgstamas svečių. Tokis jau mūsų sueigų paprotys: kiekvienas šventės svečias, peržengęs mūsų kiemo ribas, pirmiausia turi pabučiuoti arklį. Ir dar nebuvo atsitikę, kad kokia ponia ar ponas tuo būtų pasidygėjęs. Bučiuojamas Mauras tik išplečia šnerves ir jaučiasi to nusipelnęs.

Įtartini Mauro sugebėjimai protauti: užėjus ūpui aplankyti kaimynų kumelę, jis dantimis ištraukia iš žemės kuolą ir pasileidžia per laukus. Supančiotas, tempdamas įkandin grandinę. Tos Mauro mylimosios neteko matyti, bet jeigu jau Mauras lanko, tai ji verta nuodėmės. Priklauso ji Vladui Žilioniui, pačiam galiniui, toliau nebėra nei sodybų, nei arklių.

Kaimas be arklio peizaže – lyg ir ne kaimas. Tačiau mažėja ir kitų gyvulių bei naminių paukščių. Ne visi turi karves, senukai nusiperka pieno iš jaunesnių, dar pagalinčių kaimynų. Visai neliko avių, nebelaiko žmonės žąsų, ančių, net vištų visai mažai, gaidžių giedojimas egzotika pavirto, o juk anksčiau šis gyvas laikrodis net įkyrėdavo visiems.

Nėra gyvulių, tai nereikia ir ganyklų, o kur neganoma, tenai krūmynams valia. Laukinė gamta visada derėjo su protingai dirbamais laukais, šienaujamom pievom, gyvulių kaimenėm. Laukai laukais, o ir patys sodybų kiemai be naminės gyvasties – lyg po šermenų. Menka paguoda, kad taip yra ne tik Demeniškiuose, kitur ir žmonių jau nebeliko.