Pabiri pamąstymai ir palinkėjimai Šventės proga
LAIMANTAS JONUŠYS
• Sveikindamas tautiečius su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena, noriu pareikšti nuomonę, kad tai yra antra pagal svarbą mūsų valstybės šventė. Svarbiausioji yra Vasario 16-oji, nes Kovo 11-ąją tik atkurta tai, kas buvo sukurta tada.
• Nors Vasario 16-osios Deklaracijoje kalbama apie valstybės „atstatymą“, tiksliau būtų sakyti, kad valstybė buvo ne atkurta, o sukurta, lygiai taip, kaip tuo pat metu savo valstybes sukūrė latviai, estai ir kitos tautos. Laimė, 1918-aisiais valstybę pradėta kurti ne pagal LDK modelį, kuriame demokratines teises turėjo tik saujelė lenkiškai kalbančios bajorijos, o pagal Europos demokratinių valstybių pavyzdį.
• Taip pat pagal tuo metu Europoje paplitusį tautinės valstybės pavyzdį. Tokią valstybės idėją lietuvių inteligentija galėjo puoselėti tik atsiribodama nuo lenkiškumo ir nuo „Abiejų Tautų“ valstybės tradicijos. Jeigu tuomet, kaip dabar kai kas neistoriškai aiškina, būtų vadovautasi ne tautiškumo, o pilietiškumo principu, tai būtumėm galėję atkurti valstybę su dominuojančia lenkų kalba, o ir kartu su Lenkija. Polonofilams noriu patarti būti nuosekliems: jeigu svarbu pilietiškumas ir godotina Abiejų Tautų Respublika (ATR), tai reikėtų pritarti ir Żeligowskio žygiui į Vilnių bei užmačioms užimti visą Lietuvą, nes juk nieko blogo Żeligowskis Lietuvai nenorėjo – jis tik norėjo atkurti tą gerąją Abiejų Tautų Respubliką (kurioje viena tauta buvo Didysis Brolis) ir LDK jos sudėtyje, bet jam pavyko tik sukurti „Vidurio Lietuvą“ – jos likimas buvo toks, koks būtų ištikęs ir visą Lietuvą: tapti Lenkijos dalimi.
• XX a. pradžios „pilietines“ lenkų nuotaikas tuo metu gerai suprato Vaižgantas:
Lietuvą lenkai tebesupranta istoriškai [...]. „Żaden Polak nie może zrozumieć Polski bez Litwy.“ Šiame sakinyje visa prasmė Krokuvoj regėtosios vienybės [1910 m. minint Žalgirio mūšio metines]. Ji reiškė teritorijų vienybę, ne tautų, kurios šitaip aptariamos: „Ja jestem Litwin, ty Białorusin, ale wszyscyśmy – Polacy.“
• Kad ir kaip tai kai kam atrodytų nemoderniška (o gal ir politiškai nekorektiška), man lietuvių tapatybė yra neatskiriama nuo lietuvių kalbos. Aš puikiausiai galiu laikyti lietuviu lietuviškai kalbantį juodaodį, bet angliškai kalbančio nei juodaodžio, nei baltaodžio lietuviu negalėčiau pavadinti. (Beje, politiškai korektiškos naujakalbės išpažinėjams galiu pasakyti, kad juodaodžio lietuvio tikrai nevadinčiau kentauriniu dariniu „afrolietuvis“.) Kai kuriuos minėtosios ATR veikėjus dabar galime vadinti (sulenkėjusiais) lietuviais tik todėl, kad turime lietuviškai kalbančią valstybę. Jeigu jos neturėtumėm, jie dabar mums būtų jau tik tokie „litwinai“, kurie iš esmės vis dėlto buvo „polacy“.
• Trečia pagal svarbą Lietuvos valstybės šventė yra Valstybės diena (liepos 6-oji). Trečia, nes toji valstybė, kaip jau minėjau, buvo kita negu mūsiškė dabartinė. Politinio tęstinumo neliko: XVIII a. Lietuva daugiau ką bendro turi su XIV a. Lietuva negu su XX amžiaus. Žinoma, pati liepos šeštoji tėra hipotetinė Mindaugo karūnavimo data, bet kodėl gi neturėjus vienos šventės, skirtos paminėti tai šlovingai senovei, juolab kad ši šventė (nors ir neturinti tradicijų) yra vasarą, tad galima prasimanyti pasismaginimų gryname ore (abejoju, ar ji būtų patekusi į mūsų švenčių kalendorių, jeigu tas karūnavimas būtų vykęs ne liepą, o sausį).
• Taip pat polonofilams noriu pasakyti, kad ATR skeptiškai vertinu ne priešpriešindamas ankstesnei didingai Lietuvos valstybei. Gedimino kunigaikštystės gyvenamoji atmosfera, kasdienybė, žmonių mąstysena man suvokiama ne ką geriau kaip Šumerų karalystės. Visi tie romanai apie senąją Lietuvą, neva atkuriantys to meto tikrovę ir net žmonių kalbėjimą, tėra romantizuota šių dienų projekcija.
• Žinoma, gink Dieve, nenoriu siūlyti visai atsiriboti nuo LDK paveldo. Nors ir kaip tolima (ne tik chronologiškai, bet ir kultūriškai), tai vis dėlto mūsų istorija, ir jai būtina skirti daug dėmesio. Be kita ko, Vytauto laikų LDK tinka (o ypač tiko anksčiau) skatinti patriotiniams jausmams, o unijos su Lenkija laikų valstybė turi įdomių kultūrinių bei politinės sistemos reiškinių, daugiakultūriškumo patirties ir t. t.
• Antra vertus, polonofobams noriu priminti, kad dabar ne 1920-ieji, Lenkija Lietuvai jokios grėsmės nebekelia, su lenkais mes sugyvename draugiškai, tad reikia atsikratyti senų baimių, stereotipų ir provincialaus nacionalizmo. Reikia leisti lenkams (ir ne tik jiems) rašyti pavardes pasuose savo raidėmis, kaip tai leidžiama lietuviams Lenkijoje. Galbūt (nors čia dar galima paabejoti ir pasvarstyti) tam tikrose vietovėse net ir gatvių arba vietovardžių pavadinimus (bet ne valstybinių įstaigų pavadinimus) būtų galima leisti rašyti dviem kalbomis, kaip tai daroma Lenkijoje.
• Grįždamas prie Kovo 11-osios ir 21 metų istorijos, turiu liūdnai konstatuoti dalies visuomenės mąstysenos bėdą. Artūro Zuoko nemenka sėkmė rinkimuose Vilniuje rodo, kad korupcija nėra vien blogų politikų ir valdininkų problema – tai ir visuomenės problema. Beje, panašiai laimėjo ir kai kurie vietiniai kunigaikštukai provincijoje. Rinkėjams, aiškinantiems, kad „visi jie vienodai vagia, o šitas dar bent ką gero ir miestui padaro“, noriu pasakyti, kad tai yra apgailėtina kapituliacija ir gėdingas pritarimas korupcijai. Taip pat ir teiginys, kad Viktorui Uspaskichui iškelta byla yra politizuota, nes esą visos partijos savo lėšas ir išlaidas nuslėpė. Jeigu ir nuslėpė, tai nesulyginamai mažesniais mastais, o pradėti reikia nuo didžiausių pažeidimų. Lietuva – ne Zimbabvė ir netgi ne Rusija, čia korupcija nėra taip neišraunamai įsišaknijusi, kad prieš ją beliktų pakelti rankas.
• Be viso to, save gerbiantis žmogus nuo Abonento būtų nusigręžęs vien dėl jo pažado vidutinį atlyginimą pakelti iki 6400 Lt.
• Kadangi, kaip jau minėjau, man neatskiriama lietuvybės dalis yra kalba, nenoriu praleisti pastaraisiais mėnesiais kilusio rašančiųjų masių sukilimo prieš kalbos norminimo praktiką ir prieš Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Tai ir daug atgarsio sulaukę kai kurie interneto straipsniai, į kuriuos „Š. A.“ reagavo Giedra Radvilavičiūtė (II.11), ir „Naujojo Židinio-Aidų“ š. m. pirmo numerio diskusija.
• Tokiõs pratrūkusios kantrybės reakcijos, siekio nušluoti visą sistemą kaip arabų diktatūras buvo galima laukti, nes dalis kalbininkų, apsigyvenusių neprieinamose kalbos tyrumo aukštybėse, užsižaidė. Ėmė kovoti ne tik su barbarizmais, aiškiais kalbos normų pažeidimais, bet ir su kitokia laisvesne raiška, griebėsi taisyti seniai įsitvirtinusius norminius žodžius. Kai pagal kažkieno užgaidas buvo bandoma lietuvinti lazaniją ir pikniką, pritrūko nuojautos, kad laisvoje visuomenėje nusivažiuoti iki tokių kraštutinumų neprotinga.
• Manau, kad kai kuriose viešo kalbos vartojimo srityse reikia laikytis taisyklių ir reikia tai prižiūrinčios institucijos. Visai ne todėl, kad lietuvių kalbai grėstų išnykimas. O todėl, kad viešojoje erdvėje kalbėti nemokšiškai, fufaikiškai yra tiesiog nekultūringa, o juk nekultūringumo, chaoso, mažaraštiškumo, chamizmo ir taip jau pilna įvairiose srityse, t. p. ir viešajame kalbėjime. Tai yra vengtina rytietiškos nekultūros įtaka arba jos įsiėdusi liekana.
• Visiems VLKK priešininkams noriu palinkėti imantis palyginimų su kitomis valstybėmis neminėti Britanijos. Ir neapsimesti nesuvokiant, kad kaip tik anglicizmai plūsta į visas kalbas, o ne kaip nors atvirkščiai. Tad maloniai prašyčiau teikti tik mažų valstybių ir mažų tautų pavyzdžius. Beje, ir pačioje Britanijoje rimti periodiniai leidiniai turi savo gana griežtas kalbos vartojimo taisykles.
• Tiems, kurie reikalauja kalbą palikti savieigai, palinkėčiau būti nuosekliems ir šį principą taip pat taikyti rašybai. Kamgi tada reikalauti rašybos normų – taisyti būtų būtina tik tuos atvejus, iš kurių kiltų dviprasmybės, o jeigu kas nors parašys ne „iš tikrųjų“, o „ištikrūjū“, tai juk visi supras, kamgi prie to kabintis?
• O kad kai kur taisyklių galima ir nesilaikyti, be visa ko kita, parodo nei šiokia, nei tokia (betgi keistai įspūdinga) publikacija praeitame „Š. A.“ numeryje „Kaunas, 22:12“. Visada Šiauratėnuose gali rast tokių prikolnai šizovų gabalų, taip.
