NEŽINOMAS AUTORIUS. Eilės

Baladė
apie antikvarinę meilę

Priduosiu tave, mano meile,
į antikvariatą,
paprašysiu, kad saugotų ten
iki geresnių laikų;
iki ko nors panašaus,
kaip buvo, –
kai mylėjau tave,
kai nesibodėjau
sakyti visokių žodžių
arba daryti vaikų.

Kaip buvo taryta,
taip ir padaryta:
priduota,
paimtas kvitas
ir palikta
antikvariato vitrinoj.
Taigi buvai parduota
už grynus,
buvai išduota –
antikvarinė meilė
ir visa kita drauge.

Ir nuėjau sau švilpaudamas
Dominikonų,
Vokiečių,
Mėsinių,
Rūdninkų,
o paskui Šv. Stepono gatve,
tačiau…
pro tą švilpavimą,
apsimestinį nerūpestingumą,
tolydžio ilgėjantį ilgesį
vis jaučiau…

Eisiu,
tariau sau vieną dieną
(o gal vieną rytą ar vakarą     vieną),
atpirksiu parduotą meilę
kaip atperkama kaltė,
o kai ryžausi ir nuėjau, –
sužinojau, kad ją jau išsivedė kitas
(nupirkęs, savaime suprantama),
kažkoks senamiesčio poetas,
neva gyvenantis (pamanykite)
antikvariato pavartėj…

Tai ir likau čia stovėti
(pavartėje antikvariato),
ir laukiu meilės
(taip kvailai prarastos),
kaire ranka pasirėmęs gugio
(t. y. lazdos),
o dešine lopetos.
Tuojau uždainuosiu,
taip man čia gera,
tuojau užgiedosiu,
o tu,
susimildama,
kartu:
– Sugrįžki, jaunyste,
alyvom sužydėk…
Tai jau iš tikrųjų:
– Sugrįžk ir paskubėk!