Anokia čia patvirka!

SIGITAS GEDA

2008 metai

Manykitės!

Kartą, kai jis tyrinėjo jos bambą liežuviu, Ema tarė:
– Oho! Ar tau kada nors būna taip, kad nežinotum, ką darai! (John Irving, „Kol tave rasiu“)

Aktorius A. V.

Apie savo žmoną:
– Sakiau, bet ar ji klausys!
– Ką sakei?
– Jeigu tu tiek nevalgytum, tai aš jau seniai su auksiniu kostiumu vaikščiočiau…

Pierre’as Bonnard’as

(…) tapyti ne tai, ką matai, o tai, kuo daiktai ir būtybės gali paliesti mus.
(…) matyti, matyti visiškai.
Amatas – protingas, amžių išbandytas ir amžius išlaikęs žinojimas.
Žinojimas kartais trukdo matyti. Reikia išsivaduoti iš žinojimo. Norint pažinti gyvenimą, reikia atmesti hierarchiją.
Dieviškumas yra visur. Sutikti su viskuo, su tos pačios egzistencijos rangu, nes esi lygiai su visais uždarytas.
Spalvos logika tokia pat kaip ir formos.
Tiktai šviesa egzistuoja. Emocija, vibracija ir energija. Laukti akimirksnio, kai šviesa ir spalva įgyja formą. Jos sukuria emociją.
Veidrodžiai ir atvėrimai. Tikrovė susideda tik iš jos atspindžių. Mūsų žvilgsnis tampa iškūnytas. Veidrodis yra papildoma dimensija, bet tik savo paviršiumi. Paviršius yra pagrindinis tapybos siužetas.
Lango atvėrimas yra kitas kūrybos šaltinis. Tai, kas muziejuose geriausia, yra langai. Daiktų sąryšio visuma sukuria ką nors tikra. Daug mažų apgavysčių dėl vienos didelės tiesos (tapyba).
Klasikinis vaizdas sunaikina periferinę viziją! Bonnard’as siekė atvirkštinio efekto – sugrąžinti į savo vietą periferinius vaizdus, mėgo pastumti arčiau regimo taško vaizdus. Tapybos tikslas nėra vergiškai kopijuoti tikrovę. Suteikti vaizdą pirminei emocijai. Leiskite, kad jus suviliotų pirminė idėja. Menininko laisvė ir valia čia beribė.
Pirminė idėja yra grožio vizija.
Kiekvieną dieną matau visus kitus dalykus – suprantu nuolatinį kitimą, esu vis kitoks. Niekas gyvenime nepasikartoja tapačiai.
Gyventi (reikia) taip, lyg niekada nemirtum, arba mirti su kiekviena akimirka.
Darbas yra l. reikalingas norint bent šiek tiek išsaugot smegenis.
Būdamas 73-ejų rašė: iki šiol rasdavau begalybę įkvėpimo šaltinių gamtoje. Aš jaučiu gyvybingumą ir aistrą.
Dabar esi atsakingas už Bonnard’o energijos plėtojimą savo suvokimu, nes ji tave užvaldė…

Vasario 26, antradienis

Radijas

Psichologo balsu:
– Šeima yra tokia pagrindinė mašina, kuri gamina žmones…
Etnologo balsu:
– O mano amžius jau toks, kad aš galvoju, kas man paduos stiklinę vandens…
Moters balsu:
– Skurdas yra neturėjimas vaikų…

Ryšio paieškos

Prieš dvi dienas gavau iš vieno ekskunigo pasiūlymą rašyti su juo knygą, vakar a. a. J. M. žmona paprašė parašyti apie velionį („Žara“ leidžia galop jo knygą)… Mano paties „Siuita“, regis, irgi gavo finansinę paramą.
Šįryt K. P. pasiūlė skristi į Japonijoje rudenį rengiamą poezijos šventę.
Ir dar, ir dar…
Iš visų gerų pasiūlymų ir mano pagalbos liko tik… senos „Malūnininkų“ degtinės butelis! Še tau!
Tai kur jau čia galėtų tilpti mano l. gražus sapnas? Neva sankryža Šadžiūnų kaime ties senomis kapinėmis. Beržas – storiausias, nulaužtas, žiūri stabo akimis. Giria, egzotiški paukščiai, vaikščiojantys tarp moterų ir vaikų.
Svarbiausia: jauku, šilta, spalvinga, nieks nieko nebijo…
Tuotarp Vilniuje rasti „priėjimą prie santechniko“ sunkiau nei prie ministro…
Jokio ryšio! „Smūta!“ Pimpiagalvystė…

Iš Ekleziasto

„Žmogaus išmintis taip apšviečia jo veidą, kad sušvelnėja griežti jo bruožai“ (8,1).
Jeigu tai tiesa, tai piktaveidžiai senukai, kuriuos nuolat matau troleibusuose, nėra išmintingi. Tiesą sakant, daugiau kvailai besišypsančių, suvaikėjusių, lakstančiomis akimis žmonių.
Tiesa ir tai, kad viešasis transportas yra prastuomenės zona.

Požiūriai

Airių poeto Jameso Stephenso eilėraštis, kur apie aguonų lauką kalbama vieno pamišėlio lūpomis ir autorius…
Pirmasis sako, kad raudonas laukų aguonas pievose pasėja paryčiais skrajojantis angelas… Autorius pacituoja prietarą, neva „aguonos yra velnio spjaudalai…“
Pirmasis atsikerta, kad velnias neturi valios gėlėms, nevaldo jų, jis valdo tik piniginę!

Kartais

Tie, kur viską neigia, galėtų prisiminti, kad gyvenime esti ir l. gražių dalykų – pavasarėjanti pieva už lango, varnų vartymasis dangaus plynėse, tyla, augalas ant palangės. Jo paties alsavimas ir žiūrėjimas, žiūrėjimas… Be jokių minčių.

Jeigu kur nors pasaulyje

gyvena tobulas žmogus, rašytojas, dailininkas, poetas… Niekas vis vien jo tokiu nelaiko. Dominuoja visai kiti žmonės.
Kartais pagalvoju, kad mano jaunystės dienų poeto V. Š. rezignacija prasidėjo tada, kai jis parašė eil. „ir tobulas eiles kuri, / kurias kur nori, ten ir kiški!“
Iš to nesupratimo daugelis jaunų žmonių užsisklendžia ir tylomis… susidievina. „Aš esu pats geriausias, bet žmonės vis vien manęs nesupras…“ Tikrovė savotiškai „įteisina“ tokią savidievą, taip, nes jinai yra iškrypusi.
Nesijuokite iš žmonių, kurie apie save labai geros nuomonės. Jie nelaimingi.

Vasario 27, trečiadienis

Iš fantastiškų SMS

Tarkime, jeigu vasario 24-ąją, Šv. Motiejaus dieną, vieversėlių parskridimo dieną, būtų žinučių konkursas. Ir aš parašyčiau:
Wolfgangai, o Amadėjau! Kuo galiu padėt? Motiejus.
(Šv. Motiejus rašo W. A. Mozartui…)

Mergišių tema

I. Irvingo romano „Kol tave rasiu“ p. 227, vieta, kur aštuonmetis Džekas, pabučiavęs Lusindą į sprandą, nuvedamas atgailauti į koplyčią. Jis nelabai supranta už ką ir klausia ponios Makvot:
– Ką man daryti?
– Melstis (…).
– Ko prašyti Dievą?
– Kad galėtum… atsispirti savo potraukiams, – tarė Pilkoji Šmėkla.
– Atsispirti savo kam?
– Melsk Dievą stiprybės, kad… susilaikytum, Džekai.
Ir t. t.
Keisčiausia, kad taip kalbėdama „ji neišdrįso pažvelgti Džekui į akis – žiūrėjo jam į tarpkojį!“
Čia ir prisiminiau andai savo rašytąją improvizaciją pagal Mikelandželo „Pietą“. Balto marmuro Mergelė ten užmerktom akim, ant jos kelių – Nukryžiuotasis, bet didysis eretikas viską sudėstęs taip, kad norom nenorom Švč. Mergelės žvilgsnis nukreiptas į Tenai.
Į gyvybės centrą.
Religija nutyli, kokiu būdu, kaip paprasta mergelė išvengė aistros, nesąmoningos, dieviškosios ir žmogiškosios (jeigu „pastojo“).
Po tos savo ilgos improvizacijos („Gnostinė improvizacija“, kn. „Sokratas kalbasi su vėju“) gavau kunigo (…) laišką. Dievas žino, kas jam užrodė! Nemanau, kad pats susirado…
– Kuo gi tau nusidėjo Šventoji Dievo Motinėlė?..
– Man ji – niekuo, dar šventesnė, nes žmoniškesnė, – dabar atsakyčiau.
Betgi kaltinti pirmiausia reikėjo Mikelandželą!

Situacijos

Pasakoja moteris lietuvė, po karo įsikūrusi Miunchene.
Ji susirašinėjo su vengru, įsimylėjo, sutarė susitikti. Sutartu laiku jos mylimasis paskambino. Moteris laukė aukšto, liekno, tamsiaplaukio. Už durų stovėjo mažas ir t. t. Žodžiu, priešingybė. Jos laiškų bičiulio draugas. Taip ir prisistatė.
– Aš reprezentuoju Aleksandrą… Jis negalėjo atvykti.
Tą pačią dieną mažis pasipiršo… Moteris manė, kad tai beprotis. Kitą dieną jie ėjo per šešias bažnyčias ir prie kiekvieno altoriaus mažis… piršosi.
– Aš maniau, kad jis tikrai beprotis, bet po šešių savaičių susituokėm. Laimingai pragyvenom 40 metų.
P. S. Regis, tam tikroj situacijoj jaunystė ir meilė yra tokia „dirva“, į kurią gali nukristi ir sudygti visai ne tas „grūdas“.

Vasario 28, ketvirtadienis

Menininkai totalitarinėje valstybėje

Šiandien išgirdau apie komp. Šostakovičių, konkrečiai apie jo II simfoniją. 1946-aisiais Ždanovo sprendimu ji buvo uždrausta… Keisčiausia, kad pasinaudota ir kitų menininkų atsiliepimais. Pavyzdžiui, priminta, kad net komp. Stravinskis vadino jo opusus „kumščių daužymu į fortepijono klavišus“… Pats Stravinskis andai buvo sulaukęs panašių atsiliepimų iš savo kolegų.
Taigi: ten, kur demokratija, menininkai keikia vieni kitus, bet tai nelabai kam berūpi, ten, kur diktatūra – jų keiksmažodžiai panaudojami „valstybiniam pasmerkimui“. Žodžiu, praverčia politikams, manipuliuojantiems tamsiomis masėmis (liaudimi).
Šis modelis buvo ir Sov. Lietuvoje. Ilgainiui žmonės be talento siekia meno viršūnių per politiką ir – susidoroja su talentais.
Tai, kaip „tautos numylėtinis“ iškopė į poetus, paliudijo ir šių metų knygų mugė Vilniuje, skirta lietuvių literatūrai.
Pirmasis čia buvo (…).
Manau, kad tai jau paskutinioji manipuliacija, bet Dieve duok!..

Tai, ką privalai įsiminti

Nuo daugelio tiesų niekas nepabėgs. Šiandien Ekleziasto 8 sk. radau:
„Savo didelei nelaimei, žmogus nežino, kas įvyks, ir kas jam gali pasakyti, kaip tai įvyks?“ (7)
Čia viena iš priežasčių, kodėl ir protingiausieji kreipiasi į būrėjus (-as).
– O gal pasakys?
Arba t. p. 8:
„(…) o nedorumas bejėgis išgelbėti savo šeimininką.“
P. S. Ekleziastines tiesas net „nemokytas“ žmogus, regis, atranda. Per daugelį metų. O gal jos slypi pasąmonėj?
Juk apie tokius dalykus nuolat girdėdavau iš savo tėvo!
Ir dar: tai, ką mačiau pats – ir anais laikais, ir dabar.
T. p. 10:
„Taip pat mačiau nedorėlių, išeinančių iš šventosios vietos ir nešamų laidoti. Tuo tarpu tie, kurie dorai elgdavosi, pamiršti. Tai irgi migla!“
P. S. Paprastai saviškiai remia saviškius. Kitaip sakant, gaujos, šutvės, chebros moralė. Dabar mes matomi, mes ir smaginamės!
Ir tiek vietos kasdieniam žmogaus gyvenimui!
„Taigi eikš, valgyk duoną su džiaugsmu ir gerk vyną linksma širdimi, nes Dievas jau seniai patvirtino, ką darai“ (9, 7).
Regis, tokios išminties ir nuotaikos yra pertekęs „mūsų tėvas“ – Donelaitis.

Apie kalbėjimą rusiškai

Vienas estas, radijo BBC darbuotojas Londone, paklaustas, kodėl jis ligi šiol nekalba rusiškai, atsakė:
– Kalbėdamas rusiškai pripažinčiau penkiasdešimt metų trukusį sovietų valdžios brutalumą mano tėvynėje.