Alisa ne Stebuklų šalyje
JŪRATĖ VISOCKAITĖ
Brolių Ethano ir Joelio Coenų vardus galima drąsiai įrašyti į pirmutinį pasaulio kino režisierių penketą. Jie šiandien tvirtai sėdi balne, jų filmai („Fargo“, „Žmogus, kurio nebuvo“, „Didysis Lebovskis“, „Šioje šalyje nėra vietos senukams“) itin vertinami ir žiūrovų, ir kritikų. Naujausias Coenų kūrinys „Tikras išbandymas“ („True Grit“, JAV, 2010) yra griežtas vesternas, ir iš pradžių esi mažumėlę nustebintas, nesulaukdamas įprastų koeniškų-lebovskiškų piruetų. Pasirodo, meistrai nutarė padulkinti nudėvėtą žanrą ir daro tai rimčiausiu veidu. Gražu žiūrėti į tai, kas atmintinai pažįstama ir drauge šviežia, puikiai restauruota.
Kadras iš filmo „Tikras išbandymas“
Paauglė Matė keliauja per XIX amžiaus indėnų prerijas ieškodama tėvo žudiko (indėnai, beje, pristatomi tik trumpai ir atvirai nekorektiškai, bet, reikia manyti, tiksliai – iš nuobodulio kankinantys arklį). Jaunoji keršytoja vilki didokus tėvo drabužius, jos plaukai, perskirti tiesiausiu sklastymu, kietai supinti į dvi kasas. Taip pat kaip ir jos įsitikinimai. Savo protestantiškoje šeimoje Matė yra stipriausia, todėl ji eis ir pakels gyvenimo išbandymą kaip dera. Šioje šalyje, taip sakant, yra vietos net ir vaikų vykdomai teisybei.
Mergaitė šiaip taip prisišnekina jai padėti šauniuosius valstijų policijos pirmeivius, kuriuos vaidina pagal tipažą parinktos kino žvaigždės Jeffas Bridgesas ir Mattas Damonas. Ypač filme klesti Bridgesas (kino istorijoje jau įsiamžinęs kaip Lebovskis), turintis kur šauniai apsisukti: snaudžia balne, nes neišsipagirioja nuo viskio, bet vis tiek yra taiklioji akis; pasamdomas už pinigus, bet garbė ir žmoniškumas pulsuoja jo kraujyje. Juodu su jam į dukteris tinkančia mergaite ir vadovaujasi filmo epigrafu pasirinkta saliamoniška išmintimi: priimk paprastai viską, kas tau nutinka.
Nutinka labai daug: kariami nusikaltėliai, kapojami pirštai, iš lavono vidurių rangosi gyvatė – filmo faktūra įtikinama, rupi, tarsi žvirgždas girgždėtų po kojomis ar tarp dantų. Įdomu tai, kad šitoje kaubojiškoje parabolėje apie gėrio ir blogio kovą gerieji nuo blogųjų atskirti vos vos. Visi nori gyventi ir šuoliuoti ant arklių tai pirmyn, tai atgal šitame padūmavusiame rytmečio prerijų peizaže, visi turi savo garbės kodeksą – mergaitei pas banditus nieko negali atsitikti. Teksaso reindžeris stebi įvykius kiek atsiribojęs, pentinai ant jo aulinių kuo tikriausi, kai reiks, jis puls ir šaus. Bet akyse jau nusėdęs nuovargis, užklupsiantis tokius herojus iš naujųjų laikų pusės. Atrodo, tai ir yra žinia, kurią norėjo pranešti Coenai.
Blyškia šviesa mirgančios Amerikos prerijos buvo filmuojamos Naujosios Meksikos valstijoje, ir šitų be žalumynų, bet šiltų žemės spalvų prerijų vaizdai tarsi prikelti iš gyvybingų stebuklinių pasakų. Iš kažkokios kitokios, ne vien nuotykių literatūros. Ryžtingoji Matė kovos įkarštyje netikėtai suklumpa ir nugarma į urvą, kuriame baisu ir gražu – taip pat kaip Alisos urve. Bet užaugusiai Matei, deja, Alisos likimas neskirtas.
Coenai apsiėjo be lašo vesterno parodijos, senoji keršto religija pati savaime tampa kiek komiška, o gal tragikomiška. Vienintelė mergaitė tiki tuo, ką daro. Finaliniuose kadruose „po daugelio metų“ ir ji jau nebeturės to tikėjimo, atsitiktinai sutiktą žmogų piktai pavadins šiukšle.
„Tikras išbandymas“ yra 1969 m. JAV sukurto garsaus filmo perdirbinys (ne mažiau populiarus buvo ir truputį anksčiau pasirodęs Charleso Portiso nuotykių romanas). Savaime peršasi lietuviškoji paralelė: mūsų kultinė televizinė epopėja „Tadas Blinda“ (rež. B. Bratkauskas, 1972) – Rimanto Šavelio scenarijus ir tik vėliau, 1987 m., romanas „Tadas Blinda“ – ir naujas, kažkurioje vietoje užstrigęs kino perdirbinys, kurio baugu ir sulaukti.
