1991-ųjų žiema
VYTAUTAS J. STRAIŽYS
Tą žiemą nebuvo futbolo
bet mes rinkomės į aikštę
ir rungtynės vyko
Ten buvo siauri vartai
plati aikštė
o gatvėse daug geležies
Aš net nežaidžiau
buvau rimtai nusiteikęs
kaip ir kiti
Bet daug kas dainavo
ir angelai pleveno
kartu su dūmais
Ta žiema buvo šalta ir mylinti
ji vėsino
mūsų karštas mintis
Bet laužai nepaisė žiemos
ir nenorėjo atšalti
jie virkdė sniegą aplink save
Mes buvome pusbroliai
ir broliai kelių eilių
o mūsų dainos buvo drąsios
Jos žaidė su žiema
su dūmais
ir su geležimi
Jos kilnojo geležį ir vertė ją šokti
pirmyn ir atgal
aukštyn ir žemyn
Kol toji lūžo
apsitaškydama raudonai
Tą žiemą nebuvo vasaros
bet radijas buvo gyvas
ir mes jo klausėmės
vaikštinėdami po apsnigtą sodą
Ant geležinių strypų žydėjo vaikų piešiniai
jais gėrėjosi Jėzus suskilusiu veidu
o Marija dainavo
apglėbusi vėją
Žiema būtų buvusi kaip ir visos
jei ne ta daina
ir ne radijas
sušildytas delnuose
Net telefonai būdelėse nebuvo tokie artimi
o balsai juose
išgąstingi ir trūkinėjantys
vos atpažįstami
O artimieji buvo tie
kurie vaikščiojo ar stoviniavo
dešimties metrų spinduliu
ir mylimieji buvo ne ką toliau
Meile mano, tu buvai pasklidusi
keliose Vilniaus aikštėse
stovėjai dainuodama arba žingsniavai
apsivilkusi lengvais rūbais
Buvau sužavėtas, kai neišsigandai
ir nepasitraukei
nors jis pasiūlė tau daug geležies
ir šaltą guolį
Aš buvau per silpnas tokiai meilei
jis tave stipriau bučiavo
geležinėmis lūpomis
ir glamonėjo speigu
Kas aš prieš tokią aistrą
tiktai stovėjau ir bijojau
kad jis tavęs nesulydytų
į luitą savo jėgų atsargoms
Bet tu degei kibirkščiuodama
o jo aistra buvo trumpalaikė
jo geležis lydėsi
ir vamzdžių sėklos buvo bevaisės
Urtė Bimbaitė. Iliustracija klasikinės muzikos tema „Orfėjas ir Euridikė“. 2009
Jie
Jie bandė priklijuoti istoriją
spausdami daugiatoniais antspaudais
bet žemė buvo apvali
ir jie nuslydo gremždami akmenis
Dėl sunkaus stiliaus jie krito
nuo žemės žemyn
atsimušdami į savo pačių geležį
Kai kurių buvo net gaila
senamadiškų jų veidų
piktomis akimis
ir kietai sučiauptomis lūpomis
Jų istorija buvo nebe jų rankose
liko tarsi drumstas ledkalnis
su inkliuzais
keliančiais keistą nostalgiją
Muzikantas
Jie nemėgo muzikos
o dar labiau muzikantų
nes šie tarsi žiogai pranašavo
rudenį jų istorijai
Jis grojo rašomuoju stalu
nes fortepijonai važinėjo gatvėmis
pilni neapykantos
o pianinai buvo pasislėpę
Reikėjo juos grąžinti
į vietas
todėl jis grojo potvarkiais
ir įsakymais
Nepaisant to, buvo anšlagas
žmonės plojo ir skandavo
jo vardą
Skoniai buvo įvairūs
kai kas norėjo metalo
bet jisai grojo Šopeną
Bethoveno būtų buvę per daug
Tyliai skraidė laužų kibirkštys
žmonės šurmuliavo
tolumoje girdėjosi dundesys
bet muzika sklido
ir saugojo
Ta žiema neturėjo pateisinimo
bet vis tiek tęsėsi
iki rugpjūčio mėnesio
kai prieblandai užslenkant
atrodė, artėjo galas
Bet galas išėjo komiškas
jų vadui drebėjo rankos
ir jis apsijuokė
prieš visą savo kariuomenę
Po to jie tapo nebeįdomūs
apsijuokę priešai nurašomi
jie spūdina iš istorijos
melsdami užmiršimo
Tik liko jų šliūžės
geležiniai pėdsakai ant sienų
veiduose ir knygose –
pomirtinės kaukės
Kai kurios iš jų tebevaikšto
praėjus daugeliui metų
skleisdamos šaltį
ir laukdamos prikėlimo
Vis dėlto ta žiema buvo pavasaris
atitirpę mūsų veidai žydėjo
ir kalėsi mūsų mintys
iš po pilkos vientisos masės
Vėliau tas pavasaris įsismarkavo
iš pašalių ėmė lįsti
varlės baltais kostiumais
hienos juodais mersedesais
irgi skustagalviai šakalai
Bet tai jau buvo tikras gyvenimas
apie kurį daug metų sapnavome
miegodami žiemos miegu
mirusioje istorijoje
Dengiamosios spalvos
Mūsų spalvos iš tos žiemos
kuri tęsiasi iki šiol
kaip geležinkelis per žaliuojantį mišką
Mes kabame žemyn galvomis
pasislėpę paveiksluose
kol realybė tvarkosi savo plunksnas
plėšriais sapnais
Bet ta žiema mus tebešildo
savo vasariniu karščiu
iš pažadėtosios žemės
Veidai vis labiau brūkšniuojasi
ir medus vis labiau nebetenka skonio
bet laidai jungia, jais teka kraujas
iš daug senesnės istorijos
Iš katakombų ir rūsio
su nuritintu akmeniu
nustebusių akių, gyvų tarsi žuvys
atpažinimo žodžių
augančių šakomis į ateitį
šviesos
meilės
tikėjimo
