Visi laiškai – žirafos
Pala pala, Kęstuti,
pradėsiu nuo to, kad būna, jog filme žmogus vaidina šunį, o spektaklyje dešimties metrų manekenai vaidina karaliaus Lyro barzdą per audrą. Gal neišduoti, kad šioji Lyro barzda per audrą priklauso Artaud „Žiaurumo teatrui“? Išduodu, kad nebūtų šnekų apie mano lenktą protą. Ir visgi barzda pirmauja, sakyčiau, nes spektaklyje nesimato nė ilgšių manekenų, viskas dingsta po barzda ir nesąmonių kalba, o tu sakytum, kad smulkus objektas sunaikina stambų, taip kartais žiedas sunaikina ranką. Būna, kad spektaklyje žmogus Nr. 1 vaidina lovą, o paklodę vaidina žmogus Nr. 2, naktimis ten miega trečiasis žmogus, kuris ir vyras, ir moteris, nesunkiai nusispardanti (-is) paklodę.
Mažai pasitaiko progų pasikalbėti su karalium Lyru, todėl daug ką tenka išsigalvoti, sakyčiau, o tu kažką man sakytum sanskrito kalba, gal net siūlytum ką nors. Ančiuviai! Ančiasnapiai! – rašyčiau, jei vadovaučiausi instinktais. Ančiuviai tikros gamtos gudrybės – gamta atsitiktinai ant sofos pridėsto ančiuvių, grasina ančiasnapių žvilgsniais, nors ančiasnapiai užsiėmę ir nežiūri, kas dedasi tekste, jei žiūrėtų, greičiausiai tekste išsidėstytų tinkamai.
F. Scottas Fitzgeraldas ir Zelda
Būna, kad spektaklyje žmogus vaidina kėdę, ant kurios sėdi kunigaikštis ir žiūri į peizažą, kurį vaidina kunigaikštytė. O ką sako Mona Liza? Jei visi iš padilbų žiūri į tiltą ir metų laiką už Monos Lizos. Iš sanskrito kalbos verčiant, Mona Liza prisiekinėja, kad ji ne peizažas.
Būna, kad mano sesės pilvas tampa scena išbėrimams nuo to, kas vaidino paklodę. Pala pala, prisiminiau, kad mūsuose žodis „pala“ reiškia ir „paklodę“, tai nulemia mano mėgstamą mamos sakinį – „pala pala, kur ta pala?“ Ir jei atsirado pala, vis tiek, prašau, pala.
Kas vaidino realybę, dar nesugalvojau, greičiausiai sugalvojau, tik protą teks lenkti į savo pusę ir mintis vynioti į palutes, kad sužinočiau.
Dar ne viskas su „pala“.
Pradėsiu nuo to, kad būdama vaikas ėjau sykį į parduotuvę, turėjau mergaite būt, bet vaikas buvau ir tai patiko tik vaikams. Ten sutikau senutę išraižytu veidu, ji sūrio norėjo ir varškės, bet pinigų neužteko. Sekiau paskui ją, ji ėjo palei krūmokšnius ir tie krūmokšniai uždengdavo ją. Grįžau namo, paėmiau kaulų iš šaldiklio, uždengiau pala ir nuėjau vėl pas ją. Senute, senute, imkit, kaulų atnešiau – tariau. Senute tu senute, kodėl nieko man tada nepasakei?
Jos veidą ir naudodavau galvodama apie senutes (jos veidas buvo vienam daikte, nebuvo pavirtęs nei lūpomis, nei akimis), įdomu, ar ji kada nors naudojo savo veidą, atrodė toks vaikas kaip aš, tik senstantis vaikas, o turėjo būti senstanti mergaitė. Vaizdavaus, kad naktim ateina tie krūmokšniai į jos namus ir slapčiausiai ją braižo šakomis ir net miega ant jos, o ji miegojo ir turbūt nė nežinojo, kad miega, tai ką jau žinos apie krūmus.
Senstantis vaikas skiriasi nuo senstančios mergaitės, tapatybė pati save atpažįsta, kad ir kiek esi susuktas į palas – senstantis vaikas vis dar ieško mauglių draugijos, o senstančios mergaitės vis dar eina ilgąjį nėrinių mezginių kelią.
Rytoj piešime krūmus, miegančius ant senutės. Realistiniame pasakojime krūmus irgi kažkas vaidina.
Pala pala,
šiąnakt sapnavau, jog gyvenome dideliame viešbutyje prie jūros. Scottas Fitzgeraldas mylėjo mane, glostydavo, o aš visa patenkinta stojausi piestu. Scottas F. atsirėmęs į žalią raudonmedį skaitydavo knygas ir cituodavo, apkamšydavo rankšluosčiais ir kojinėmis, nes daugiau nebuvo kuo. Ar įmanoma ropinėti toje lovoj, neįmanoma, nes joje yra skylė. Vis sakydavau Scottui F. – įkrisiu į tą tarpą ir pavirsiu šamu. Geriau skaityk tuos tarpus – sakydavo Scottas F. Drambliui nėra ką čia veikti, todėl ne kaip Zelda jam rašau – „sudie, puikusis Drambly“.
Scottas Fitzgeraldas mylėjo mane, o aš stovėjau susikaupusi ir jau buvau pavirtusi į lūpas, sakyčiau, o tu sakytum – lūpomis.
Kai atsikėliau, vis dar buvau viešbutyje prie jūros.
Šiąnakt sapnavau, jog gyvenome dideliame viešbutyje prie jūros. Einsteinas šiąnakt sapnavo Einsteiną, griežiantį smuiku. O už nugaros? Už nugaros jo man sukonstruotas kabantysis lyno lieptas. Einsteinas mylėjo mane, o papūgoms nėra ką veikti ir jis susisuko papūgų lizdą mano galvoje.
Ne, išbrauk, parašyk – Einsteinui būtų gėda dėl manęs ir nepatogu – neatneščiau triskart per dieną maisto į kabinetą, nesirūpinčiau jo drabužiais ir patalyne – šitaip galvoju ir šitos nuomonės niekada netikrinsiu.
Pala, ispanėms nėra ką veikti, todėl einam prie veidrodžių ir dažomės veidus. Kai pradėjome leistis į šnekas, jau buvau pavirtusi į veidą, sakyčiau, o tu sakytum – veidu.
Šis „pala“ moka jungti vieną pastraipą su kita ir taip man leidžia išsigelbėti, po kiekvieno sakinio. Kad ir kiek save pertraukčiau, po „pala“ noriu klausytis toliau, su pala pala galima sugauti ne tik laiką. Galvoj vyniojas amžinas pala ir bando sulaikyti po kiekvieno sakinio, kad tik nesilaikytum savo sakinio.
