Nenamai
RŪTA JAKUTYTĖ
Šiek tiek pavargau nuo abstrakčios menininkų pozicijos kūriniuose, nuo dviprasmiškų jų užuominų apie socialines problemas. Menas jau nebe vien estetika, jis turi būti naudingas visuomenei (juk turi kažkam būti naudingas), paaiškinamas ir duoti naudos. Dažnai tai daroma paviršutiniškai, lyg iš reikalo pranešimą pritempiant prie konkrečių problemų, tarsi siekiant pataikyti į madingą dešimtuką. Jauna tapytoja Jolanta Kyzikaitė, kurios darbų paroda „Laikinai išvykus“ surengta galerijoje „Meno niša“, yra išimtis. Ji neverda savo vidinėse nesuprantamose svajose, o užima konkrečią nišą socialinio meno terpėje. Tapytoja reflektuoja emigrantų šeimų gyvenimą, taip pat fiksuoja save kelionių metu, ieškodama derinių tarp asmeniškumo ir bendros emigracijos koncepcijos.
Jolanta Kyzikaitė. Autoportretas ESSL muziejuje. 2010
Turbūt neatsitiktinai jaunos menininkės paroda eksponuojama galerijoje „Meno niša“. Per atidarymą menotyrininkė Raminta Jurėnaitė atkreipė dėmesį, kad ši galerija – turbūt vienintelė, suteikianti jauniems menininkams galimybę ne tik pristatyti savo darbus, bet ir parduoti kaip visaverčius meno kūrinius. Apžiūrėjus parodą atrodo, kad dailininkei dviejų menkų salių nepakanka; tačiau gerai, jog nereikia bėgioti nuo vieno eksponato prie kito, kad spėtum pamatyti visus ar kad smalsumo jausmas nenuviliotų į kokią kitą salę, kas kartais, reikia pripažinti, ištinka ŠMC. Tik įžengus pro galerijos duris pasitinka piešinių serija „Vienos dienoraščiai“ (2010). Eskizai ant rusvo popieriaus – tarsi probėgšmais nuškicuotos svetimo miesto detalės, įstingdančios aplinką, paliktus vaikus, save, taip atskleidžiant ir pačios menininkės santykį su nauja erdve. Fotografavimo motyvas, užfiksuotas piešinyje ir naudojamas daugumoje kitų autorės kūrinių, neatsitiktinis, kaip teigė ir pati autorė: „Šis žiūrėjimas – tai ne tik lyginimas ar ieškojimas, bet ir noras pasislėpti už ekrano, veidrodžio ar kitų objektų.“ Fotografavimas tapo ne tik būdu įsitikinti tikrumu, bet ir savotiška savisauga, atsaku į nuolatinį viešumą, asmeninės erdvės neturėjimą, nukreipiant dėmesį nuo savęs į aplinką. Kitas tai atspindinčių paveikslų – „Autoportretas ESSL muziejuje“ (2010). Autorė, pavaizduota antrajame plane, fotografuoja: jos vidinė būsena, atrodo, užmaskuota – psichologinės pajautos užfiksuotos pirmajame didelės apimties portrete. Per visą paveikslą einančios vertikalios linijos sudaro grotų, įkalinimo įspūdį; nerimo apimtos akys, išsitrynę veido kontūrai.
Paveiksluose „Laikinas išvykimas“ (2010) ir „Brigitte Kavarz ekspozicijoje“ (2010) įžvelgiamas savotiškas menininkės žaidimas keliais planais. Pirmiausia – ryškiomis spalvomis nutapytas geometrinių figūrų karkasas, įrėminantis žmonių veidus, o tik vėliau – už jo besislepiantis siužetas. „Laikiname išvykime“ vaizduojami keturi vaikai, žvelgiantys pro automobilio langą. Suintriguoja vienišų, be priežiūros paliktų vaikų motyvas (kadangi automobilyje nėra jokio suaugusiojo); vaikai šypsosi iš ryškiai salotinių lyg nufotografuotų, o ne nutapytų rėmelių. Jolantos Kyzikaitės stilistikai įtakos turi ne tik pasirinkta tema, bet ir savita tapybos maniera – čia nėra jokių išskirtinių potėpių faktūriškumo ar reljefiškumo, kurį sukurtų aliejinė tapyba; akrilas glotnus, nenaudojami net pustoniai. Atvirkščiai, atrodo, kad nuo tapybos pereinama prie piešinio, turinčio panašumų ir su komiksų žanru, nes visiems darbams būdingas ryškus juodas kontūras, nutapyti skaičiai, figūrų įrėminimai. Reikia pripažinti, kad dailininkė sugeba suderinti temos aktualumą su asmenine pozicija, nebanaliai perteikti kasdiene tema tapusį emigracijos klausimą, jau reflektuotą tokių menininkų kaip Eimutis Markūnas (sunku pamiršti jo lagaminų kolekciją) ar Eglė Rakauskaitė, sukūrusi videoperformansą apie Amerikoje triūsiančius emigrantus.
