Ne apie Raimundą Sližį. Apie Raimį
RŪTA JAKUTYTĖ
Raimundas Sližys. Sudarė Ramutė Rachlevičiūtė.
V.: Tyto alba, 2010. 392 p.
Pradėjusi skaityti įvadą, galvojau, kad padėkos, lyg per pageidavimų koncertą, taip ir nesibaigs – arba tęsis iki kokio knygos vidurio… Bet įvertinusi jos svorį ir storį supratau, koks darbas atliktas; įvairiausiais kampais, ypač jautriais, asmeniškais. Stengtasi kuo arčiau atsidurti ne prie Raimundo Sližio – nuobodžios biografijos su faktais būtų visai pakakę – prie Raimio (taip jį vadino artimieji), kurį parodyti skaitytojui gali tik draugai – bendrakursiai, sugėrovai, tam pačiam tapytojų klanui priklausantys bendraminčiai ir, žinoma, šeima. Gerai, kad šia knyga nebuvo norėta dailininko užkelti ant pjedestalo kaip kokio stabo, juk dažnai prisiminimai prasideda: „Vienas garsiausių, žymiausių, labiausiai nusipelniusių…“ Menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė nevengia sąmojo, gyvo kalbėjimo, kurio nestigo ir tokiai laisvai asmenybei kaip Raimundas Sližys. Tekstų epigrafams sumaniai pritaikytos vokiečių rašytojo Günterio Grasso kūrinių citatos – neatsitiktinai, nes jo romano „Skardinis būgnelis“ ekranizacija 1978-aisiais Raimundui Sližiui padarė didelį įspūdį, taip drobėse atsirado ir personažas Oskaras.
Virginija Kelmelytė ir Raimundas Sližys Algimanto Puipos "Amžinosios šviesos" filmavimo aikštelėje. 1987
Nustebino medžiagos gausa – tiek prisiminimų, tiek nuotykių su bendražygiais. Imponuoja neformalus rašymo stilius, kai iš tekstų gali bent trupiniuką priartėti prie bohemos gyvenimo, tačiau atrodo, kad dailininko asmenybei atskleisti, kas ir buvo šios knygos tikslas, reikėtų atrankos, informacijos kondensuotumo. Daugumoje atsiminimų pasikartoja tos pačios mintys, kitais žodžiais nusakomos tos pačios menininko savybės. Galbūt sudarytoja siekė parodyti kuo daugiau Raimundo Sližio praeities lopinių, tačiau tam būtų pakakę ir kelių menininko jaunystės potėpių, sutrumpintų, bet efektingų minčių (kam reikia minėti, kad tapytojas buvo geras kulinaras, jei ir taip pateikiama nemažai jo sukurtų receptų?). Kita vertus, dailininkas visados buvo apsuptas žmonių, visi jie gali pateikti savo liudijimą: kaip atskirti, kuris epizodas svarbesnis, labiau „sližiškas“? Turbūt labiausiai man patikęs atsiminimas – fotomenininko Algirdo Šeškaus: tarsi grožinės literatūros tekstelis, kuriame pasitelkiama tiesioginė kalba, gyvai pasakojami įvykiai. Būdamas tos pačios kartos atstovas, Algirdas Šeškus lengvai pašiepia menotyrininkus ir jų požiūrį į kūrėjus: „Tai dabar žmonės bei menotyrininkai mūsų klausinėja, ar tik nebūsim klasikai, koks tas jausmas klasikais būti, o mes jau tada, prieš 35 metus, žinojom, kas esą. Taigi griebiau kamerą, nes pagalvojau, kad kada nors būtinai koks meno teoretikas paklaus manęs, fotografo, ar turiu laikraštį skaitantį ankstyvąjį Sližį. Buvo ankstyvas rytas. // Ilgai nekláusė“ (p. 134).
Knygoje daug pasakojama apie tapytojo teatrinius sugebėjimus, pomėgį pozuoti nuogam, medžioklės aistrą, eksperimentus virtuvėje. Ir ko tik čia rasime! Taip, apie kūrybą kalbama, tačiau tai anaiptol ne dominuojanti tekstų tema. Savaime suprantama, pagrindą sudaro draugų tapytojų, o ne kritikų ar dailėtyrininkų komentarai, taigi daugiausia dėmesio – charizmai, organizuotoms linksmybėms, šėliojimams. Ir pats tapytojas aptarinėti kūrybą ne itin mėgo: „Daugelis menotyrininkų ir meno vartotojų nesupranta mano „keistų, deformuotų būtybių“, suteikia mano personažams įvairius apibūdinimus. Esu įsitikinęs, jog menas nėra publicistika“ (p. 122). Liudininkų istorijose Raimundas Sližys atsiveria beveik visomis spalvomis (ir ružava – tapytojams stengiantis būti solidiems, tyčia plaukė prieš srovę); stomatologas Mykolas Ignatavičius savo miniatiūroms net sugalvojo originalius pavadinimus, visai kaip liaudies pasakų: „Kaip Raimis išvirė sultinį iš strazdo“, „Kaip Raimis katiną pavėžino“, „Kaip Raimis pasielgė didvyriškai“ (p. 197–199). Taip menininkas tampa lyg ir kūrinio herojumi, personažu.
Nuotraukų daug. Čia geriau nei bet kokiame tekste atsispindi hipiško, nesuvaržyto gyvenimo užkulisiai, menininko rimtumas ir išdykavimai su draugais. Nors ir keista, vartant knygą galima rasti „Raimio receptus“ – pasigaminus marinuotų kopūstų ar tikrųjų lietuviškų vėdarų à la Sližys turbūt galima atsidurti arčiau kūrėjo? Taip pat pateiktas solidus nuotraukų, eskizų, jaunystės ir brandžiųjų darbų rinkinys. Tačiau. Jei Raimundas Sližys būtų gyvas, jis apie save knygos turbūt nesugebėtų pabaigti – gal pasijustų nuogas, atskleistas, o gal jam akis paskaustų skaityti: „Nenorėčiau tapyti tokio paveikslo, kurį galėčiau paaiškinti“ (p. 116).
