Ar dar galima knygą pavadinti stebuklingu statiniu?

AUŠRA JURGUTIENĖ

Valdas Papievis. Eiti. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. 159 p.

Vertėtų pasidžiaugti, kad nors kai kurie kritikai nekantravo ir skelbė katastrofistines prognozes dėl esė žanro išsisėmimo, kaip rodo 2010 metais pasirodžiusios knygos, jis nei nyksta, nei stagnuoja. Jį renkasi kūrybiškai aktyvios asmenybės, pilietines ir kultūrines mūsų gyvenimo aktualijas ir socialines nuotaikas bei nuomones sugebančios įvynioti į estetiškai patrauklius meninius pavidalus. Apibendrintai esė rinkinius galima pavadinti lietuvių intelektualinės prozos avangardu, o jai ypatingo advokatavimo ir nereikia, nes turi neblėstantį pripažinimą ir savus skaitytojus.

Liutauro Degėsio naujausias esė rinkinys „Prisiminimų prisiminimai“ išsiskiria provokatyviu mąstymu, nukreiptu prieš savaime aiškias tiesas, įsišaknijusius gyvenimo standartus, kurie, nespėdami kartu su istorija, darosi juokingi. Autorius atradęs savitą rašymo stilių, kurį tiktų apibūdinti kaip paradoksalų ir humoristinį filosofavimą. Rolando Rastausko „Privati teritorija“ pasirodė įdomi dėl naujų akcentų: nepriklausomybės kultūrinio gyvenimo daug didesnės kritikos ir nevienareikšmės įžvalgios okupacinio laikotarpio kultūros retrospekcijos. Gal jai būtų pravertusi kiek didesnė tekstų atranka, palyginti su anksčiau išėjusia, nes kai kurie skamba pernelyg privačiai, pristigdami bendresnio prasmių rezonanso. Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinys „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ pasižymi kūrybiškumu, kuris reiškia ne tik reiklumą savo rašymo kokybei (ir taupumą), bet ir pastangas keistis, atsisakymą to, kas skaitytojų su kritikais jau išgirta ir pamėgta, ieškoti naujų kūrybinių esė formų, rizikuoti. Alfonso Andriuškevičiaus naujausia knyga „Vėlyvieji tekstai“ prie eseistikos gali būti priskirta tik iš dalies, nes, be esė, čia sudėti eilėraščiai ir vertimai. Šiai knygai vertėtų skirti kur kas daugiau dėmesio, o reziumuojant telieka priminti daugelio jau nurodytas jos savybes: atvirumą įvairiai kultūros recepcijai, kūrybinį eksperimentavimą, artumą minimalistinei Rytų kultūrai.

Vis dėlto kaip didžiausią praėjusių metų prozos atradimą ir kontrastą eseistikai išskirčiau Valdo Papievio naująjį romaną „Eiti“. Jame nėra didesnių visuomeninių ar kultūrinių aktualijų, kurias eseistika padarė mums įprastais teksto komponentais, nėra intriguojančio pasakojimo, į kurį bando įsikibti šiuolaikinis lietuvių romanas, nėra jokio privataus flirto ar egzotikos, kuriems tarnauja pramoginė literatūra. Žodžiu, nėra nieko, kas garantuotų jai rinkodarinį pasisekimą. Tai iš šiuolaikinio konteksto visiškai iškrintanti prozos knyga, priartėjanti prie geriausių, bet populiarumo neturinčių poezijos knygų ir būtent tuo, it koks egzotinis augalas, netikėta, įdomi ir reikalinga atidesnio žvilgsnio.

Romano pasakojimas išoriškai neįspūdingas ir pabrėžtinai minimalistinis, nors ir rutuliojamas už Lietuvos ribų: Paryžiuje gyvenantį pasakotoją Lietuvos laikraštis komandiruoja aprašyti Provanso miškų gaisrų – toks jo išvykos tikslas rodo lyg ir globalizacijos mastus, lyg ir viso to nereikalingumą ir juokingumą. Atvykęs jis susipažįsta su savo nuomojamo kambario šeimininke, jos kaimyne ir keliomis atsitiktinėmis personomis. Bet taip tik atrodo iš pirmo žvilgsnio. Išties visi ir viskas romano pasakojime yra tobulai suvienyta svarbiausios egzistencinės vienatvės temos. Egzistencinės todėl, kad jos negalima susieti vien tik su pasakotojo, Prancūzijos imigranto, būsena („Jei kas jį iš tolo regėtų, pamanytų, jog tas žmogus labai vienišas. Tačiau niekas jo neregi, o pats jis vienatvės nejunta. Jis jau pamiršęs, ką reiškia su žmonėmis būti“, p. 69), nes ji ne mažiau būdinga ir iš Provanso kojos neiškėlusioms dviem kaimynėms, anksčiau buvusioms draugėms, bet jau seniai nebendraujančioms („Bet kaip jos gali būti artimos jam, jeigu jos tokios tolimos viena kitai? Nelyg susisiekiantys indai, kuriuose tas pats liūdesys. Bet stikliniai vamzdeliai lygiagretūs iki begalybės“, p. 23, „Jos abi labai vienišos“, p. 127). Knygos pavadinimas „Eiti“ ne tik nurodo pasakotojo didžiausią pomėgį, ne tik tampa svarbiausiu pasakojimo motyvu, lydimu nuolatinio Wong Kar-wai filmo muzikos prisiminimo, bet ir veda prie svarbiausios jos idėjos:

Eiti – tai mano namai. Jie tikresni už namus, turinčius pamatus, stogą, sienas. Namai, turintys pamatus, stogą ir sienas, yra tariami. Tereikia sustot, įsikurt ir prarasi namus [...]. Jie – tik laikinas prieglobstis, tikrieji tavo namai – eiti. Eiti ir eiti. Eiti be galo. Į šiuos tavo namus niekas nepasikėsins, jų niekas sugriauti, nė sudeginti negali. Ir tu juose nepasiekiamas. Tu juose kaip ant akiračio linijos tupintis paukštis – nutolstantis tiek, kiek taikiklis prie jo priartėja (p. 57).

Kad tai meniškai įdomus ir brandus kūrinys, rodo ne tik jo pasakojimo visų lygmenų rišlumas, bet ir su juo įdomiai kontrastuojantis pasakotojo tapatumo nerišlumas, kaitaliojant centruojantį „aš“ įvardį su dominuojančiu distanciniu „tu“ (arba dar labiau nutolintu „jis“). Romano pasakotojo lietuviškos savimonės sukibimas su prancūziško peizažo vaizdiniais taip pat išreiškia naują jo heterogeniško tapatumo formą ir visai emigracijos literatūrai būdingą „globalios etnoerdvės“ formą (antropologo Arjuno Appadurai sąvoka), kuri nuo įprastos etnocentristinės skiriasi tuo, kad nėra tvirčiau susieta su rašytojo kilmės vieta, o yra sudaryta iš įvairiausių vietų aprašymų, panašiai kaip laikraščių informaciniai tekstai. Tiesa, Papievio romanui „globalios etnoerdvės“ sąvoka gali būti taikoma tik iš dalies, nes paprastai ji yra taikoma tiems emigracijoje gyvenantiems autoriams, kurie liaujasi rašę gimtąja kalba.

Apibendrintai, be didesnių išvedžiojimų, būtų galima pasakyti, kad tai romanas apie vienatvę, kaip nuolatinę egzistencinę žmogaus būseną, parašytas meistriškai, individualų poetizuotos prozos stilių praturtinant naujojo romano ir rytietiškos estetikos prasmės neapibrėžtumu. Atskiro dėmesio nusipelno jo kalba, muzikali ir metaforiškai kerinti, kai neįprastai taupiai pasakoma labai daug, pereinant apskritai prie bet kokių aiškesnių prasmių ir gyvenimo tiesų kvestionavimo:

Tai, kas aš esu, kas many dedas, man yra tolimiau nei kraštai, kurių aš niekada nemačiau, niekada neišvysiu. Pats sau – tolimesnis negu mėnulis per pilnatį, kai šis taip priartėja, jog visi krateriai, plynės matosi, lyg būtų pieštuku apibrėžti ir gelsvai angliuku rausvame fone papilkinti (p. 16).

Tu kalbi taip, lyg pasauly būtų kraštų, kuriuos tu pažįsti. Ir lyg pasauly būtų žmonių, apie kuriuos ką tikra galėtum pasakyti (p. 101).

Ar nebus taip, kad tik sapnuose šio pasaulio paslaptis suprasti gali? Jeigu paslaptis suprasti iš viso įmanoma. O galbūt paslaptys tam ir yra, kad jų niekada nesuprastum? Jei paslaptį supranti, galbūt ji nė paslaptis nebuvo? (p. 152)

Papievio romano, iliustruoto puikiais Prano Gailiaus piešiniais, skaitymas ne tik suteikia estetinio malonumo pojūtį, bet ir aktyvina skaitytojo vaizduotę, verčia susimąstyti, kad nors gyvenimo paslaptis ir negali būti pažinta, jį verta nugyventi kantriai ir su meile, nes su mūsų žlugimu ar mirtimi, ačiū Dievui, pasaulis nesužlunga ir nenumiršta, kaip tvirtino egzistencinio katastrofizmo išpažinėjai. Negana to, „kad gyvenome laimingus laikus, mes suprantam tik jiems pasibaigus“ (p. 154). Kaip visa tikroji kūryba, taip ir romanas „Eiti“ skleidžia estetinę paguodą, kad nelaimėje esama laimės ir kad galima išeiti neišeinant iš vienatvės ir liūdesio. Todėl mintis apie Papievio romaną „Eiti“ užbaigti norėčiau sena citata iš 1960 metų žurnalo „Tel Quel“ pirmojo numerio deklaracijos: „Norėti pasaulio ir jo norėti kiekvieną akimirką suponuoja valią perprasti tikrovę ją vis iš naujo užčiuopiant ir ne tiek ją užginčijant, kiek reprezentuojant. Tuomet kūrinys galės iš tiesų tapti, P. Valéry žodžiais tariant, „stebuklingu statiniu“ (cit. iš Gerard Desson, Poetikos įvadas, p. 114, vertė N. Keršytė). Ši citata pasitelkta dėl kelių priežasčių. Pirma, ja pateikiamas dar vienas gero kūrinio apibrėžimas. Nes, kaip rodo kasmetinės LLTI diskusijos dėl geriausios metų knygos, ir ne tik jos, daugiausia problemų sukelia ne tiek konkrečių knygų vertinimas, kiek tai, kaip mes suprantame knygos gerumą ar kūrybiškumą. O suprantame jį ir panašiai, kaip aukštą meninę kokybę, ir kartais taip skirtingai, kad tik banaliausio balsavimo metodu ir kartais minimaliausia balsų persvara sugebame ją išrinkti. Vienodo tobulo enciklopedinio atsakymo, kas yra gera knyga, nors ir labai to norėtume, negali būti, nes tai istoriškai kintantis ir permainingas dalykas, dažniausiai verčiantis mus tik spėlioti. Todėl istorijai visuomet lieka paskutinis, lemtingiausias, balsavimo taškas. Visa tai rašau ir tam, kad kai kurie literatūros tyrėjai ir kritikai, pripažįstantys Papievio „Eiti“ meninę kokybę, ją kritiškai vertina kaip „senamadišką“. Su tokia nuomone polemizuodama, kaip tik romaną ir noriu susieti su „senamadiškomis“ prancūzų septintojo dešimtmečio estetinėmis idėjomis, tęsiančiomis Valéry tradiciją, kad paklausčiau kelių paprastų dalykų: ar gera kūryba gali būti skirstoma į „senamadišką modernistinę“ ar „nesenamadišką postmodernistinę“ ir ar mus rinka su savo diktatu nėra taip nustekenusi, kad visa, kas nuo jos įstengia gerokai atsiplėšti, tegalime priskirti praėjusiems laikams? Retro stiliaus apraiškos šiuolaikinėje literatūroje gali tapti ir savitos stiliaus elegancijos požymiu, jeigu tik autorius žino ir moka jomis pasinaudoti. Be to, negalima nepamatyti ir neįvertinti po ryškaus debiutinio romano „Ruduo provincijoje“ (1989) autoriaus kantraus ir tylaus atėjimo iki naujos knygos, kurioje jam pagaliau pavyko sėkmingai minimalizuoti ankstesnius perteklinius savo poetizuojančios kalbos nėrinius ir pasiekti jos maginio meninio skambesio.

Prieš metus straipsnyje „Zuikių sukilimas, arba Apie vieną perspektyvią literatūros tendenciją“ rašiau, kaip patraukliai atrodo dalis šiuolaikinės lietuvių literatūros, išvengiančios aukštojo elitinio ir žemojo pramoginio stiliaus opozicionavimo ir vienaprasmio pasakojimo banalumo, plečiančios daugiabalsio ironiško ir parodijinio stiliaus plotus, gebančios ir neprarasti klausos šiandienos aktualijoms, ir išlaikyti meninį lygį. Šįkart pasirodęs Papievio romanas „Eiti“ sumaišė visas mano anksčiau išdėliotas kortas, išvaikė visus literatūrinius zuikius ir padiktavo (priminė?) visai kitus geros literatūros lūkesčius. Jis privertė atkreipti dėmesį, kad šiandien ne mažiau patrauklus gali būti priešingos meninės stilistikos kūrinys: kai rašantysis laiko tėkmei ir mūsų amžiaus žurnalistinei dvasiai, tarnaujančiai vienadienėms aktualijoms, sugeba priešpriešinti originalų (čia originalumas suprantamas kaip naujumo antitezė) ir estetiškai tvarų statinį. Jeigu šiais metais LLTI su Kultūros ministerija suvienytų jėgas, kad išrinktai metų knygai dar būtų suteikta galimybė būti išverstai į užsienio kalbą, „Eiti“ vertimas galėtų tapti garbinga ir simboline pradžia.