Anokia čia patvirka!

SIGITAS GEDA

2008 metai

Pasaulio užmaršumas

Šįryt Kacas papasakojo, t. y. priminė tą istoriją, kaip anais laikais (kada tai buvo? gal prieš 25 metus?) jaunas vokietis savadarbiu lėktuvėliu atskrido didžiulį atstumą ir… nusileido Raudonojoje aikštėje.
Pasaulis aiktelėjo! Kur buvo visos apsaugos, armijos, bombonešiai ir radarai?
Kacas atbėgo pas skulpt. Ambraziūną rėkdamas:
– Ar girdėjai? P…c Sovietų Sąjungai! Vienas vokietukas atlėkė „ant faniūrų“!
Rezultatas koks? Vyr. karo pajėgų vadas Jazovas neteko posto, vokietį teko paleisti. Radaras jo neužfiksavo todėl, kad lėktuvas skrido… per žemai.
Dabar tas skulptorius sako:
– Paminklą reikia tam vokietukui pastatyti, o tavo, Kacai, žodžius iškalt akmeny!
(Jeigu viskas taip ir buvo pasakyta…) Aš pats tą istoriją buvau pamiršęs.

Gimtoji kalba ir literatūra

Tie, kurie dabar sako:
– Kam rašyti, viskas jau parašyta angliškai, prancūziškai, vokiškai…
Jeigu taip būtų galvoję mūsų proseniai, neturėtume užrašytų savo liaudies dainų, sutartinių, patarlių, priežodžių.
Nebūtų nei K. Donelaičio, nei A. Baranausko… Jų laikais jau buvo didelė vokiečių literatūra ir t. t.
Tiesą sakant, talentas neklausia – kurti ar ne, jis veržiasi pats. Iš giliausių versmių – motinų kalbos.

Vasario 21, ketvirtadienis

Rokas Ž.

– Jeigu su tavim kalbasi policininkas, geriau apsimesk negyvas.
– Jeigu labai ilgai kas nors tave slegia ir tu nesiimi sprendimų, tai galop gyvenimas sprendžia už tave. Kad ir spyriu į š…ną!

Vasario 22, penktadienis

Iš statistikos

Gyvenimo kokybė Lietuvoje – ketvirta iš kito galo, kas trečias žmogus gyvena „ant skurdo ribos“. Lietuvos vyrų amžius – 10 metų trumpesnis nei visoje Europoje.
(Kalbėjo Europos Sąjungos Tarybos atstovas…)
Ir dar dešimt liūdnų žinių bendroje panoramoje.
Liūdna ateitis ir tamsi visuomenė, ir – jokių „gyventojų išteklių“.
Juodas Lietuvos gyvenimo paveikslas.
Kas dėl to kaltas? Viena „galva“ ir sako: „Septyniolika metų viską darėme atvirkščiai ir manėme, kad visiems gerai. Pavyzdžiui, jeigu verslo žmogui gerai, tai ir visiems gerai.“

Vasario 23, šeštadienis

Johną Irvingą skaitant

Kadangi šiemet jis buvo atskridęs į Vilniaus knygų mugę, įsiskaičiau jo „Kol tave rasiu“. Šeštame sk. „Šventasis Dievo griausmas“ mane privertė stabtelėti sakinys: „Po Amsterdamo Alisa jau buvo kita moteris – beveik visiškai netekusi ankstesnio, kad ir menko, pasitikėjimo savimi bei savo vertės pojūčio.“
Ar toks jausmas apninka ir rašantį žmogų, kai jį palieka „įkvėpimas“ – nesiseka?
Dar baisiau!

Pasąmonė

Pavakarį sesuo paklausė, kodėl aš toks nusiminęs.
– Negi aną savaitę buvau linksmesnis!
– Taip.
Tada ėmiau sukt galvą ir atsiminiau: paryčiu, kai vėjas bildino skardinį palėpės stogą, man prisisapnavo… rudas, suplotagalvis policininkas. Jis sėdėjo ant grindų susigūžęs ir prasta lietuvių kalba stengėsi iškvosti, kur dingo žmonos „Džeta“.
Aš neištvėriau ir pradėjau piktai aiškinti… Žinoma, kad po metų man atšoko ankstesnieji apklausimai, visos tos nesąmonės… suplotom galvom.

Vienos išminties galas

Prie upės sėdėjo žmogus, ievose suokė lakštingala.
– Ko tu čia lauki? – paklausė žmogų lakštingala.
– Man buvo pasakyta: „Sėdėk prie upės ir lauk. Ja praplauks tavo priešų lavonai.“
– Ir praplaukė?
– Kai kurie.
Po daugelio metų į tą patį ievyną sugrįžo jau kitos lakštingalos, jos pradėjo savo treles ir ūmai nutilo pasibaisėjusios.
– Kas yra? Kodėl negiedat? – paklausė vyriausioji.
– Ten sėdi miręs žmogus, – atsakė viena iš nutilusiųjų.

Replikos teisėmis

Kažkuris iš filosofų yra pasakęs apie meno kūrinių interpretacijas:
– Interpretacija yra proto kerštas menui.
P. S. Gerai, jeigu protas išlavintas, aštrus ir galingas. Šiaip jau – vidutinybių arba menkystų kerštas kuriančiam žmogui. Gerai, jeigu interpretacija yra „vos vos per Marytės plauką“, t. y. kū…plaukį.

Vasario 24, sekmadienis

Ekleziastas

Ekleziastika (ar ekleziastinės nuotaikos etc.) – lietuvių literatūroje beveik neliesta tema. Šįryt skaitinėdamas A. Rubšio vertimą užkliuvau už:

O žvelgiantys pro langą matys tamsą…

(12, 3)

Manyčiau, kad andainykštis S. T. Kondroto romano pavadinimas „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“ yra šios eilutės parafrazė.
Esama įvairių šios vietos interpretacijų. Antai tas, kuris romano parašymo metu galėjo būti „populiarus“ (t. y. I. Djakonovo pasaulinės literatūros tome rusų kalba „Senųjų Rytų poezija ir proza“, 1973), taip ir skambėjo:

и потускнеют глядящие в окошки…

Tiesą sakant, I. Djakonovo vertimu pasitikiu labiau negu A. Rubšio. Dar labiau man „gaila“ tų tekste minimų langelių… Senovės žmonės tik tokius tegalėjo turėti!
Beje, sekančios eilutės, man be galo poetiškos, irgi verčiamos labai įvairiai.
Liet.:

Bijomasi aukštumų ir pavojų kelyje.
Kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka
ir kapario uoga tampa bejėgė.

Iš I. Djakonovo (pažodžiui):

Ir užtvaros bus kely,
Ir migdolo žiedlapiai bus nubirę,
Ir skėriai pasisotins,
Ir nubyrės geidulių kaparis.

(Dygl. kaparis – Capparis spinosa, vartojamas prieskoniams.)

Henri Matisse’as (1869–1954)

Linas K. labai apsidžiaugė gavęs nuotrauką (ar pamatęs knygą su nuotrauka), kur 82-ejų Matisse’as guli lovoje (serga) ir piešia pasirišęs anglies galiuką „ant meškerės“…
– Meškerioja!

Iš posakių

Katė, kuri prašosi būti paglostoma.
Katė prašosi paglostyti.
Paglostoma katė?

Neišsilavinęs sliekas.
Sliekas – teroristas.

Sliekų vadas, sliekas – teroristų vadas. (Pažinojau tokį kompozitorių. Internete V. rado jo gyvenimo aprašą. Dar bene 2005-aisiais vienam bare (po ilgo gėrimo) jis norėjo apšlapinti barą…)
Tikras teroristas!

Verslas Tatrų priekalnėse

Vyrai išvažiuoja į kasyklas. Moterys lieka namie ir mezga. Globalinės rinkos laikais jos sugalvoja verslą „skylė skylėje“ – mezginiai…
Megztos kelnaitės ir liemenėlės, juodos, raudonos… Iš pradžių klestėjo – užsakymų ateidavo net iš Japonijos ir Arabijos. Visi norėjo „lenkiškų stringų“. Vyrai apleido kasyklas… Ilgainiui mada praėjo. Kas iš tų skylučių, jei nematai skylutės?
Kai papasakojau apie šį verslą V., gavau SMS: „Įsivaizduok penį tarp ąžuolų!“
Moterų vaizduotė nelygstama.

Mes – jums!

Pagal apklausą Londone dauguma vyrų geriau atsimena savo pirmąją mašiną nei pirmąją meilę… Ta proga – Laimutei – sveikinimai iš degalinės (bendradarbių).
Arba tas: žuvis, kurios atitrūko meškeriojant, atsimenu visas iki vienos, moteris, su kuriom permiegojau – nelabai…
P. S. Apklaustos moterys ne tokių dalykų papasakotų!

Svetimo žvilgsnio baimė

Archetipinė akis ir camera obscura. Rašoma, kad dar Aristotelis pastebėjęs, jog saulės spindulys, įėjęs pro siaurą lango plyšį, ant grindų piešia išorės vaizdą. Perkelia…
Šis principas panaudotas fotografijai, tačiau „svetimos akies“ baimė išliko.
Manoma, kad ir tiesioginio žmogaus vaizdavimo principas dėl to yra draudžiamas islamo religijoje.

Švietimas Lietuvoje

Tokia pažiūra į švietimą liudija tik viena – norima išlaikyti čia gyvenančius žmones tamsoje. Jais bus lengva manipuliuoti. Tauta pasmerkta tamsai.

Apie grožį

Reikia ilgai gyventi, kad pamatytum, kokie gražūs paukščiai yra antys, ypač gaigalai. Tikras šiaurinis stebuklas!
Rudame besniegio vasario vandenyje po gluosniais.

Vakaro mintys

Kas nors pasakys, kad esu pesimistas… Šalis vis labiau ir labiau panaši į išspaustą citriną. Čia nėra vietos nei jaunimui, nei senimui.

Iš nešvankių posakių

Zuikis bėgo nuo jį medžiojančio liūto… Bet nežinojo, kad priekyje pastatytas liūtukas pasiūlys jam labai saldžią morką.
Tad – reikės stabtelėt!

Vasario 25, pirmadienis

SMS

Seras A. Conanas Doyle’is žavėjosi „apkūnia, tamsaus airiško veido Elmore, saldžia bejėgyste leipėjančiu tamsių akių žvilgsniu ir užsiplieskiančia nervų audromis“.