Užsienio literatūros vertimų metai

DALIA ZABIELAITĖ

Lietuvoje jau antrą kartą rengiami Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos inicijuoti Metų verstinės knygos rinkimai. Projektas dar palyginti naujas, pradėtas rengti vėliau nei Lietuvoje jau išpopuliarėję lietuviškos Metų knygos rinkimai. Metų verstinės knygos rinkimų projektas ne mažiau reikšmingas nei lietuviškos knygos rinkimai. Abiejų šių projektų tikslas panašus – padėti skaitytojams, bibliotekoms, knygynams, švietimo institucijoms atsirinkti vertingus šiuolaikinės literatūros kūrinius, skatinti skaitymą. Tik vienu atveju – lietuvių autorių, o kitu – užsienio. Kitaip nei lietuviškos Metų knygos rinkimuose, užsienio knygos rinkimų projekte aprėpiama platesnio laikotarpio literatūra: į šiuolaikinės literatūros kategoriją čia patenka grožinė literatūra (suaugusiųjų proza, dramaturgija, poezija, literatūrinė eseistika), užsienio autorių sukurta per pastaruosius tris dešimtmečius. Iš šios pasaulio literatūros vertėjai, literatūros kritikai, remdamiesi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parengtais bibliografiniais duomenimis, renka per pastaruosius vienus metus Lietuvoje išleistas dėmesio vertas šiuolaikines užsienio grožines knygas (plačiau apie Metų verstinės knygos rinkimų projektą žr. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos tinklalapyje www.llvs.lt).

Gyvename finansiškai sunkiais laikais, kai knygų išleidžiama vis mažiau. 2010 metais jų išleista dar mažiau nei 2009-aisiais, kai grožinės literatūros leidybos mastai sumažėjo trečdaliu, palyginti su 2008 metais. Kita vertus, galima sakyti, kad bendra leidybos tendencija yra ta pati: apie pusę visų Lietuvoje išleidžiamų grožinių knygų sudaro verstinė literatūra. Toje gausoje Lietuvoje išleidžiamos šiuolaikinės užsienio literatūros susigaudyti nelengva. Neretai autorių vardai nieko nesako, jie nauji, nežinomi. Viršeliuose knygos anotuojamos kaip išsiskiriančios ir įdomios, nors iš tiesų tėra vienadienė literatūra, lengvai skaitoma, skurdaus ir paprasto turinio. Kaip filosofai sako, gyvename triumfuojančios vidutinybės visuomenėje, tad nekeista, kad nedaug yra žmonių, kurie nori skaityti rimtus, sudėtingesnius literatūros kūrinius. Žmonėms reikia lengvų skaitalų ir sensacingų niekų, nereikalaujančių interpretacinių pastangų. Leidyklos tokių knygų nemažai išleidžia. Bet esama ir aukštesnio literatūrinio skonio žmonių, kuriems patinka rimtoji literatūra. Jiems ne visad lengva tokią knygą iš mažaverčių knygų gausos atsirinkti. Projekto tikslas ir yra atskirti rimtąją literatūrą nuo komercinės, reikšmingą nuo nereikšmingos. Tiksliau sakant, nustatyti skaitytojams orientuotis padedančią tam tikrą hierarchiją. Atrinktas skaityti vertas knygas Vertėjų sąjunga jau antrą kartą pristatė per renginį Vilniaus knygų mugėje. O Lietuvos skaitytojai kviečiami skaityti ir rinkti geriausią knygą iš ekspertų sudaryto sąrašo.

Akivaizdu, kad rimtų, vertingų šiuolaikinės literatūros kūrinių nėra daug. Tokių knygų pernai išleista dar mažiau negu 2009-aisiais. Čia plačiau nenagrinėsiu Lietuvoje sėkmingai verčiamos ir leidžiamos geros pasaulinės literatūros klasikos, kurios 2010 metais irgi buvo, kad ir mažiau, išleista – anksčiau dar neversti kūriniai, pvz.: anglų klasiko Evelyno Waugh „Vargingi kūnai“ ir „Sugrįžimas į Braidshedą“ (vertė Rasa Drazdauskienė) ar George’o Orwello atsiminimų knyga „Katalonijai pagerbti“ (vertė Arvydas Sabonis), Nobelio premijos laureato austrų rašytojo Elijo Canetti „Išgelbėtas liežuvis: vienos vaikystės istorija“ (vertė Austėja Merkevičiūtė), austrų klasiko Stefano Zweigo biografinė esė „Trys meistrai: Balzacas, Dickensas, Dostojevskis“ (vertė Austėja Merkevičiūtė), žydų kilmės prancūzų rašytojos Irène Némirovsky istorinis romanas „Prancūziška siuita“ (vertė Goda Bulybenko), rusų klasiko Fiodoro Dostojevskio ankstyvojo laikotarpio kūriniai („Apysakos“, t. 1, vertė Ramutė Rybelienė), žydų kilmės vengrų rašytojo, Nobelio premijos laureato Imrės Kertészo romanas „Be likimo“ (vertė Algirdas Jakulis). Perleidžiami ir seni klasikos kūriniai, pvz.: Johno Steinbecko romanai „Konservų gatvė“ (vertė Virgilijus Čepliejus) ir „Tortilijų kvartalas“ (vertė Kęstutis Šidiškis), Jacko Kerouaco „Kelyje“ originalaus (necenzūruoto) ritinio leidimas (vertė Irena Balčiūnienė), Jerome’o Davido Salingerio apysakų rinkinys „Aukščiau gegnes, dailidės. Susipažinkite, Simoras“ (vertė Nerijus Maliukevičius ir Laimantas Jonušys), Dantės Alighieri „Dieviškoji komedija. Skaistykla“ (vertė Sigitas Geda), Fiodoro Dostojevskio „Demonai“ (II dalis, vertė Algimantas Antanavičius).

Atrinkdami reikšmingas šiuolaikines metų verstines knygas ekspertai vadovaujasi šiais reikalavimais: kad knyga turėtų meninę vertę ir kad jos vertimas būtų geras. O čia yra visaip. Perskaičius ne vieną 2010 metais išleistą dėmesį patraukusią nekomercinę šiuolaikinę užsienio knygą, akivaizdu, kad kai kurių meninė vertė nepakankama, nors vertimas geras, pvz.: iš Mauricijaus salos kilusios jaunos prancūzų rašytojos Nathachos Appanah romanas „Paskutinis brolis“ (vertė Asta Dumšienė), Salmano Rushdie „Florencijos kerėtoja“ (vertė Danguolė Žalytė), Woody Alleno smulkiosios prozos rinkinys „Diagnozė: nepakaltinamas“ (vertė Gediminas Pulokas, Marius Burokas, Saulius Repečka). Kitų kliūva vertimas, neperteikiami subtilesni semantiniai ir sintaksiniai niuansai, nors meninė vertė ir neprasta, pvz.: vokiečių rašytojo Hannso-Josefo Ortheilio „Toškimas meilės“ (vertė Vilija Žemaitaitytė) arba rusės Liudmilos Ulickajos „Medėja ir jos vaikai“ (vertė Jurgis Gimberis). Būta atvejų, kad nelabai vykusi yra ir knygos meninė vertė, ir pats vertimas, pvz.: jaunos prancūzės Muriel Barbery „Ežio elegancija“ (vertė Eglė Juciūnaitė) ar jaunos vokietės Katharinos Hagenos „Obuolių sėklų skonis“ (vertė Lina Žukauskaitė).

Bet yra vertimų, kuriuos malonu skaityti, kurie profesionalūs, meniški, puikiai perteikia meninę romanų gelmę ir grožį, pvz.: Grahamo Swifto „Vandenų žemė“ (vertė Laimantas Jonušys), Hertos Müller „Amo sūpuoklės“ (vertė Antanas Gailius), Ugo Riccarelli „Tobulas skausmas“ (vertė Pranas Bieliauskas), Philippe’o Claudelio „Pilkosios sielos“ (vertė Alina Kiliesaitė), Andreï Makine’o „Moteris, kuri laukė“ (vertė Lolija Spurgienė), Arto Paasilinnos „Kaukiantis malūnininkas“ (vertė Lina Michelkevičė) ir kt. Tai pernai išleistų knygų kontekste išsiskiriantys romanai, turintys didesnę ar mažesnę meninę vertę. Vertas dėmesio šias knygas daro tai, kad jos turi metafizinę perspektyvą, pasaulio ir žmogaus gelmės viziją ir apie tuos dalykus kalba turtinga, vaizdinga menine kalba.

Ką galima pasakyti apie leidybos tendencijas Lietuvoje, remiantis skaitytomis knygomis? Kokie ir kokių šalių rimtieji autoriai leidžiami? Kokios literatūrinės krypties yra jų kūryba? Kokia tematika dominuoja užsienio autorių kūryboje? Kas dabar vyksta šiuolaikinėje pasaulio literatūroje? Akivaizdu, kad dominuoja proza. Didžiausią 2010 metais Lietuvoje išleistos užsienio grožinės literatūros vertimų dalį sudaro romanai. Dramaturgija, poezija, eseistika beveik neverčiama. Gal dėl to, kad tai patys nekomerciškiausi žanrai. Vargu ar būtų galima išskirti kokią pernai išleistą vertingą šiuolaikinės užsienio poezijos, dramos, eseistikos knygą, sukurtą garsaus Vakarų rašytojo. Minėtina tik avangardistinė, šiurkšti ir siekianti šokiruoti ukrainiečio Serhijaus Žadano esė knyga „Anarchy in UKR“ (vertė Vytautas Dekšnys) apie jaunimo gyvenimą ir mąstyseną, su aliuzijomis į pankroko muziką. Jei kas 2010 metais išleista, tai tik iš klasikos, pvz.: ispanų rašytojo Pedro Calderóno de la Barcos dramų rinktinė „Gyvenimas – tai sapnas“ (vertė Aurelijus Katkevičius), garsaus portugalų poeto Fernando Pessoa poezijos rinktinė (vertė Nijolė Simona Pučinskaitė), lietuvių poeto Alfonso Nykos-Niliūno versta ir sudaryta užsienio poezijos antologija „Poezija iš svetur“.

Bene daugiausia verčiama ir leidžiama anglų kalba parašyta literatūra, kuri didžia dalimi yra komercinė. Tarp 2010 metų vertimų iš anglų kalbos yra ir gerų, didesnę ar mažesnę meninę vertę turinčių romanų (Anglijos ir JAV rašytojų). Gerokai mažiau šiuolaikinės literatūros vertimų iš prancūzų kalbos, kuria parašyta literatūra yra nekomercinė, panašiai iš vokiečių ir italų kalbų. Iš kitų europinių kalbų (pvz., lenkų, ispanų, portugalų, serbų) verčiama dar mažiau. Praėjusiais metais pasirodė vertimų ir iš mažai verčiamų kalbų (olandų, bulgarų, turkų), kurių vertėjų Lietuvoje suskaičiuotum ant vienos rankos pirštų. Anksčiau Lietuvoje buvo nemažai leidžiama skandinaviškos literatūros, o pernai jos išleista nedaug (minėtini Arto Paasilinna, Monika Fagerholm, Sofi Oksanen). Nebuvo lietuviškai išleistas nė vienas vertingas šiuolaikinis Lotynų Amerikos romanas. Panašiai yra ir su Japonijos literatūra, kurios vienas kitas reikšmingas šiuolaikinis kūrinys vis pasiekdavo lietuvių skaitytojus.

Krinta į akis tai, kad tarp dėmesio vertų šiuolaikinės užsienio literatūros kūrinių, Lietuvoje išleistų 2010 metais, vyrauja Vakarų Europos romanai. Vertų dėmesio JAV autorių vertimų pernai pasirodė tik keli: gyvuoju amerikiečių klasiku vadinamo vyresniosios kartos rašytojo Philipo Rotho naujausias romanas „Apmaudas“ (vertė Gabrielė Gailiūtė), mažiau garsaus Jeffrey Eugenideso „Jaunosios savižudės“ (vertė Rasa Racevičiūtė). Į Europos rimtąją literatūrą siekia įsirašyti ir menine kokybe ją vytis Vidurio ir Rytų Europos romanas, nors ne visad sėkmingai ir ne be trūkumų, pvz.: jaunojo lenko Jaceko Dehnelio „Lialė“ (vertė Birutė Jonuškaitė) arba bulgaro Georgi Gospodinovo „Natūralus romanas“ (vertė Gintarė Kubilickaitė), kuriam gerokai trūksta iki didžiosios literatūros, nors knyga, pristatoma kaip didi, užsienyje sulaukė pripažinimo.

Na, o kokie gi autoriai leidžiami? Tarp 2010-aisiais Lietuvoje išleistų šiuolaikinės grožinės literatūros kūrinių nemaža dalis yra tokių, kurie parašyti pasaulyje daugiau ar mažiau garsių ir Lietuvoje jau kažkiek žinomų užsienio rašytojų. Vienas ar kitas jų romanas jau anksčiau buvo išverstas į lietuvių kalbą. Pavyzdžiui, Grahamas Swiftas, Andreï Makine’as, Philipas Rothas, Miloradas Pavićius, Frédéricas Beigbederis, Orhanas Pamukas, José Saramago, Arto Paasilinna ir kt. Visų šių žinomų kūrėjų, kurių kai kurie (Orhanas Pamukas, José Saramago) yra pelnę Nobelio literatūros premiją, 2010 metais išleisti romanai tęsia jau anksčiau pradėtą lietuvių skaitytojų pažintį su šiais vardais, atveria galimybę diskutuoti ir svarstyti, ar pernai išleisti kūriniai stipresni ar silpnesni nei anksčiau lietuviškai išleistieji, pvz.: praėjusiais metais išleista José Saramago postmoderni ir sensacinga, su krikščioniška teologija prasilenkianti „Evangelija pagal Jėzų Kristų“ (vertė Zigmantas Ardickas), lyginant su anksčiau išleistais dviem jo romanais, arba Frédérico Beigbederio autobiografinis, be įprasto maivymosi ir pasipūtimo parašytas „Prancūziškas romanas“ (vertė Lina Barštytė), lyginant su anksčiau išverstais septyniais jo darbais.

Tarp 2010 metų vertimų yra ir visiškai naujų užsienio autorių vardų, kurių kūryba iki tol neversta Lietuvoje. Čia minėtini prancūzas Philippe’as Claudelis, italas Ugo Riccarelli, Turkijoje ir JAV gyvenanti Elif Shafak, Rumunijoje gimusi vokietė, jau būdama suaugusi emigravusi į Vokietiją Herta Müller, olandas Harry Mulischas, anglų rašytoja Andrea Busfield, prancūzė Muriel Barbery ir kt. Tai didesnio ar mažesnio talento rašytojai, vieni jauni, kiti vyresni, vieni sukūrę daugiau, kiti mažiau. Kai kurių iš šių minėtų šiuolaikinių autorių vertimai yra vadinamasis skylių lopymas. Antai kai Herta Müller 2009 metais pelnė Nobelio literatūros premiją, Lietuvoje ji buvo beveik nežinoma. Ir tik pernai pasirodė jos pirmas romanas lietuviškai „Amo sūpuoklės“. Vienas didžiausių olandų pokario literatūros kūrėjų Harry Mulischas, parašęs apie keturiasdešimt kūrinių, pernai spalį miręs, irgi tik 2010-aisiais pirmąkart pasirodė lietuviškai. Panašiai kaip ir vyresniosios kartos amerikietis Philipas Rothas, sukūręs apie trisdešimt romanų, kurių dar tik antras, vienas iš naujausių jo darbų, pernai pasiekė lietuvių skaitytojus.

Šiuolaikinės grožinės literatūros vertimuose, išleistuose per praėjusius metus, matyti tendencija versti vėliausius, pastaruoju metu parašytus kūrinius. Šie kūriniai nebūtinai yra patys geriausi vieno ar kito rašytojo darbai, bet patys naujausi, parašyti per pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį. Pavyzdžiui, Harry Mulischo „Zygfridas“ (vertė Aušra Gudavičiūtė) yra 2001 metais pasirodęs vėlyvasis romanas, Elif Shafak „Stambulo pavainikė“ (vertė Eglė Bielskytė) parašyta 2007 metais, iškilaus vyresniosios kartos vokiečių rašytojo Martino Walserio „Mylintis vyras“ (vertė Vilija Gerulaitienė) Vokietijoje pasirodė 2008-aisiais, Orhano Pamuko vėliausias darbas „Nekaltybės muziejus“ (vertė Justina Pilkauskaitė, šios vertėjos išverstas „Stambulas“ 2009-aisiais pelnė Metų verstinės knygos titulą), rašytas 2001–2008 metais. Galima džiaugtis, kad užsienio literatūros naujienos lietuvių skaitytojus pasiekia nepavėluotai, leisdamos pažinti dabartinės pasaulio literatūros kryptis ir procesus.

Skaitydamas šiuolaikinius kūrinius pamatai, kaip literatūros menas vystosi ir kinta. Tuo galima įsitikinti perskaičius pernai lietuviškai išleistą garsaus serbų postmodernisto Milorado Pavićiaus iškilųjį romaną „Chazarų žodynas“ (vertė Laima Masytė), parašytą 1984 metais, ir, praėjus dvidešimčiai metų, t. y. 2003-iaisiais, Prancūzijoje pasirodžiusį visai kitokį, realistinį jaunesnės kartos prancūzų rašytojo Philippe’o Claudelio romaną „Pilkosios sielos“. Juos skaitant aiškiai matyti jau prieš gerą dešimtmetį užsienio literatūros kritikų identifikuota ryški raidos tendencija – nuo XX amžiaus paskutiniais dešimtmečiais literatūroje dominavusio postmodernizmo, jo žaidybinių eksperimentų einama prie naujojo realizmo, naujai atrandami klasikinio realizmo kanonai. Regis, modernistiniai eksperimentai išsikvėpė, jie laikomi nebetinkamais pakitusiam pasauliui aprašyti. Mažiau linkstama išdykauti, eksperimentuoti romano turiniu ir forma, leistis į fantazijos žaismą. Rimtesnius šiuolaikinius autorius domina gyvenimo realizmas, nebanalus, nebuitinis, toks, per kurį atsiskleidžia žmogaus gyvenimo giluminiai aspektai. Nors ne visiems šių laikų rašytojams pavyksta sukurti stiprios siužetinės kompozicijos romaną, siužetinis pasakojimas, kurio mirtį skelbė postmodernistai, vėl iškeliamas kaip literatūrinė vertybė.

Kalbant apie šiuolaikinės rimtosios literatūros tematiką, reikėtų pasakyti, kad nors temų diapazonas gan platus (vakarietiška ir rytietiška, metafizinė ir socialinė, istorinė ir autobiografinė, politinė ir filosofinė, psichologinė ir moralinė tematika), praėjusių metų vertimuose dominuoja XX amžiaus istorijos tema. Vertų apmąstymo dalykų ieškoma netolimoje praeityje. Ne vieno užsienio romano literatūrinės tikrovės pagrindą ar foną sudaro Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo realybė ir dar ankstesni bei vėlesni metai. Rašytojus domina istorinė tikrovė ir žmogaus likimas joje. Per istorinę perspektyvą siekiama žvelgti į antiistorišką, metafizinę žmogaus būties gelmę, gilintis į universalias temas (atmintį, meilę, skausmą, gyvenimo prasmę). Antai anglų rašytojas Grahamas Swiftas pasakoja penkiasdešimtmečio istorijos mokytojo Tomo Kriko gyvenimą, pradėdamas XX amžiaus trečiuoju dešimtmečiu ir baigdamas 1980-aisiais, jį susiedamas su platesne protėvių įsikūrimo Rytų Anglijoje kelių šimtmečių istorija. Italų rašytojas Ugo Riccarelli pasakoja apie ištisą istorinę epochą, pradėdamas XIX amžiaus antrosios pusės Italijos socialinėmis politinėmis kovomis ir baigdamas Antruoju pasauliniu karu bei pokariu. Ne tik šių, bet ir kitų autorių parašytuose romanuose istorinė socialinė plotmė prasmingai susiejama su egzistencine problematika, nenukrypstant į grynai istorinio romano žanrą, bet per istorijos perspektyvą išryškinant intensyviausias žmogaus būties prasmes. Nedaug yra pernai išleistų užsienio romanų, kurių autoriai žvelgtų į dabartį, bandytų kalbėti apie visuotinę laiko dvasią. Taip rašo jauna prancūzė Muriel Barbery, kuri savo „Ežio elegancijoje“ nelabai sėkmingai bando išryškinti šiuolaikinį Paryžiaus buržua gyvenimo be gyvenimo substancijos būdą, pateikti dabarties socialinės kritikos įžvalgų. Apie ekscentrišką dabarties gyvenimo būdą savo „Prancūziškame romane“ pasakoja Frédéricas Beigbederis.

Mūsų leidėjus, kaip matyti, domina musulmoniškas pasaulis. Apie jį 2010 metais išleistas ne vienas verstinis romanas. Tai pagal realizmo kanonus sukurti romanai su ryškiu pažintiniu politiniu dabarties turiniu. Juose pasakojama apie globalias mūsų laikų politines socialines problemas, fiktyvų turinį susiejant su realistine pažintine tematika. Čia minėtinas anglų rašytojos Andreos Busfield romanas „Gimę šešėliuose“ (vertė Jovita Liutkutė), pasakojantis apie potalibaninį demokratėjantį XXI amžiaus Afganistaną. Ar turkų rašytojos Elif Shafak „Stambulo pavainikė“, pasakojanti apie XX amžiaus turkų ir armėnų santykių kolizijas. Nemažos meninės įtaigos, bet silpnokos meninės kompozicijos alžyriečio karininko, pasirašančio Yasminos Khadros slapyvardžiu, „Kabulo kregždės“ (vertė Stasė Banionytė) pasakoja apie talibų valdomą Afganistaną. Paprastas, realistinis, linijinio siužeto Nyderlanduose politinį prieglobstį radusio iš Irano kilusio Kadero Abdolah romanas „Mečetės namai“ (vertė Birutė Mumėnaitė) pasakoja apie 1979-ųjų revoliuciją Irane. Kiek per lengvas, paviršutiniškai politinis ir kartu buitinis, su banaliomis meilės istorijomis JAV gyvenančio, iš Afganistano kilusio Khaledo Hosseini „Tūkstantis saulių skaisčių“ (vertė Jonas Čeponis) – apie XX amžiaus antrosios pusės Afganistaną. Šiais pažintinį realistinį turinį turinčiais romanais atsigręžiama į konkrečią XX amžiaus antrosios pusės–XXI amžiaus pradžios politinę socialinę realybę, bandoma atkreipti dėmesį į probleminius dabarties kraštus. Taip žengiamas reikšmingas žingsnis tolstant nuo postmodernizmo, kuriam labiau rūpėjo įvairūs fantazijos žaidimai.

Apibendrinant galima sakyti, kad gerų šiuolaikinės literatūros knygų išversta ir išleista nedaug. Bet tai visai nestebina. Gerų knygų ir yra parašoma nedaug. Gyvename žodžio ir prasmės krizės laikais, kai besiplečiančioje žodžių gausybės jūroje esama vis mažiau substancinės prasmės. Džiugu, kad šios visuotinės krizės laikais vis dar parašoma meniškos kalbos ir gilios prasmės romanų, kad leidėjai juos atranda, o vertėjai verčia. Kad atranda ir ankstesnius, dar iki krizės, parašytus dėmesio vertus romanus. Rimtos literatūros mėgėjams tikrai yra ką skaityti. Aišku, ne visos geriausios metų verstinės knygos taps klasika, ne visos atlaikys laiko išbandymą. Bet tai išliekamosios vertės potencialą – kalbos ir turinio gelmę – turinčios knygos, kiekviena savitos dvasios, nuotaikos, stilistikos. Kuri iš vertėjų, literatūros žinovų atrinktų geriausių 2010 metų verstinių knygų labiausiai patiks skaitytojui, paaiškės balandį, Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną.