Mums rašo

Labai nudžiugau aptikęs mane kritikuojantį režisieriaus Gyčio Padegimo laišką sausio 28 d. „Šiaurės Atėnų“ numeryje. Su manimi, to niekaip nenusipelniusiu, į diskusiją leidžiasi tikras ir nusipelnęs kultūros veikėjas. Tiesiog puiku!

Apie mažybines priesagas

Pirmiausiai norėčiau paneigti gandus, neva asmeniškai niekinu Jurgą Jutaitę ar Elžbietą Latėnaitę, vadindamas jas „aktoriukėmis“. Tuo labiau kad, kaip taikliai pasakė G. Padegimas, pats esu ne kritikas, o kritikiukas arba, kaip mane vadina simpatizuojančios mergaitės – rašytojukas. Man skamba visai mielai, netgi draugiškai – taip, būna, su draugais ir pasišaipome vieni iš kitų, pasivanojame šlapiomis mazgotėmis prieš eidami alaus. Kur kas smagiau, nei kai į tave kreipiasi „pone“, „Jūs“ ar „doc. dr.“.

Tuo, kad teatre J. Jutaitė ir E. Latėnaitė yra nebe aktoriukės, o Aktorės, patikėti įmanoma, bet rašoma buvo ne apie tai. Aš ėjau žiūrėti kino filmo, o ne spektaklio – vaidinimo specifika juose, nors to kol kas nenori ar negali pripažinti kai kurie lietuviško kino ir teatro metrai, gerokai skiriasi. Teatras vien dėl fizinės aplinkos ir lankymosi jame pompastikos, katarsio lūkesčio, kitaip tariant, parodomosios vertės, reikalauja stipriau reiškiamų emocijų, raiškesnės ir stipresnės tarties, ilgesnių pauzių, savotiškos plastikos ir nežaboto simbolizmo. Kine visi šie elementai atrodo tiesiog juokingai: žmonės gerame kine, mano įsitikinimu, neturėtų skirtis nuo žmonių gatvėse, baruose, troleibusuose, parduotuvėse, bendrabučiuose ir bibliotekose. Manieringi, suliteratūrinti monologai čia skamba juokingiau nei TSKP CK suvažiavimų kalbos, o negyvai pabrėžta plastika žiūrovus verčia kelti delnus prie akių iš to keisto jausmo, kurį vadinu kolektyvine gėda. Ir, deja, J. Jutaitė ir E. Latėnaitė šiame kino filme vaidina būtent taip – kaip nepatyrusios kino aktoriukės.

Apie gatves

XIX ir XX a. rusų literatūroje tokių atskirčių kaip G. Padegimo minėtoji – tarp girtaujančiųjų ir kuriančiųjų meną (!) – apstu. Pirmieji, pasakytų Michailas Bulgakovas, turi šuns širdį, o antrieji – žmogaus. Man labai keista, kad už šią atskirtį pasisako būtent šis režisierius, iki šiol, atrodo, nebijojęs išeiti iš saugiųjų zonų.

Kuriamos dvi kultūros – tų, kurie sėdi Sodų, Gėlių, V. Šopeno gatvių bareliuose, ir tų, kurie su rudos odos portfeliukais Gedimino prospektu kursuoja maršrutu Mažasis teatras– Didysis teatras. Pirmieji – viską praradę, neutralizuoti skurdo, pigaus alaus, vynelio, kartais – ir odekolono, paskendę prisiminimuose, gūdumoje ir haliucinacijose. Vos tik išblaivėję ir suvokę, koks nereikšmingas ir uždaras yra jų gyvenimas, jie tuojau pat puola ieškoti naujų haliucinacijų.

Antrieji, įsisukę į kultūrinę veiklą, manosi esantys labai svarbūs, kuriantys ir keičiantys, bet – jie irgi neutralizuoti, kaip ir jų propaguojama elitinė kultūra. Pilna noro pasirodyti, nelyginant Sodų gatvės girtuoklis ji išvemia visus, kurie neatitinka jos kanonų. Neišeidama iš kultūros pelėsiais pridvisusių koridorių, ji piktai rūko prisėdusi ant atlenkiamos kėdės raudonu apmušalu ir verda pati savo sultyse. Vynelį ir odekoloną jai atstoja būtent šių koridorių tamsa: išėjusi į lauką, ji markstosi, gūžiasi, visur mato priešus ir kvailius, todėl būtinai renkasi tik pačias plačiausias, labiausiai apšviestas gatves. Neduokdie pasukti prastesnio rajono link: dar kas cigaretės paprašys! Pakankamai prisibijojusi nesamų baubų pritemdytuose skersgatviuose, galiausiai ji nusprendžia kuo mažiau lįsti iš tegul ir priplėkusių, bet saugių koridorių.

Taip neutralizuojama kultūra: paliekant ją kultūrininkams, atribojant nuo žmonių ir paverčiant vienu iš dviejų – arba akmens bokšte užsidariusiu grafu Drakula, arba apakti baigiančiu trogloditu, nes masės, lėbautojai nesupras. Taip neutralizuojamas maištas: priskiriant jį jaunimui kaip privilegiją, kad vyresni žmonės nebemanytų galintys ką nors pakeisti, nes maištauti nerimta. Taip neutralizuojamas feminizmas: atiduodant jį seksualiai frustruotoms, nes gražioms viskas ir taip gerai. Taip, uždarant garduose, sektifikuojant, neutralizuoti galima ne tik pandas, taip nususinti galima ir liūtus: beliks surasti, pasak „G&G Sindikato“, tik stirnų, kad juos už pavadėlių palaikytų.

XIX a. Rusija, būtent taip kūrusi aukštąją kultūrą, t. y. didinusi jos vertę prarajos platinimu, priėjo savo galą, ir visi žinome, kaip stipriai į kitą pusę ji trūktelėjo vairą po to. Todėl sutinku su pasiūlymu, netgi reikalavimu nuvesti mane į teatrą – iš tikrųjų senokai ten buvau. Bet tik tada, kai G. Padegimas sutiks su mano siūlymu surengti jam ekskursiją po lėbautojų, elgetų, studentų, pankų ir gal netgi neonacių barus-skyles.

Apie spalvas ir kūnus

Yra pankai ir yra bankai, yra geltonoji spauda ir yra, hm, baltoji (?), yra pornografija ir yra erotika. Neketinu teigti, kad kairėje pusėje esančiuose reiškiniuose nėra nieko sumeluoto. Anaiptol, pankai, rašeivos ir pornografai meluoja skambiau ir dažniau nei narkotikus vartojantys paaugliai. Bet dešinėje pusėje ne tik meluojama. Kad būtų pridengta skaudanti realybė, kad būtų pateisinti nusikaltimai ir pralaimėjimai, paprasti dalykai čia sureikšminami, dekonstruojami ir peranalizuojami iki panagių, o sudėtingi imami laikyti savaime suprantamais. Bankai, erotika, baltoji spauda eina žirgu, George’o Soroso stiliumi – dėvi kostiumus, žurnalistų skrybėles ir slystančius satino naktinukus, skiedžia taip išmaniai ir rafinuotai, kad meluoti tiesiog nebelieka prasmės – skirtumas tarp melo ir tiesos pats išnyksta.

Tas pat ir su tikromis recenzijomis: esu skaitęs jų ne vieną dešimtį, ir daugiausia, ką ten rasdavau, buvo siužeto atpasakojimai, kultūringai užslėptas nepasitenkinimas, puikavimasis aukštojoje mokykloje gautais analizės pagrindais ir visiškas nenorėjimas nieko pasakyti. Tokia tikroji kritika neveikia nieko, išskyrus tai, kad atsistoja ant žemesnio laiptelio nei tikroji kūryba. Ji pati, niekieno neprašoma, redukuoja save, rengiasi pornoaktorei tinkamais prancūzų guvernantės apdarais. Kalbėdama aukštąja maniera, objektyvumu dangstydama pyktį, netrumpindama atstumo nei ironija, nei sarkazmu, ji taip ir lieka nei draugu, nei priešu, o tik paprasčiausiu praeiviu, kuriam pasakoti savąją teisybę ne tik nesmagu, bet ir nėra prasmės.

Štai kad ir tokia tiesa: man patinka speneliai, geriausiu atveju – merginų. Tikiuosi, kad jie vis dar patinka ne tik Kristijonui Vildžiūnui, bet ir G. Padegimui. Man patinka į juos žiūrėti, apie juos galvoti, svajoti, pirštais piešti ant rasoto stiklo, ir aš neketinu to slėpti. Nes geismas, būtent toks, kokį kritikiukas jaučia aktoriukei / Aktorei, toks, kokį sėdintys kino salėje jaučia geram filmui, o teatre – spektakliui, nėra svetimas nei man, nei, tvirtai tikiu, režisieriui (antraip jis būtų prastas režisierius, o taip nėra). Ir kuo daugiau tokių paprastų, paaugliškų geltonųjų tiesų atnešiu į baltuosius „Šiaurės Atėnus“, tuo labiau savimi didžiuosiuosi, tuo geresnis rašytojukas būsiu.

Tiesa, apie mizoginiją: ponai, prašyčiau dar kartą persvarstyti sąvokas, nes matau, kad suvokiate jas pernelyg tiesmukai. Išbalintą džentelmeno šypseną ir kryptelėjimą cilindru esate greiti palaikyti draugiškumo gestu, o nuoširdų draugo nachui – kvietimu į dvikovą. Tvirtai pareiškiu: nei mano recenzijoje, nei mano požiūryje nebuvo ir nėra visiškai nieko mizoginiško. Veikiau atvirkščiai.

TOMAS MARCINKEVIČIUS