Mobilusis
VYGANTAS VAREIKIS
2006 metais pasirodė Stepheno Kingo knyga „Mobilusis“, kurioje populiarusis autorius iš Meino aprašė, kaip Kažkas, pragaištingas Blogis ar Velnio įsikūnijimas per mobiliuosius telefonus skleidžiamu impulsu pražudo, o vėliau pajungia ir kontroliuoja žmoniją nuo Niujorko iki Maskvos. Gavę šį impulsą ir susieti vieni su kitais tinkliniais ryšiais, žmonės išprotėja ir virsta zombiais iš kitų to paties autoriaus romanų. Sveiką protą išlaiko tik tie, kurie nesinaudoja mobiliuoju telefonu ir, kaip dabar madinga sakyti, „nėra tinkle“. Žinoma, Stepheno Kingo knyga yra rašytojo vaizduotės vaisius, tačiau tai, kad pasaulis technologijų srityje per keletą dešimtmečių pasikeitė neatpažįstamai, yra akivaizdu. Prieš 25 metus asmeninis kompiuteris dar tik žengė pirmuosius žingsnius, o „Microsoft“ reklaminis šūkis „Asmeninis kompiuteris ant kiekvieno stalo!“ atrodė fantastika iš Stepheno Kingo knygos. Anot statistikos, skelbiamos tame pačiame visagaliame tinkle, Lietuvoje vien ketvirtokų, bent kartą kur nors naudojusių kompiuterį, dalis išaugo nuo 53 proc. 2001 metais iki 93 proc. 2007 metais.
Kai kibernetinė erdvė tapo socialinio elgesio pavyzdžius platinančia terpe, socialinių tinklų mezgimas virto socialine gamyba. Visur esantis tinklas perša mintį, kad greitai taps normalu, kai bet kas bet kokiu metu žinos, kur esame.
Tačiau grįžkime prie mobiliųjų, kurie braunasi į mūsų atminties struktūrą. Beveik neišvengiamai kiekvienos kelionės viešuoju transportu metu ar parduotuvėje tenka išklausyti kalbų, kada kas grįš namo, kaip sunku patekti pas gydytoją ar kas kur atsidūrė praeitą vakarą po išgertuvių bare. Kokios gi psichologinės šio pomėgio viešai girtis kasdienio gyvenimo banalybėmis priežastys? Jeigu „Facebook“, „Twitter“, „MySpace“ ir visi kiti socialinių tinklų mezgimo pavidalai ką nors ir atskleidžia apie visuomenę – veikiausiai tai, kad nelaikome reikšminga to, ko nepamato kiti. Net apie kūdikio gimimą reikia ištrimituoti visam pasauliui.
Anot psichologės Haros Estroff Marano, kurios straipsnis skelbiamas „Bernardinai.lt“ leidinyje „Kelionė“ (2010, Nr. 4), šiandien vaikai auginami šiltnamio sąlygomis, o viena to priežasčių yra ne tik tėvų noras nuolat kontroliuoti vaikus, bet ir tai, kad laiko ir erdvės ribas sunaikino mobilusis. Atrodo, būdami toliau nuo namų, universitetuose ar kolegijose, jaunuoliai turėtų jausti didesnį savarankiškumą, bet jie nuolat priversti raportuoti tėvams apie kiekvieną, net menkiausią, nutikimą: ką veikei? ką valgei? su kuo esi? Galimybė bet kada kreiptis į tėvus skatina jaunimo infantilumą, iškilus net menkiausioms problemoms, jie ne patys ieško išeities, o tuoj pat teiraujasi tėvų patarimo. Mobilusis, anot psichologės, yra tarsi amžinoji bambagyslė.
Spartaus technologinio šuolio, atrodo, nebeįmanoma išvengti. 1997 metais, kai pasirodė pirmoji knyga apie Harį Poterį, dar vystykluose besimuistančiam „Google“ sukako vieni metai. Net ir stebuklų pasaulyje, kupiname tokių dalykų kaip nešyklės, keliavimo milteliai ar nematomas apsiaustas, Hermiona Įkyrėlė valandų valandas praleisdavo Hogvartso bibliotekoje ieškodama bazilisko aprašymo arba multisulčių eliksyro recepto. Mintis, kad jaunoji burtininkė turėtų magišką ekranėlį, kuriame surinkusi reikiamą pavadinimą per pusę sekundės gautų visas reikalingas ir nereikalingas nuorodas, knygos autorei atrodė už magijos galimybių ribų. Šiandien vaikai, stebėdami ekrane, kaip Hermiona klajoja tarp knygų lentynų, klausinėja tėvų: „Kodėl ji taip daro? Kodėl paprasčiausiai nepaguglina?“ Per tokį trumpą laiką technologinė realybė pasirodė besanti fantastiškesnė negu magiška vaizduotė.
Internetas, kuris įsibrauna į mūsų gyvenimą, keičia ir mūsų per kartas suformuotus gebėjimus. Erudicija ir patyrimas, žinios, kurias žmogus kaupė metų metus (ir perduodavo iš kartos į kartą žodžiais ar pavyzdžiais, kaip tai darė mūsų tėvai ir seneliai), šiandien yra mažiau vertingi už gebėjimą sutelkti dėmesį ir apibendrinti informaciją. Gebėjimas pasiimti informaciją iš mašinos, kad ir per išmanųjį telefoną, išstūmė gebėjimą prisiminti ją be pagalbinių priemonių. Kai kasdien esame užverčiami informacija, reikia suvokti, kad didžioji jos dalis yra tendencinga arba tiesiog šlamštas. Mokslininkai prognozuoja, kad visur esantis tinklas plėsis ilgai, kol galų gale vienu ar kitu pavidalu apims visus. Jau dabar per „Google“ galima bent kažką sužinoti apie kokį trečdalį Lietuvos gyventojų. Gal ateis laikas, kai normalu bus ne tik „būti tinkle“, bet ir „nebūti tinkle“, t. y. nedalyvauti viešoje asmeninio gyvenimo sklaidoje. Gal kada privataus gyvenimo teikiami malonumai bus vertinami labiau negu viešumas ir dalyvavimas visoje toje erzelynėje.
Dante aprašė pragarą kaip piltuvėlio formos vietą žemės gelmėse, kur sukaustytas maištingasis angelas Liuciferis nasruose laiko išdavikus. Nežinia, ar ten bus naudojamasi mobiliaisiais, bet, kaip sako vienas šmaikštus britų žurnalistas, „pragaras bus tokia vieta, kurioje visi kiti kalbės mobiliaisiais telefonais“.
Lietuvos radijo „Savaitės komentaras“ (II.15)
