Dabok vagą, rasi grucės

RIMANTAS ŽILEVIČIUS

Už namo išsirikiavus kviečių guboms, pagaudavom dunduliuoti apie javų kūlimą. Taikiai po kiemą kraminėjantys leghornai, pajutę puotą, lėkdavo per tvorą ir J. Basanavičiaus gatve skusdavo į ražienom pasišiaušusį sklypą. Negaišuodamos prisistatydavo varnos – visi gudrūs prie gatavo! Paukščiai net atsilošdami blakštindavo varpas, o katinai tykodavo palei gubas – gal atklys užsižioplinusi pelytė.

Mamunėlė apsiteiraudavo, kuriam gale kulia.

Kuliamąją keletas ašvienių paryčiais atitraukdavo į Fermos kaimą. Čia po 1863 m. sukilimo rusų kolonistai, pritapę Žemaitijoje, tvėrėsi plačius kiemus, statėsi rąstų trobas, rentė talpius ūkinius pastatus.

Didžiausias sujudimas kildavo, kai į Mifodijaus (?) Škerbos kiemą keturi prakaitu žliaugiantys kumeliai įbogindavo technikos stebuklą dampį (taip žemaičiai vadina garo agregatą). Papsėdamas gero dūmo švambinę, dampio savininkas jau laukdavo kieme. Jo pavardės nežinau, nes į jį kreipdavosi tik „meistre“. Leidęs atsipūsti arkliams, jis pats užmaudavo avižų abrakines. Tada su padėjėju išvyniodavo storą, įjuodusį diržą ir užtempdavo ant didžiulio dampio rato. Tas pats laukė ir kuliamosios. Džiuto špagato diržas traukė visų akį. Meistrui prasitarus, kad reiks nusidėvėjusio atsisakyti, tuoj atsirasdavo pasišovusių šį priglobti. Atitarnavusį diržą naudodavo nedylantiems it Eglės kurpės puspadžiams. Tokiais buvo pakalti mano pusbačiai – per trejus metus šiems suplyšus padai atrodė kaip nauji.

Pameistrys ugniakuran klodavo uosines skilas, žerdavo anglis, veizėjo, ar nepritrūks vandens. Tebepapsėdamas pypkę, meistras apeidavo agregatą, sukinėdavo žalvarines rankenėles ir laukdavo, kol šalia storo kamino pašoks du bronziniai „obuoliukai“. Garas kaupėsi rezervuare, nesvietiškai kaito, bet dar ne laikas buvo paleisti šio jėgą. Pameistrys užtrenkdavo ketaus dureles, ant kurių ovaliame skydelyje geltonavo: „England. London. 1921“.

Galop bronziniai „obuoliukai“ pašokdavo aukštyn. Meistras gesindavo švambinę ir trukteldavo signalo svirtelę. Visas kiemas apkursdavo nuo veriančio švilpimo.

– Laikas pradėti!

Dvi mergos, susiveržusios plaukus margom skarelėm, įkirtusios diržais drūtėjančias talijas, pasitaisiusios treningus, užkopdavo ant kuliamosios tiltelio.

– Pradedam! – du vyrai ilgakotėm šakėm blokšdavo pėdus ant stalo.

Mašina, to telaukusi ir galingai suriaumojusi, įtraukdavo pirmuosius pėdus. Vyrai negaišuodami keldavo vis naujus, mergos it spyruoklės tiesdavosi ir lenkdavosi, mesdamos auksinius ryšulius į kuliamosios vidų. Per ūžimą negalėjai susikalbėti, kilo dulkių ir akuotų debesys. Du kiemsargiai šunys, pabrukę uodegas, maudavo į būdas. Į pakabintus maišus pradėdavo narnėti grūdai.

Darbai tirpte tirpdavo tik talkoje. Apie atlygį niekas netauzydavo, kaimynas padėjo kaimynui, ranka ranką plovė.

Pampliams ir žvitresnėms bobulytėms įduodavo grėblius ir kibirėlius. Medinių vengdavom it ežio skūros – kas imsis dūšvelkio, kuris iki pusiaudienio ištraukdavo rankas.

Krutėjome kaip išmanydami, rinkome varpas, tempėm nuslydusius nuo kuliamosios stalo pėdus, grėbėm šiaudgalius, nes neperlipsi per išdygusias kupetas.

Didžiausias krūvas varydavo pirmąsias. Kiemo šeimininkui visada viršenybė.

Kai baigdavo kulti gaspadoriui, šis, susiglostęs parudusius nuo tabokos ūsus, sukišdavo rankas į maišą. Atgniaužęs saują, rodydavo dar šiltus kviečius.

– Bus pyragų, bus zacirkos! – puikuodavosi prie užsikvempusiųjų nosių.

Visiems buvo smagu, grūdas prie grūdo. Štai kokius turtus neša darbas ir Žemaitijos žemė!

Maišus surikiuodavo prieklėtyje. Taip patogiausia krauti į ratus.

Pamaloninęs pirmąjį ūkininką, meistras keliom minutėm pažabodavo dampį, nuleisdavo garą ir šis uruliais šaudavo į šalis.

Talkininkės sėsdavosi ant pėdų, taisydavosi skarutes, kišdavo išlindusias sruogas, godžiai gerdavo pasukas ar ką tik iš šulinio pasemtą vandenį. Jų treningai pasišiaušę akuotais, atrodė it susivėlusios ožkelės.

Bernai, nusibraukę prakaitą, pasispjaudydavo delnus ir blizgindami akimis kalbindavo patikusią talkininkę:

– Ar būsi patalkyje?

– Jei mon pelė kramės nenukos, ateisiu, – branginosi dabni moteriškaitė.

– Dėkou, dėkou! Kad tava rūtos žydėtų ir vėštos perėtų, – laidė liežuvį bernas.

Riestanosės ne iš kelmo spirtos būta. Prisimerkusi tėškė:

– Ar nemata, kap šokinė velns pro tava kelnes?

Kalbinusysis tik akis išpūtė nesumodamas atsikirsti, o susispietę talkininkai leipo juokais.

– Ar neatrokouji? Ta blosa doudas po kelnes, – šypsojosi spritna pana.

Vėl kurtinančiai sušvilpė dampis, o meistras, valydamasis rankas į drėgną skudurą, liepė pameistriui negailėti anglių, keravoti garo svirtelę.

Mažiai prisitaikę rodė, kiek prilasę varpų. Laukdavo pagyrimo.

Meistras šypteldavo, paplekšnodavo darbininkėliui per žandą ir nieko nesakęs nueidavo prie agregato. Anam tauzyti su bambliu nepritinka.

Pypliai pritutinę kibirus ir toliau dirbuliuodavo – arčiau kuliamosios vilkdavo pėdus, tempdavo prie dampio skilas. Moterytės ir mergikės nardė virtuvėn, o iš ten grįždavo čiauškėdamos, kokie skanumynai laukia .

Ateidavo ir Žilevičių eilė. Su pėdų vežimaičiu, rūpestingai sukrautu mūsų ūkės nuomininko Jono Šiaulio iš Kapėnų, vyrai užtrukdavo it ropę raudami. Pėdus kelti padėdavo keli aukštesniųjų klasių jaunuoliai. Nežinojau, kas jiems pasakydavo, bet talkininkų nestokodavom. Vos ne per prievartą papunėlis įbrukdavo červoncą. Nė mislelės nebūdavo, kad moksleivių triūsas atsispindės pažymių knygelėje.

Penkis šešis maišus mokytojui parveždavo kaimynai. Nors būdavome atsiridenę ratelius, jų dažniausiai neprireikdavo. Tėvulis buvo kuklus, paslaugos neprašydavo, bet, pasisiūlius važiuotam, neatsisakydavo.

Pamatę meistrui kemšantis pypkę, suprasdavom – triūsas eina į pabaigą. Kol mašina ūždavo, apie jokį dūmą nė mislelės. Neduok Dieve, visi minavodavom, kad Svirkončių kaime nuo neatsargaus pypkiavimo supleškėjo trobos ir šeši vežimai neiškultų javų.

Darbai baigti! Nulipusios nuo kuliamosios stalo mergos skubėdavo šukuotis, purtytis, traukyti prilindusius kur reikia, kur nereikia akuotus.

Be perstojo girgždėjo šulinio svirtis, į dubenis liejosi gaivinantis vanduo. Muilo gabalėlis taupiai ėjo per rankas, keli rankšluosčiai akimirksniu virsdavo lakatu.

Po prausimosi ermyderio viskas rimdavo.

Iš būdų įsidrąsinę išlįsdavo šunys, tikėdamasi sėkmės su keturiais kačiukais prisistatydavo žebra katė.

– Talkininkai, prašom į vidų! – persivilkęs pakulinius marškinius kviesdavo šeimininkas.

Didžiajame kambaryje stalai stovėjo raide U.

Iš kampo rūsčiais veidais žvelgė stačiatikių ikonos, iš kurių atpažinau šv. Mikolajų su balta stula ir vešlia barzda (buvau panašų matęs Viekšnių cerkvėje). Dar Mergelę Mariją, užsisiautusią mėlynu gobtuvu, dengiančiu net kaktą.

Patalkio vakarienė būdavo sudėtinė. Mes atsinešėm gaidžioką ir sviesto guzą. Mamunėlės pasididžiavimas – baravyko kepurės rudumo šviežios duonos kepalas – pūpsojo stalo kampe.

Dubenyse garavo paršelio šonkauliai, netrūko šviežių bulvių su krapiukais, šutintais kopūstais. Stalo gale burnaprausis dubuo su virpančiais ką tik surūgusio pieno luitais.

– Kap kondoulė! – visi gyrė šį skanėstą, kuris nyko akyse.

Keli buteliai šnapšės, užkimšti laikraščio tūtom, sulaukdavo eilės tik puotos įkarštyje. Pilvota alaus statinaitė nekantravo ant išsižergusio trikojo.

Patėmijau, kad alus buvo paklausesnis nei naminė. Nors ir sakoma, kad Žemaitijoje pirma ranka krūminės, bet tikriausiai ne taip. Tiesa, nutėškęs žinovo miną, nesiimu teigti, nes mūsų, abstinentų, šeimoje tai nebuvo aptarinėjama.

Užmetus už lūpos, ateidavo eilė alui.

Keli bernai, matyt, šio ritualo žinovai, vos vos pajudinę statinę, krutindavo ąžuolinę volę. Pagaliau šnypštimas bylodavo – alus eina. Laukiantysis pakišdavo plačiagerklį ąsotį ir linksmas kliuksėjimas nušveisdavo akis.

Virstant putai per kraštus, puldavo gelbėti dar drūtesniu ąsočiu. Per kits kitą vyrai tiesdavo briaunotas stiklines, o storapilvis ąsotis kliuksėdavo pamiršęs išsekti. Moterytės skanaudavo čiobrelių arbatą, pjaustydavo aguonomis nuėjusį geltoną pyragą.

Visi armėjo, dėkojo meistrui ir prie stalo pakvietusiam šeimininkui, minėjo, kad gražaus derliaus sulaukta, ir linkėjo, kad ir kitais metais stalai lūžtų nuo gėrybių.

– Einam kojas pakilnoti! – švytėdamas įraudusiais skruostais mesdavo Vėncė Šiuipys.

– Je, je, – pritariamai suūždavo susirinkusieji. – Negi kėlsi dolkės unt šventųjų abrozdų. „Starcams“ gali nepatėkti! – pavažiuodavo į kitokių dievų paveikslus žiūrėdami talkininkai.

Visi išgužėdavo į sodą. Už kluono jau raudo pampstantys obuoliai, o kriaušės krisdavo į delnus. Pagriovyje plyšo agrastai, bet prikirtę kiaulės kūno uogų negodojo. Mergos būrėsi po obelim, o vyrai, stipinėdami su stiklinėmis rankose, žvalgėsi, kurią nugriebti šokiui.

Kol visi apsišniukštinėdavo, apsišaudydavo akimis, nedrąsiai, kiek patrūkčiodama pasigirsdavo pirmoji daina:

Vai lėkite ilgesio dainos,

Pakrantėj gimtosios Ventos,

Kur dienos jaunystės prabėgo

Ir niekad negrįš atgalios.

Ten, kur Venta, skriski, mano daina,

Ji tarsi Venta iš mano širdies išsilies.

Įsidrąsinę talkininkai priedainį plėšdavo visi:

Venta, Venta, Venta,

To žemaičiou šventa,

Teki to per pėivas,

Ten, kor žydi ėivas,

Venta opė srauni

Kap žemaičią kraujės.

Išsiskirdavo Vėncės Šiuipio aksominis baritonas. Po šios dainos Vėncė šalia pasistatydavo būgną ir veltiniu apmušta kojele tvatindavo, net visa Ferma dundėdavo. Miklūs pirštai bėgiodavo akordeono klavišais, o prireikus lūpomis stumdė daugiabalsę armonikėlę. Būgnas, akordeonas ir armonikėlė tapdavo reto grožio orkestrus. Neryžtingai trypinėję, puldavo šokti. Smagiausios būdavo polkutės, šėlimas padespano ritmu, mėgtas jonkelis ir aibė man nežinomų šokių. Miklesni bernai sulakstydavo alaus. Žiburiuodavo akys, sniegenų raudoniu užsidegdavo žandai.

Paskelbus atpūtą, Vėncė į kišenę įsidėdavo armonikėlę, o paskui jautriai bėgiodamas akordeono klavišais užplėšdavo:

Senos mergos lėp į pušį,

Aštrės šakas dor į kušį.

Nesėdėkit unt šakos,

Atlėp šernas iš paskos!

Dziungul dzingul dzinguliuka

Dzinguliuka ucha cha cha!

Ein davatka per šventorių

Ir sutinka zalatorių:

– Zalatoriau, balandėli,

Nuzalatyk mon pilvėli.

– Aš netoriu zalatų,

Užteks pėkė ir sakų.

Dziungul dzingul dzinguliuka

Dzinguliuka ucha cha cha!

Panikės kaisdavo nuo šokių ir talaluškų, įsisiūbavę vyrai spitrindavo balų kipšiukų akimis, o nenuorama Vėncė laidydavo kakarinę:

Ein davatka pagal mūrą,

Rada šiaudą, krapšta rūrą.

Palūkėk, dar neskubėk,

Storą vėrbą paveizėk.

Dziungul dzingul dzinguliuka

Dzinguliuka ucha cha cha!

Aš atplėšiau undaroką,

Veizu rėita kap buroka.

Vyra, mergos, ku daryt,

Gal reik kumelį varyt?

Dziungul dzingul dzinguliuka

Dzinguliuka ucha cha cha!

Vis labiau rodydama rūstų veidą, mamunėlė trukteldavo mano skverną.

– Nėr ko čia bezlėpyčių klausytis. Einam numo!

Vėncė, lyg pajutęs, kad nusiplūkę žmoneliai skirstosi, dar labiau griaudėdavo:

Trys panelės susitarę

Varė kuilį į Žagarę.

Palūkėkit vėsos trys,

Pakol kuilis nusimyš…

Dziungul dzingul dzinguliuka

Dzinguliuka ucha cha cha!

Mes išslinkdavom tyliai, niekas nepergyvendavo netekties. Papunėlis jau kuris laikas namuose blusinėdavo „Izvestijas“, jo šokiai neviliodavo. Dar jaunystėje bandydavęs, bet, anot mamunėlės, tik bėgdavęs aplink paną – nei pažiūrėti, nei kitam parodyti.

Padėkoję šeimininkams, atsiskaitę su meistrų meistru, barškindami tuščiais indais parkiūtindavome V. Kudirkos gatve.

Akordeonas liurlindavo iki antrųjų gaidžių, o būgnas, neišsigandęs gailios rasos, neduodavo kojoms ramybės.

_

Kartaus niekas nelaižo, saldų – visi

Įsimetus sopuliui, lėkdavom pas Balandėlį. Pravardė provizoriui Juozui Aleksandravičiui prilipo visam gyvenimui, nes besišypsantis, įspūdingo stoto inteligentas į kiekvieną kreipdavosi „balandėli“, nebodamas, ar belsdama lazda atstuksendavo bobulytė, ar mažius, kurio pasišiaušusio kuodelio nesimatė už receptų stalo.

Sykį vaikėzai privertė raudonuoti senąjį džentelmeną. Aukštesniųjų klasių bernai pamokė pyplius burna išsiurbti prezervatyvo lopinėlį, o susidarius puslytei trinti į delną. Aižus zirzimas džergždavo mokyklos koridoriuose, po pamokų aidėdavo kieme. Vaikai dumdavo vaistinėn ir prašydavo „kandonų“ (taip vadindavom prezervatyvus). Senasis vaistininkas raudonuodavo įtariai žvelgdamas į prašantįjį, matėsi, kad jautėsi kaip nesavas. Tik vėliau išsiaiškinome, „kas ta yr“. Iš gėdos porą mėnesių spyriojausi apsilankyti pas Balandėlį.

Aptieka buvo įsikūrusi rabino Abos Jofės XVIII a. pastate. Miestelyje nėra solidesnio budinko – stogas nuėjęs vienuoliškomis čerpėmis, drūtas kaminas besisveikinąs skardine kepure, baltumu akinančios langinės. Žaismingo orumo suteikia įstiklintos gonkelės, kiekvieną kviečiančios užeiti. 1995-aisiais pastatą restauravo Akmenės statybininkai, vadovaujami V. Naciaus. Deja, deja, pagalbos pastatas ir vėl šaukiasi.

Dabar senajame pastate likęs tik vaistinės muziejus. Gali pasigėrėti šimtais išskirtinio dizaino fajanso indų su lotyniškais užrašais, varinėm, plieninėm talpyklom, rankų darbo įrankiais, pagarbiai padėta 1862 m. receptų knyga. Šalia provizoriaus įrašai, pastabos apie ligonių sveikatą. Dyvų dyvas – odos diržas, išrėžtas iš nusikaltėlio nugaros (!). Atseit tai pirmi vaistai nuo pūliuojančių žaizdų. Visas muziejus sklidinas ypatingos auros, tvyrančios sename pastate, kuriame ne viena viekšniškių karta ieškojo pagalbos.

Šiame ilgiausiame miestelio name 1860 m. provizorius Teodoras fon Geldneris įsteigė vaistinę, bene trečiąją Žemaitijoje (po Palangos ir Kražių). Juozas Aleksandravičius čia triūsė visą amželį nuo 1925 iki 1977 m. Kalbėjo, kad jam vieninteliam Lietuvoje, buvusiam savininkui, sovietai paliko valdyti aptieką. Joje per šimtmetį mažai kas pasikeitė – tamsaus medžio sienų spintose balti fajanso ir majolikos indai su lotyniškais vaistų pavadinimais, po stiklo gaubtu idealaus tikslumo svarstyklės, virš stalo porceliano lempa, skleidžianti užburiančios ramybės šviesą. Už receptų pultelio ąžuolo grindyse išstovėtos 46 dydžio pėdos. Tai per pusę amžiaus nepasitraukusio iš posto darbštuolio provizoriaus pėdsakas.

Miestelyje sakydavo: „Nelakstyk pas daktarus, Balandėlis – visų daktarų daktaras.“

Į kiemą užsilenkusiame flygelyje, kur gyveno provizoriaus keturių asmenų šeima, lankydavosi Lietuvos šviesuoliai: Maironis, J. Tumas-Vaižgantas, J. Jablonskis, A. Vienažindys, J. Basanavičius, Lazdynų Pelėda, Vanda ir Balys Sruogos, A. Žmuidzinavičius. Dažnai ateidavo daktaras Antanas Biržiška ir jo sūnūs būsimieji profesoriai – Mykolas, Vaclovas ir Viktoras. Su reagentų, oksidų ir kitų chemikalų pritutintu portfeliu grįždavo klasėn chemijos mokytojas Jonas Žilevičius.

Prie arbatos puodelio susirinkusiems pianinu skambindavo Varšuvos konservatorijoje studijavusi elegantiškoji šeimininkė Zofija, papuošusi galvą kasų vainiku, o bendravardė dukra su draugėmis dainuodavo liaudies dainas, „grajydavo“ teatrą.

Visa tai keldavo nuostabą ir pagarbą neprisnūdusio provincijos miestelio inteligentijos buveinei.

Flygelio gale viliojo paslaptinga ir uždara oficina. Čia šeimininkavo tylios it pelytės baltachalatės moteriškaitės, kurios tvarkė humaniškąją industriją. Priežodį „tikslu kaip vaistinėje“ reikia suprasti paraidžiui – juk perdozuotas gramas ant plauko pakabindavo žmogaus gyvybę, o to Viekšnių vaistinėje išvengdavo. Retkarčiais įslinkęs paslaptingojon oficinon gėrėdavausi dešimtim švariausių fajanso trintuvių, grūstuvių, iki apžilpinimo išblizgintų vario, bronzos puodų, dubenėlių, kuriuose virdavo, šusdavo žolelių antpilai, linguodavo preciziškos svarstyklės, o pagaminti milteliai buvo beriami į plonyčio popieriaus „pročkeles“.

Senasis vaistininkas juokdavosi iš amžino pasipuikavimo marazmo. Smetonos laikais vaistinėje „pročkelė“ nuo peršalimo kainavo keliasdešimt centų. Bet jei šią suvoliodavo į žirniuką, aplipusį „aukso“ dulkėmis, dvarininkas, prekijas ar valdininkas plodavo porą litų už tos pačios sudėties vaistą. Vien aptiekos buteliukas su priklijuoto recepto „uodegyte“ sukeldavo teigiamą poveikį.

Sykį mamunėlė nusiuntė parnešti vandenilio peroksido. Skaidrų skystį įpylė į rudą buteliuką su snapeliu. Man kuduliuojant per vėdrynų nubronzuotą pievą, susipynė kojos ir sublizgėjęs saulėje buteliukas paniro į žoles. Puoliau grabinėtis. Deja, deja, šis aptikus buvo tuščias.

Ačiū Dievui, namuose nieko nebuvo. Iš čiaupo prileidau „vaistų“ ir, susisarmatijęs kaip katinas, paliejęs pieną, pirkinį atidaviau mamunėlei. Ši trynėsi sudaužtą kelį, gyrė „mačlyvus“ vaistus ir džiaugėsi nykstančia mėlyne.

Tada dar nebuvo fasuotų vaistų, į plastmases įvilktų tablečių, reklamos ištrimituotų panacėjos erzacų.

J. Aleksandravičius puikiai išmanė fitoterapiją, farmakopėją ir didžiąją dalį vaistų gamindavo iš Viekšnių apylinkių vaistažolių. Jas padėdavo rinkti jaunesnieji mokiniai.

Klasėse pildydavo žurnalą, kas kiek atriūkdavo vaistažolių. Paklausiausi būdavo puplaiškiai, jonažolės, trauklapiai, ajerų ir sidabražolių šaknys. Provizorius ir pats žoliaudavo, nesistriošydamas kasė degimo šaknis, iš kurių gamino antpilus nuo vėžio. Storame žurnale žymėdavo nelaimėlius ir tvirtino ne vieną pagydęs, jei tik šie neuždelsdavo, liga nepereidavo į paskutinę stadiją. J. Aleksandravičius ruošėsi paskelbti vėžio gydymo metodiką. Kaip Lietuvėlėje priimta, koją pakišo pavydas.

– Kur tai matyta! – aliarmavo daktarai. – Provincijos provizorius imasi šalinti amžiaus rykštę!

Sveikatos apsaugos ministerija uždraudė šias senojo vaistininko paslaugas. Nežinia kuo tas būtų baigęsis, bet iš Maskvos atėjo griausmingas „Ša!“ Provizorius teigė išgydęs kelias Kremliaus asabas, geibstančią aviacijos maršalo Vasilevskio žmoną. Kol vyko susirašinėjimas – draudimai, leidimai, – miklūs žydeliai iššniukštinėjo Viekšnių provizoriaus vėžio vaistų sudėtį. Nepatvirtintais duomenimis, Izraelyje taikomas gydymas jo degimo šaknų antpilu.

Mano vaikystėje vaistinės gonkelėse rūgdavo belaukią gaminamų vaistų. Neskubriai miestelio žiniomis dalindavosi čia priregistruotos parapijos gandonešės, nes turgaus aikštėje blerbiantis kibiras – gavarilka nieko nedomino. Visi atmintinai mokėjo nesustabdomo socializmo laimėjimo poterius, o politrukų kleketavimas užknisdavo kiekvieną.

Nepamainoma rūgstančiųjų senolė Irkinienė, prisispaudusi trečią koją, grėsmingai knarkdavo kamputyje. Jei, neduok Dieve, kas užkliudydavo jos lazdą, ši nesgrabailai voždavo kupron neklausdama nei vardo, nei giminės.

Raišoji Onelė snūduriuodavo iki pasirodant naujam bėdžiui. Tada mikliai kviesdavosi pritūpti šalia ir nesustodama vardindavo ligas, kurių turėjo kaip šuva blusų. N kartų girdėję jos 99 ligas, nuoširdžiai atjausdavo, kad Onelė iki pilno komplekto nesusigriebė šimtosios, perduodamos meilės kontaktu. O gal tik į naudą – nes pastaroji nebūtų tikusi prie kepto obuolio veidelio.

Spalvingiausias būdavo šalčmirys Ontė Čiužėlis. Jis žiemą vasarą vilkėjo kučkailio skrebučius, kaukšėdavo klumpėmis, iš kurių blykčiojo kiauros vilnonės kojinės. Užspaudęs panosėje rūkstantį biculą, ieškodavo akim, prie kurios moteriškaitės pritūpti. Aišku, rinkdavosi tą, kurios akelės dar spingsodavo lyg žiburėliai pro užburbėjusį langą.

– Čiužėli, kokėi bus ora? – sukrusdavo sopulingosios.

Atvykėlis permesdavo akimis, ar visos geidauja jo žinių, ir, pabrėždamas savo vertę, užtriubydavo:

– Pėls kap iš viedra!

Bepigu kailiniuočiui pliauzaroti apie orus – vaikystėje mirtinai peršalęs, buvo jautrus kiekvienai permainai. Visada nuspėdavo kiekvieną gaiso pasikeitimą. Išgyti nepadėjo nė spiritu užpiltos pienės, šalpusnių lapų kompresas ar sopuliams sukilus kikliškėlis krūminės su gyvate. Didelius laužymus kęsdamas Čiužėlis nesubliūško, mokėjo pasakyti gerą žodį, niekas nematė jo strakaliojant išmetus šnapšės.

Gonkelėse ne visi laukdavo vaistų. Ateidavo bobulytės išsipasakoti apie ligas ir gerus vaikus, šventus, bet dar ne „cūdaunus“ anūkus. Įsidrąsinę bočeliai guosdavosi, kad šiemet nupiepo tabokos lapai, nors pernai it rabarbarų buvę.

Širdingi buvo ausčiojimai vėsą suturinčiose gonkelėse, dyvinoje ievų pūgoje, pavasario smaragdo grožybėje.