Anokia čia patvirka!
SIGITAS GEDA
2008 metai
Vasario 15, penktadienis
Žmogus ir… interjeras
Gal čia geriau tiktų žodis „aplinka“. Nustebino kino juostos apie karo metais Pavolgyje įrengtas slėptuves Stalinui (dėl viso pikto!) – septynios ar aštuonios išliko. Jų vidus įrengtas taip kaip „didžiojo vado“ rūmai – Kremlius: parketas, medinės plokštės, užuolaidėlės ant langų…
Anekdotai ir gyvenimas
Juose visad išlieka koks bruožas – tikras, kaip gyvenime. Jonas, grįžęs iš „Eglės“ sanatorijos: „Nenorėjau sykį lįst į vieną vonią, tai sesutė vos ne per jėgą nurengė, pasodino. Klausiu:
– O judėt galima?
– Ne, gulėkit ramiai, nes bus kaip čiukčiui…
– O ką? Čia pas jus buvo?
– Taip. Paguldėm į vonią, palikom pusvalandžiui. Grįžtam. Žmogus nardė tol, kol ištraukė kamštį… Vanduo išbėgo, o čiukčis sėdi susitraukęs, sušalęs, net išlipt iš vonios nesugalvoja…
– Gal manė, kad taip reikia?
– Taigi! Kaip Šiaurėje.“
Naujas dainų žodynas
Kaip antai:
Tau širdy nebeliko vietos,
Galimybės išnagrinėtos.
Naujas magnetas traukia iš paskos,
Na, o tau nebeliko jau traukos!
Vienintelis poetizmas čia bus bene „širdy“, visa kita jau išsivadėję!
Lietuviai apie kitus
– Latviai? Jie mūsų broliai.
– Estai? Jie mūsų pusbroliai.
– O suomiai? Suomiai?.. Jie daug geria.
Ankstyvasis budizmas
Piešiniai olose stulbinamai primena fovizmo tapybą – plastančios spalvos…
Vienas žmogus, ilgai tyrinėjęs angelus, nutapytus freskose, naktį susapnavo, kad tūkstančiai angelų plasta jo apsiausto rankovėse… Tam plastėjimui (šnaresiui) nutilus, žmogus išgirdo vėją ir nutolstančių kupranugarių varpelių aidą…
Apie budistinį šokį – šokėjai sukasi kaip viesulai ir kyla į dangų kaip žaibas…
Šio šokio muzika (metras) skamba net šiuolaikinėse Japonijos dainose.
Kinijoje gyvybingiausias laikas budistiniam menui buvo Tangų dinastijos valdymas (VIII a.), iš čia budizmas ir jo menas persimetė į Japoniją (X a.).
Vasario 16, šeštadienis
Nepriklausomybė ir… pajacas
Linas paskambinęs papasakojo vieną istoriją, kurią aš buvau pamiršęs. Prisimenu, kad savo gyvenime esu pirkęs bent trejetą skrybėlių. Kur paskui dingo – nežinau…
Vieną Vasario 16-ąją – l. jau seniai – jis sutikęs mane prie Lukiškių (Lenino) a., kur aš ėjau su skrybėle – atvirkščiai.
Prie KGB rūmų… Pagyvenęs rusas ėmęs klausinėti manęs, kodėl „šliapa naoborot“. Aš atsakęs: „Nepriklausomybės diena!“
Rusas buvo labai sutrikęs
Apie 1972-uosius
Tas pats L. K. Kalantos susideginimo dienomis buvo Taline. Estų dailininkai ėmė klausinėti, kas ten dedasi Lietuvoje. Linas atsakęs:
– Kas, kas! Ant kiekvieno kampo supuvę snukiai…
Jis turėjo galvoje civiliais perrengtus kariškius, saugumiečius, komunistinių organų darbuotojus…
Tą Ezopo kalbą estai gerai suprato.
Ordinas
Šiandien (o ir anksčiau jau) radijas ir televizija komentuoja Algirdo Patacko poelgį: jis atsisako Vyčio Kryžiaus ordino, sužinojęs, kad tokiu pačiu apdovanotas ir jį tardęs KGB pareigūnas. Žmonės kalba, kad prezidentui „kažkas“ nuolat pakiša tokias pavardes.
Rašytojas ir visuomenė
Tas, kuris rašo ir pasirašo – tarsi nuogas (ar be to „tarsi“) stoja žmonių akivaizdon.
Jeigu pats neišsirengia, tai visuomenė jį išrengia. Nevaidink didvyrio! Esi toks kaip ir mes. Ne, dar blogesnis.
Keisčiausia, kad visi jo išrenginėtojai bijo net prisistatyti, slepiasi, smūgiuoja…
Betgi tą tiesą žinojo dar Maironis. Reikėtų sakyti – patyrė.
Paradoksas: žmonės nuolat trokšta vadų, lyderių, šventųjų… Vos tik kas pakelia galvą, bemat apdrabstomas purvais. Slėpkis, žalty! Nenorėk būti geresnis…
Apie žmones
Anglų poeto Philipo Larkino mintis, kad žmonės besidaugindami tampa vis silpnesni ir skystesni… Pasilieku šį mąstymą sau! – neužmiršta pridurti.
T. y. neišskiriu savęs, nesipuikuoju.
Išeivijos dainos
Jose esama kaži ko „iš Vienažindžio“:
Už jūrų, už marių, už mėlynųjų,
Ten mano tėvynė, brangi Lietuva,
Už jūrų, už marių, už mėlynųjų,
Ten mano gėlelės, rūpintojėlės…
Kaip paprasta, o gražu, ilgesinga!
Vasario 17, sekmadienis
Naujausi posakiai
Šiandien išgirdau: norint valgyti bifšteksą nebūtina pavirsti jaučiu (apie V. Putiną).
Matyt, čia turima omeny, kad ir nebūdamas prezidentu valdys Rusiją.
Tas, kas valdo šalį, privalo turėti galvą ir užmiršti emocijas (pats V. Putinas, paklaustas apie „dūšią“).
Apie muzikos avangardą
Komp. Osvaldas Balakauskas savo 70-mečio proga: Paryžiuje prieš gerus 20 metų nuėjęs į Ksenakio (savo dievaičio) koncertą ir – išėjęs labai nusivylęs.
– Kuo?
– Gniuždančia nuobodybe. Emociškai jis man nieko nedavė. Pajutau ėjęs ne savo keliu.
– O ginčytis su avangardininkais įmanoma? – klausia V. Gerulaitis.
– Jeigu žmogus labai tiki, tai argumentai jam nelabai reikalingi.
Dar paminėjo sąvoką, galiojančią visiems menams, – belaikė dabartis.
Vasario 18, pirmadienis
Visa ta situacija
Sapnuose: turiu skristi į Jeruzalę, vaikštau po oro uostą, o portfely – 10 metų senumo bilietas!
Arba: važiuoju autobusu į Vokietiją. Vietų sėdimų nėr, guliu ant grindų… Visi išlipam, autobusas nuvažiuoja. Žmonių nėr, daiktų nėr… Kaip sugrįžt atgal?
Visas tas komiškumas – trys dienos kamuojuosi prie Philipo Larkino eil. „Dokeris ir sūnus“. Nieko man neišeina!
Tai, ko ilgiuosi
Apšvietimo kaip Kaukaze, prie Juodosios jūros, Pietų Prancūzijoje.
Gal tai iš impresionistų, pavyzdžiui, van Gogho?
Nežinau, Lietuvoje kartais toks irgi pasitaiko – rugsėjo mėnesį.
Tada – 1992-aisiais – tai buvo spalio pradžioje. Važiavom traukiniu, grįžom į Paryžių.
Apšvietimo – gelsvai žalio – kaip Arlyje.
Vasario 19, antradienis
Informacinė visuomenė
Įsėdau į troleibusą Sapiegos stotelėje. Man nė motais, kad pražilęs žmogus su atsikišusiu priekiniu dantimi garsiai šaukė: „Vagys, komunistai, o aš mokiausi pas arkivyskupą Skvirecką!.. Dabar jie visi socialdemokratai!..“ Ilgainiui žmogutis aprimo, ėmė pasakoti, kad gandrai parskridę, o jis pats važiuojąs į Salininkus… Vingrių stotelėje mūsų abiejų per plauką „neareštavo“ – trys vyrai, neva kontrolė ėmė tikrinti talonus, paprašė dokumentų. Kaip senais gerais laikais!
Nespėjau grįžti namo, kai prisistatė žmogus – dabar jau kitas. Neva iš draudimo firmos.
– Jūs Gedienės vyras?
– Taip.
– O mašina kur?
– Kokia mašina? Klauskit jos, – ėmiau erzinti.
– O ji kur?
– Po žeme. Jau ketvirti metai. Supuvo ir jos mašina…
Dukros ir slaugės
Senelis iš N. Vilnios. Mielai pasipasakoja, kad jo dukra, gyvenanti Žvėryne, neseniai kaltino jį, kam slaugei nupirkęs „kompą už 4 gabalus“…
Net nesigina…
– O ką? Jinai nusirengia, pašoka. Mes dar pasimylim…
– Ar išprotėjai, tėve?!
– O jūs nei aplankot, nei paskambinat…
– Tai dar ir namą tai slaugei paliksi?
– Užrašysiu testamentu, – atšauna senelis. – Kas man tavo dukros!
– Na va, – sako dukros vyras, – o tu vis kartojai: „Namą turėsma, namą turėsma…“
Istorija –
apie žieminį melsvą hiacintą, kurį tau atnešiau paskambinęs septintą… Jis buvo dar neprasiskleidęs, pumpuruotas ir tau nuo jo ūmai užtemo protas…
Vasario 20, trečiadienis
Papročiai
Eglė Aukštakalnytė, išleidusi puikią knygą apie Keniją, rašo, kad masajų gentyje esama papročių, atvirkščių lietuviškiems.
Pavyzdžiui, moterys priimdamos į senolių gretą naują „narę“ (šiuo atveju – ją) – apspjaudo… Tai didelės pagarbos ir pripažinimo ženklas.
Vyrai tuotarp tokiai moteriai duoda išgert alkoholio, kas šiaip jau ten draudžiama. Gėrimai, beje, panašūs į lietuvių senovinį midų, saldūs, nestiprūs. Dėl to, kad klimatas ten „amžina vasara“ – masajai l. greit nusigeria.
Nuotrupos
Per „Klasikos“ programą netikėtai išgirdau skaitomą (nelyginant paties skaitytą ar kaži kur girdėtą) vieno filosofo tekstą, pasklidas mintis, iš kurių man itin strigo: „minčių artojas“ (vietoj „filosofas“), filosofas, to žmogaus galva, neišsilavinusioje visuomenėje yra baisus žmogus – nepriimtinas, nes jo žvilgsnis esąs nesuinteresuotas…
Tačiau labiausiai krito jo pastraipa apie pirmąjį gyvenimo prisiminimą, nulemiantį visą egzistenciją. Tai esąs žmogaus „meilės laukas“.
Tikra tiesa. Ir – gyvenimo paslaptis, horizontas, pradžia ir pabaiga. Taigi – pasaulis nebanaliąja prasme.
Mano paties atveju tai atitinka tiesą. Vos nešoktelėjau į viršų!
Reikėtų kada nors dar sykį aprašyti tą, ką esu paviršutiniškai aprašęs. Pavasarį po ligos 1946 (ar 1947) metais.
